Medicinos eponimai / Rimgaudas Virgilijus Kazakevičius. – Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2024. – 533, [1] p.
Knygoje pateikti medicinoje vartojami eponimai (gr. eponymos – suteikiantis kam nors savo vardą), apibūdinantys konkrečią ligą, sindromą, ligos požymį, žmogaus anatominį darinį, medicinos priemonę, mikrobą, gydymo būdą, profilaktikos priemonę, mėginį, reakciją. Kartais eponimas gali būti vietovė ar daiktas. Tai sena Vakarų Europos mokslo ir medicinos tradicija.
Dažniausiai liga ar jos simptomas, sindromas pavadinamas gydytojo, pirmą kartą tai aprašiusio ir paskelbusio pavarde (pavyzdžiui, Parkinsono liga, kurią 1817 m. pirmą kartą aprašė anglų gydytojas Jamesas Parkinsonas, ar Alzheimerio liga, kurią 1907 m. aprašė vokiečių neurologas Aloisas Alzheimeris). Medicinos instrumentų ir laboratorinių priemonių yra pavadintų juos sukūrusių asmenų pavardėmis (pavyzdžiui, Peano hemostatinės žnyplės, kurias sukūrė ir į chirurgijos praktiką įdiegė Paryžiaus ligononės chirurgas Jules´is Emile´is Péanas). Nauji gydymo būdai dažnai pavadinami juos pasiūliusiųjų pavardėmis, pavyzdžiui, Billrotho I (pašalinus pilorinę skrandžio dalį, skrandis sujungiamas su dvylikapiršte žarna).
Knygoje pateikti širdies ir kraujagyslių, plaučių, virškinimo sistemos, inkstų, kraujo, kaulų ir sanarių, endokrininių, neurologinių, psichikos, imuninės sistemos, onkologinių, genetinių, infekcinių ligų ir sindromų, mikrobiologijos, žmogaus anatominių struktūrų, ligų klinikinių simptomų, diagnostinių refleksų, reakcijų, mėginių, procedūrų ir operacijų, laboratorinių įrengimų, instrumentų ir cheminių medžiagų eponimai.
Knygoje trumpai apžvelgtas gydytojų ir mokslininkų, pagerbtų eponimais, įnašas į pasaulio mediciną. Būti pagerbtam eponimu yra svarbus mediko ir mokslininko įvertinimas. Leidinyje taip pat aptarti ir kai kurių kitų mokslo sričių eponimai.
Šiuolaikinėje medicinos literatūroje tradiciniai eponimai vartojami kartu su nomenklatūriniais pavadinimais.