Viešoje erdvėje pastaruoju metu tarp interesų grupių verda aštri diskusija dėl AB Vidaus vandens kelių direkcijos (VVKD) planų koreguoti Neries upės vagą bei pritaikyti ją laivybai.
Savo nuostatą šiuo klausimu viešai išdėstė ir Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto akademinės bendruomenės dalis, pasisakanti už šio projekto stabdymą. Straipsnyje pateikiame VU atstovų teiginius bei ekspertinį šių teiginių tikslumo vertinimą. Čia išlaikoma originali VU mokslo bendruomenės teksto sistema, sunumeruota pagal „aspektus“, pateikiamos teksto ištraukos, kurias lydi ir mūsų komentarai. Jie išdėstyti be išsamių nuorodų į literatūrą. Tai elementarus ekspertinis vertinimas. Kartu tai yra ir atsakymas į klausimą, kodėl Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungos (LŽHIS) nuomonė šiuo atveju yra kitokia: atsakingai plėtojama laivyba Nerimi gali ir turi vykti.
- Hidrologinis aspektas
1.1. „Neries vandeningumo pokyčius lėmė tiek gamtinės priežastys, tiek žmonių veikla. Dauguma natūralių priežasčių sietinos su besikeičiančiu klimatu: vasaromis vis dažnesni ilgalaikiai laikotarpiai be kritulių, o dėl išaugusios aplinkos temperatūros smarkiai padidėjo garavimas.“
Iš tiesų tai yra įprasti upių nuotėkio kaitos gamtiniai procesai. Turime daugiau nei 210 m. trukmės vandens matavimo duomenis Nemune ties Smalininkais. Iškilūs hidrologai mini, kad buvo metų, kai ten Nemuną buvo galima pervažiuoti arklio traukiamu vežimu. Geologai teigia, kad prieš 20 000–30 000 metų mūsų šalies upės tekėjo priešinga kryptimi (pvz., Nevėžis, Dubysa, o Nemuno nebuvo). Tada klimatas keitėsi dėl natūralių gamtos ciklų. O šiuo metu visuomenė yra klaidinama, esą upių išdžiūvimas ir potvyniai nėra natūralūs procesai. Lietuva priklauso drėgno klimato zonai (Köppen-Geiger klimato klasifikacija) ir patenka į vandens pertekliaus zoną. Ir negirdėjome, kad ši klasifikacija būtų koreguota.
Sutinkame, kad Neries hidrologinis režimas, jos morfologija pasikeitė į blogąją pusę, upės vaga sulaukėjo. Beje, istoriniai matavimai rodo, kad ekstremaliausi Neries nusekimai buvo fiksuoti žiemą, o ne šiltuoju metu, t. y. priešingai, negu dabar. Tad vandens garavimas šiuo atveju niekuo dėtas. Tačiau ir mokslui nėra paprasta numatyti upės tolesnio „sausėjimo“ dinamiką. Buvo vertinti Nemuno 1950–2020 metų laikotarpio navigacijos projektiniai – minimalūs vandens lygiai (tai objektyviau nei vandens debitai) žemiau Kauno (Sėlenienė, 2022). Smalininkų, Panemunės vandens matavimo stotyje (VMS) jie šiek tiek žemėja, Rusnės VMS – aukštėja. Matematiniai testai nerodo aiškaus vandens lygių kritimo reikšmingumo (išskyrus Lampėdžių VMS). Vagos degradacija (Lampėdžių VMS), nešmenų akumuliacija neleidžia objektyviai įverti pokyčių dėl klimato kaitos, remiantis išskirtinai daugiamečiais matavimais.
Laivyba Europoje (be Pietų valstybių) retkarčiais kenčia nuo mažavandenių laikotarpių. Bent dešimt kartų už Nerį vandeningesniame Reine per paskutinius du šimtmečius pasitaikė apie 15 metų, kai upės nuosėkiai sutrukdydavo laivybą, ir iš jų 5 kartai, kai laivyba praktiškai sustodavo (CCNR, 2023). Paskutinį kartą tai įvyko 2018 m. Net ir vienoje vandeningiausių pasaulio upių – Misisipėje – laivyba kenčia nuo sausrų. Tai nutiko, pavyzdžiui, 2022-ųjų vasarą. Tad didesnė ar mažesnė upės vandeningumo kaita yra neišvengiama ir prie to reikia sugebėti prisitaikyti.
1.2. „Pagrindiniai tiesioginio antropogeninio poveikio Neries hidrologiniam režimui veiksniai yra šie: nuo 1976 m. pradėjus veikti Vileikos–Minsko vandens sistemai dalis Neries vandens nukreipta į Baltarusijos sostinės vandentiekį, kas vidutiniškai sumažino upės debitą 12–16 m³/s… Ant Neries veikia Vileikos HE, šiltuoju metų laiku sulaikanti dalį nuotėkio ir prisidedanti prie padidėjusio garavimo; Astravo AE naudoja Neries vandenį… prie vis dažniau stebimo gilaus nuosėkio prisideda ir sukultūrintas baseino kraštovaizdis bei kertami miškai.“
Pagal Baltarusijoje pateiktus oficialius duomenis, Vileikos–Minsko vandens sistemoje veikia 12 siurblinių (Minsk Vodokanal, 2025). Teigiama, kad per paskutinį dešimtmetį vandens tiekimas iš Neries Minskui sumažėjo du kartus ir vidutiniškai siekia 100 mln. kubinių metrų (m3) per metus, arba 3,2 m3/s. Tad dabar iš Neries paimama tarsi gerokai mažiau vandens (4–5 kartus), nei numatyta pagal projektinį našumą. Vandens vartojimo sumažėjimas Minske yra tarsi ir logiškas – panašus procesas vyko ir Lietuvoje. Mūsų ekspertiniu vertinimu, Astravo atominės elektrinės poveikis Neries vandens sumažėjimui tikrai nėra reikšmingas, nes paimtas vanduo grąžinamas į upę, galimi tik garavimo nuostoliai. Nėra duomenų, liudijančių. kad upės vandens temperatūra Lietuvoje būtų pakilusi.
Atstumas tarp Vileikos ir Vilniaus hidrologinės stoties yra apie 250 km. Neries hidrologinis režimas ties Vilniumi gerokai atsinaujina dėl jos upyno ploto padidėjimo – beveik 4 kartus (nuo 4120 ties Vileika iki 15 200 km2 ties Vilniumi). Buvo fiksuojami pažeidimai, neišlaikant sutarto gamtosauginio debito reikšmės Neryje Lietuvoje. Tai dažniausiai atsitinka dėl ekstremalių, sausų laikotarpių. Šalies hidrologai turi galimybes išsiaiškinti tikrąją padėtį, atlikus išsamų tyrimą, o ne pateikti praeito amžiaus neatnaujintą informaciją.
1.3. „nuo 1997 m. ant Neries veikia Vileikos hidroelektrinė (HE), šiltuoju metų laiku sulaikanti dalį nuotėkio ir prisidedanti prie padidėjusio garavimo.“
Tai netiesa, poveikis nėra reikšmingas. Šios mažos HE turbinos elektrai gaminti praleidžia vandenį į Nerį, link Lietuvos. Jos galimybės reguliuoti nuotėkį tvenkinyje yra minimalios, o padidėję garavimas – niekinis. Kam statyti HE, jei vanduo nebus praleidžiamas į žemupį? Upių nuosėkiams valdyti, jų vandeningumui didinti kritiniu metu yra atliekamas nuotėkio reguliavimams, statant vandens saugyklas, tvenkinius.
- Hidrografinis aspektas
VU mokslo bendruomenės atstovai pateikia vadovėlių teorinius teiginius, kurie mažai siejasi su praktika.
2.1. „…upę dirbtinai išgilinus, ji tarsi įrėminama stabiliuose krantuose, dėl ko ilgainiui išnyksta salpa (kartu upė netenka natūralaus atsistatymo galimybių), o taip pat keičiasi skersinis upės vagos profilis (įgyja jam nebūdingą kanalo su stačiais šlaitais ir didžiausiu gyliu centrinėje dalyje formą).“
Vidaus vandens kelių direkcija teigia, kad Neryje bus pašalinta 0,9 mln. m3 grunto. Techninių terminų, „vagos valymas ar gilinimas“ ypatybių, apibrėžtų aplinkosaugos teisėje, šiuo atveju neakcentuojame. Iki 1991 m., kai laivyba Nemune buvo intensyvi, kiekvienais metais iš upės būdavo pašalinama nuo 5 iki 6 mln. m3 smėlio. Sumažėjus eismui vandens keliu, per metus iškasto smėlio kiekis sumažėjo iki 1,5–2,5 mln. m3. Ar tokie praeityje vykdyto upės dugno valymo mastai sunaikino salpas, reikšmingai pažeidė ekosistemų, hidromorfologinę arba, kitaip tariant, fizinės ir gyvosios aplinkos pusiausvyrą? Be to, ką tik modernizuojant šį vandens kelią, įrengiant vagos reguliavimo statinius – bunas, poveikio aplinkai vertinimas buvo teigiamas.
2.2. „Dėl gilinimo darbų upė netenka išsiliejimo į krantus galimybių (esant aukštam vandens lygiui) ir ilgainiui nustoja formuoti naujas meandras.“
Netiesa, kad toks upės reguliavimas (tai ne užtvankos ar jų dideli tvenkiniai) užkirs kelią vandens išsiliejimui į krantus. Jei vyksta didesnis potvynis, vanduo elementariai išsilieja į salpas. Ar Nemuno vandens kelias su bunomis stabdo vandens išsiliejimą iš krantų? Tikrai ne. Be to, yra įrodyta, kad upės vagos geometrinis tūris sudaro nedidelę dalį nuo potvynio vandens tūrio.
Atkreiptinas dėmesys, kad VU mokslo bendruomenės atstovai neteisingai interpretuoja meandrų/meandravimo sąvokas. Tai upės savybė savaime vingiuotis ilgą istorinį laikotarpį. Neries upė yra natūrali šimtmečius, upės vaga nuo senų laikų yra sąlyginai (ar vidutiniškai) stabili, ji naujų vingių/meandrų nesudaro. Jos galėtų atsirasti po išimtinai ekstremalaus potvynio ar dėl didelės ledų sangrūdos. Meandravimas negali būti tapatinamas su beveik kasmetiniu upės krantų linijos migravimu (horizontalia deformacija), kuris suintensyvėja didelių potvynių metu. Upės vagos krantai, priklausomai nuo gruntų kategorijos, gali migruoti nuo 0,3 m iki 3 m ir daugiau (Darbutas, 1992, Vekeriotienė ir Paškauskas, 2008). Ar galima pasakyti, kada ir kur susiformavo nauja meandra (vingis) Neries upėje per pastaruosius 30–50 metų ar dar vėliau? Atsakymas yra neigiamas.
- Geomorfologinis aspektas
Manome, kad šiame vertinime nereikia ieškoti istorinių paralelių dėl upių atsiradimo prieš keliasdešimt tūkstančių metų ir Neries vandens kelio atnaujinimo galimybių. Tai elementarios geografinės žinios. Ledynai ištirpo dėl klimato kaitos – atšilimo, sukelto ne dėl žmogaus veiklos.
3.1. „Neries Vilniaus – Kernavės apylinkių ruože gausu rėvų (16 rėvų vien tik Neries regioniniame parke, upės salų > 20)“.
Iš tikrųjų, nelikus didelių potvynių, Neryje susidarė naujos salos, ir šis procesas tebevyksta. Upė „sulaukėjo“. Panaši ir rėvų padėtis. Jų hidromorfologinių savybių ir jų tyrimų Neryje pasigendame. Rėvos nėra amžinos, atsiranda ir išnyksta, priklauso nuo geomorfologinės sandaros atsparumo, lemia potvynio dydis, ypač ledonešis.
Pripažįstame, kad įrengiant vandens kelią rėvos gali būti pažeidžiamos. Ypač vertingas, pavyzdžiui, mitologines, galima išsaugoti, pasitelkus pažangias hidraulinės inžinerijos technologijas, pavyzdžiui, padarant jų apėjimus (derivacija, šoninis kanalas ir kt.). Poveikio aplinkai vertinimo metu viską galima nustatyti ir numatyti poveikio švelninimo priemones.
- Teisinis aspektas
4.1. „..Taip pat nurodoma, siekiant atitikti ES Vandens pagrindų direktyvą (VPD), saugoti upes kaip natūralią ekosistemą (483 punktas). Todėl planuojami Neries upės vagos keitimo darbai (vagos gilinimas, rėvų nukasimas, riedulių pašalinimas) iš esmės pakeistų ne tik vagą, bet ir kitas slėnio dalis, pavyzdžiui, salpas, o tai prieštarautų LRBP sprendiniams, šalies tarptautiniams įsipareigojimams, o svarbiausia neužtikrintų ekosistemų stabilumo“.
Ne visi teisiniai aspektai yra baubas vandens inžinerijos projektams, kaip teigiama VU mokslo bendruomenės atstovų pozicijoje. Mūsų šalies aplinkosaugos teisės praktikoje šioje srityje dažnai perlenkiama lazda (Punys et al., 2017). Pavyzdžiui, ES Vandens pagrindų direktyva (2000/60/EB) neužkerta kelio naujoms subalansuotoms žmonių veikloms. Cituojame direktyvos 4.7 straipsnį: „Valstybės narės nepažeidžia šios direktyvos, kai:
– labai gerai paviršinio vandens telkinio būklei suprastėti iki geros būklės nesutrukdoma dėl naujos subalansuotos žmonių veiklos, vykdomos plėtros tikslais,
– imamasi visų įmanomų priemonių vandens telkinio būklei daromam poveikiui sušvelninti;
– tokių pakeitimų ar pakitimų priežastys yra labai svarbios visuomenės interesams, ir (arba) naujų pakeitimų ar pakitimų nauda žmonių sveikatai, žmonių saugos palaikymui ar subalansuotai plėtrai yra didesnė už naudą, kurią aplinkai ir visuomenei duoda šio straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslų pasiekimas.
Ar vidaus vandenų laivyba nėra subalsuota žmogaus veikla? Siekiant neužkirsti kelio darniam vandens naudojimui, pavyzdžiui, navigacijai, uostams, hidroenergijai, VPD upėms numato „labai pakeisto vandens telkinio“ kategoriją, kuriam privalo būti užtikrintas geras ekologinis potencialas, pavyzdžiui, Nemuno vandens kelias, dėl jo pakeistų hidromorfologinių charakteristikų negali būti pasiekta gera ekologinė būklė. Šiuo atveju neliečiame taršos būklės – laivybai tai nebūdinga.
4.2. „Visa Neries upė nuo Baltarusijos sienos iki žiočių priklauso Natura 2000 buveinių apsaugai svarbiai teritorijai (BAST.)“
LR Aplinkos ministerijos tinklalapyje „Kas yra Natura 2000“ teigiama: „Natura 2000 teritorijos nestabdo šalies ūkio plėtros. Šios teritorijos nustatymas nereiškia, kad būtina nutraukti visą joje lig šiol vykdytą ekonominę veiklą. Kai kuriais atvejais, norint apsaugoti rūšis ir buveines, iš tikrųjų gali prireikti žmogiškosios veiklos pritaikymų ar pakeitimų. Tačiau daugeliu kitų atvejų esama veikla gali būti tęsiama“. Beje, Neris paskelbta valstybinės reikšmės vidaus vandens keliu 2001 m. Tad Lex retro non agit – įstatymas atgaline data negalioja.
- Nacionalinio saugumo aspektas
5.1. „Baltarusija, panaudodama savo turimus Vileikos-Minsko vandens sistemos pajėgumus, gali sukelti žymius trumpalaikius vandeningumo ir vandens lygio svyravimus Neryje, kurie sutrikdytų joje planuojamą laivybą (tame tarpe ir ekstremalių situacijų metu). ….su eile turimų siurblinių pajėgumų, galima nusiurbti dalį vandens, perkeliant jį iš Neries, taip drastiškai sumažinant Neries debitą“.
Tarptautinis sabotažas nėra mūsų sritis, tačiau net jei taip atsitiktų, poveikis upei, jos platesnei aplinkai nebūtų katastrofiškas. Pripažįstant, kad Vileikos tvenkinio reguliavimo geba yra gana menka, tekste nepagrįstai gąsdinama „dirbtinais poplūdžiais“ ar vandens nuosėkiais Neries upei Lietuvoje. Dėl gana didelio atstumo (iki Vilniaus yra apie 250 km) staiga paleisto ar sustabdyto vandens pasekmės Vilniuje pasijustų tik po dviejų dienų ar dar šiek tiek vėliau, tad spėtume tam pasiruošti.
- VU mokslo bendruomenės atstovų visų išdėstytų aspektų apibendrinimas
6.1. „Be to, visos su klimato kaitos indeksais siejamos ilgalaikės prognozės rodo, kad ateityje mažo vandeningumo laikotarpiai tik ilgės ir dažnės. Visa tai liudija, kad, norint užtikrinti nuolatinę laivybą Nerimi tarp Vilniaus ir Kauno, reikėtų atlikti rimtus vagos gilinimo darbus.“
Vargu ar galima taip teigti, nes klimato kaitos srityje dirbantys mokslininkai visuomenei siunčia skirtingas žinias dėl kritulių ilgalaikių prognozių. Dėl tokio neapibrėžtumo ir skirtingų naudotų metodikų šalies hidrologai pateikia priešingus vertinimus, nes krituliai aiškiai koreliuoja su nuotėkiu. Vieni šaltiniai teigia, kad upėse vandens mažės, kiti – kad didės (pvz., Kriaučiūnienė ir kt., Plungė ir kt. 2022).
Klimato modelių (CMIP5) duomenys rodo, kad Lietuvoje iki XXI a. pabaigos tikėtinas vidutinis metinis kritulių padidėjimas, kuris galėtų būti nuo 5,7 proc. (RCP4.5 – „nuosaikaus“ scenarijaus atveju) iki 17,9 proc. (RCP8.5 – „agresyvaus“ klimato scenarijaus atveju). Pagal naujausius klimato kaitos scenarijus (CMIP6) Lietuvai šio šimtmečio pabaigoje, 2080–2099 metais, kritulių kiekis šiek tiek mažėja šiltuoju metu ir padidėja šaltuoju metu (World Bank Group, 2025). Tad balansas išlieka.
Neneigiame, kad klimato atšilimas neturi įtakos nuotėkiui, tačiau atšilimas reikšmingiausiai paveikė maksimalias reikšmes – neliko didelių potvynių. O VU mokslo bendruomenės atstovai ragina stabdyti laivybą dėl „džiūstančios“ upės. Jei remdamiesi šia nuomone imsime vertinti ir kitus ūkio sektorius, pavyzdžiui, statybos ar energetikos, tai dėl dabartinio ir tikėtino tolesnio klimato atšilimo turėtų būti siūloma mažinti statomų namų sienų storį ar ploninti langų stiklus. Tačiau tokių siūlymų, akivaizdu, nėra.
6.2. „Siūlome Neries upę išbraukti iš valstybinės reikšmės vandens kelių kategorijos, paliekant trumpas atkarpas laivybai Kauno ir Vilniaus miestuose, o likusioje atkarpoje paliekant galimybę vykdyti rekreacinę laivybą mažagabaričiais plokščiadugniais laivais, nereikalaujančiais upės vagos ir jos apatinės slėnio dalies modifikavimo (kasimo ir/arba valymo) bei naikinimo.“
Nesutinkame su siūlymu pašalinti Nerį iš valstybinės reikšmės vandens kelių kategorijos. Nemanome, kad keleivinė laivyba (ją reikia atskirti nuo rekreacinės ir turistinės) pasitvirtintų visuotinio automobilizmo, garantuojančio komfortą, laikais. Tačiau visos Neries upės atkarpos privalo būti skirtos rekreacijai. Yra nustatytos ne tik vidaus vandens kelių, bet ir jiems skirtų laivų klasės, iš jų ir pramoginių/rekreacinių. Inžineriniai sprendiniai priimami, remiantis tik šiomis tarptautinėje erdvėje pripažintomis klasifikacijomis.
LŽHIS pozicija dėl vandens kelio Nerimi
Vilniaus universiteto mokslininkų dalies požiūris – Neries vandens kelio atnaujinimą stabdyti, išbraukti iš valstybinės reikšmės vandens kelių sąrašo, apskųsti ES dėl galimų aplinkosaugos pažeidimų ir kelti įtampą su mūsų Rytų kaimyne dėl Neries upės vandens naudojimo. Argumentuojama klimato kaitos pasekmėmis, esą Neris baigia išdžiūti, adaptacijos prisitaikyti prie gamtinių vandens ciklų kaitos nesiūloma. Neradome teigiamo teiginio apie šį vandens kelią. Yra aišku, laivyba turi savo rinkos nišą, yra jos išoriniai privalumai, ypač įgyvendinant propaguojamą žaliąjį kursą. Tai aiškiai daroma Nemune.
Vidaus vandenų laivybos išvystymas Europoje yra labai skirtingo lygio. Vienose šalyse ji klesti, kitose ši sritis – visiškai apleista. Jos aukso amžius baigėsi prieš pusšimtį ir daugiau metų. Šiuo metu krovininė laivyba upėmis ES vidutiniškai sudaro apie 4 proc. visų pervežamų krovinių kiekio.
Vargu ar bus galima pritaikyti visą Neries upę didesniems laivams plaukioti, ne tik kroviniams, bet ir pramoginiams, pavyzdžiui, kruiziniams ar jachtoms. Dideli laivai, kurie plaukioja Reine, Dunojumi, Elbe ar jūros pakrantėmis, į Kuršių marias ir į Nemuną neįplaukia. Per mažas vandens gylis, kelio kategorija yra per žema – IV klasė.
Neries vandens kelio statyba nebūtų lengva ir techniškai. Vienas trukdžių – paklotos įvairios komunikacijos, esančios po upės vagos dugnu. Seklumų pašalinimas ar vagos dugno pakeitimai gali paveikti žemiau esančius upės ruožus, tiltų prieigas. Tai yra hidraulinės inžinerijos rūpestis, nes būtina numatyti reikiamas švelninimo priemones.
Planuojamos pradinės investicijos valstybinės reikšmės vandens keliui atnaujinti siekia apie 20 mln. eurų, tačiau apie kelio tolesnę priežiūrą, geros būklės palaikymą, kurių išlaidos, kaip rodo Nemuno vandens kelias, yra reikšmingos, nutylima. Neatlikus kelio reikiamos techninės modernizacijos (pavyzdžiui, be bunų ar kitų vagos reguliavimo priemonių), po metų ar kitų upės morfologija vėl grįš į pradinę padėtį. Beje, yra efektyvesnis techninis sprendimas vandens gyliui Neryje užtikrinti – statyti saikingo aukščio patvankas, kurios leistų daugiatikslį upės vandens naudojimą (laivybai, energijai, apsauga nuo potvynių, rekreacijai, tvenkininę žuvininkystę ir kt.) ir garantuotų projekto ekonominį gyvybingumą.
Infrastruktūros projektai visur nelengvai plėtojami. Nauji laivybos pavyzdžiai Europoje: Lenkijoje įgyvendinta Vyslos kanalo statyba per Aistmarių Neriją į Baltijos jūrą, nors buvo didelis pasipriešinimas ir iš vietos aplinkosaugos, ir iš Kaliningrado pusės. Prancūzijoje statomas kanalas, kuris 2028 metais sujungs Senos upę su Šiaurės Europos vidaus vandens keliais. Šių projektų ekonominio atsipirkimo laikas siekia porą dešimčių ar net daugiau metų. Tačiau išorinė nauda, įskaitant politinę, kurios neįmanoma įvertinti pinigais, dažnai išlaidas atsveria.
LŽHIS nuomone, VVKD reikėtų įvertinti Neries ruožo iki Jonavos įteisinimą tarptautinės reikšmės vidaus vandens keliu (AGN). Poveikio aplinkai vertinimą būtina atlikti visai Neries upei, o vandens kelio modernizaciją vykdyti etapais, pradedant nuo Kauno iki Jonavos. Projekto skaidrumui ir jo ekonominiam gyvybingumui užtikrinti būtina glaudi viešojo ir privataus sektorių partnerystė. Tačiau visų pirma Lietuvos visuomenė, įvertinusi visus „už“ ir „prieš“, turi apsispręsti, Neries vandens kelią plėtoti, ar ne. Autorius yra LŽHIS narys, VDU Žemės ūkio akademijos profesorius.
Prof. Petras Punys