Lietuvą aplankė Jungtinių Valstijų „YouTube“ žvaigždė IShowSpeed – garsėjantis rėkimu, isteriškais šūksniais ir beprasmiu šou. Valstybė tam skyrė 30 tūkst. eurų. Viskas tariamai dėl „jaunimo dėmesio“. Tačiau paklauskime atvirai – ar tai tikrai investicija į Lietuvos žinomumą, ar tiesiog dar vienas aklas nusilenkimas dekadentiškai Vakarų popkultūrai, kuri griauna sveiką protą ir tautos stuburą?
Kokia auditorija? Ir kodėl turėtume susirūpinti?
IShowSpeed auditorija – tai 10–18 metų amžiaus vaikai ir paaugliai. Būtent ta karta, kuriai reikėtų duoti kryptį, vertybes ir pavyzdį. Vietoj to jie gauna triukšmą, kvailiojimą, vulgarumą. Šis turinys veikia kaip narkotikas – akimirksniu sužadina emocijas, bet ilguoju laikotarpiu silpnina gebėjimą susikaupti, mąstyti, kurti. Tai, ką neurologai šiandien vadina „rotten brain“ (liet. – supuvusių smegenų) sindromu – tampa ne pavieniu atveju, o sistemine visuomenės būsena. Kuo jaunesni mūsų vaikai įsitraukia į tokią terpę, tuo labiau jų smegenys praranda gebėjimą suvokti pasaulį realybėje, o ne ekranų iliuzijose.
Pats auginu vaikus – matau pavojų iš vidaus
Auginu keturis vaikus. Ir kasdien stebiu, kaip jų dėmesį vis sunkiau patraukti realiu pasauliu: gamta, darbu, kūryba. Visa, kas reikalauja pastangų, nuoseklumo ir tylos – tampa jiems nepatrauklu. Kodėl? Nes šalia – ekranai, per kuriuos be pertraukos liejasi greitas, bukinantis turinys. Jeigu vaikų nekontroliuotume, jie ne net nežinotų, kad yra kitoks gyvenimas – nes šis jų net nepasiektų. Pats naudoju internetą, todėl iš praktikos žinau, kaip kartais sunku atsispirti beprasmės informacijos ar vaizdų vilionėms. Todėl kai valstybė į tas „beprasmes transliacijas“ investuoja mokesčių mokėtojų pinigus, man, kaip tėvui ir kaip piliečiui, kyla klausimas: ar mes apskritai suprantame, ką darome?
Išdavystė ar išmintis?
Sakoma, kad Lietuva per šį vizitą „pasiekė milijonus jaunų žmonių“. Bet kokia žinia jiems buvo perduota? Kad esame linksma vieta kvailystėms? Kad mūsų ministrai pasitinka „streamer’ius“ kaip valstybės vadovus? Ar tokia žinia stiprina tautos autoritetą, ar tik gilina mūsų kaip periferinės, besitaikančios įtikti visiems, valstybės įvaizdį?
Galime kalbėti apie šiuolaikinės diplomatijos priemones, apie viešųjų ryšių strategijas. Tačiau be vertybių tai tik išblizgintas niekas. Jei norime, kad mūsų vaikai augtų laisvi ir stiprūs – turime ugdyti jų protus, o ne žaisti jų silpnybėmis.
Ar dar suvokiame, ką reiškia būti tauta?
Jei valstybinė politika ima remtis trumpalaikiais triukšmingais interneto šou, rizikuojame prarasti orientyrus. Tautos ateitis vis dar formuojasi ne „YouTube“ sraute, o šeimose, klasėse, vietinėse bendruomenėse – ten, kur perduodamos vertybės, o ne sekėjų skaičius.
Jei mums išties rūpi jaunimo pasaulėjauta, turime atsispirti lengvam pataikavimui. Mums reikia lyderių, kurie rodo kryptį, o ne taikosi prie mados. Ne tų, kurie kviečia „influencerius“ į valstybės simbolines erdves, bet tų, kurie kviečia vaikus į mišką, dirbtuves ar skaityklą.
Tai ne vienkartinis vizitas. Tai simbolinis signalas apie tai, kur sukame kaip valstybė. Lietuva gali būti moderni, kūrybinga ir atvira, bet tik tuomet, kai žino savo tapatybę ir saugo ją be kompleksų.
Dr. Romualdas Zemeckis