Liberalizmas (lot. liber – laisvas) – politinė doktrina, ideologija ir filosofinė kryptis, grindžiama asmens laisvės principu, valstybės kontrolės ribojimu ir laisvąja rinka. Kita vertus, liberalizmas yra ir modernios civilizacijos variklis, kuris, deja, linkęs perkaisti. Toliau nagrinėjama, kaip finansinio prisotinimo teorija (FPT) padeda liberalizmo doktrinai pereiti į naują brandos stadiją – tvarųjį liberalizmą, kuriame laisvė ne paneigiama, o išmoksta savo ribas.
Tvarusis liberalizmas – tai liberalizmo forma, pripažįstanti rinkos laisvės ir savireguliacijos ribas. Jis siekia pusiausvyros tarp laisvės ir atsakomybės, tarp rinkos energijos ir jos termodinaminės pusiausvyros. Kitaip tariant, tai liberalizmas, kuris supranta, kad be savikontrolės laisvė virsta savinaikos veiksniu.
Klasikinis liberalizmas, kurį plėtojo Adamas Smithas, Davidas Ricardo ir Johnas Stuartas Millis, rėmėsi idėja, kad laisvoji rinka yra natūralus tvarkos veiksnys. „Nematomoji ranka“ turėjo suderinti individualius siekius su visuomenės gerove. Ši doktrina gimė industrinės plėtros laikais, kai nei gamtos, nei finansų ribos dar nebuvo matomos. Tuo metu laisvė buvo tarsi šviesos žiburys priespaudos tamsoje. Tačiau šiandien, kai globali ekonomika įkaitusi nuo informacijos, skolų ir perteklinio kapitalo, ši šviesa akina. Laisvės idėja reikalauja brandesnio paaiškinimo.
Tvariojo liberalizmo ištakos glūdi austrų ekonominėje mokykloje. Carl Menger, Eugen Böhm-Bawerk, Ludwig von Mises ir Friedrich A. Hayek pabrėžė, kad rinka nėra mechaninis aparatas, o gyvas, save reguliuojantis organizmas. Jie suvokė, kad tik laisvė, paremta atsakomybe ir savireguliacija, gali išlaikyti tvarką be prievartos. Mengerio subjektyvios vertės teorija (Menger, 1871) ir Hayeko spontaniškos tvarkos samprata (Hayek, 1945) atvėrė kelią naujai ekonominei etikai.
Vis dėlto austrų mokykla nesukūrė laisvės matavimo instrumento. Ji neįvertino kapitalo pertekliaus grėsmės. Finansinio prisotinimo teorija šį trūkumą ištaisė – pasiūlė ekonomikos „temperatūros“ matą, vadinamą kaitros parametru H. Jis leidžia nustatyti finansinio prisotinimo ribas ir valdyti rezonansą tarp kapitalo srautų ir realaus sektoriaus. Tai, ką Hayekas vadino spontaniška tvarka, FPT paverčia dinamine pusiausvyra, kurią galima stebėti ir valdyti.
Pagal finansinio prisotinimo teoriją bet kuris augimas turi prisotinimo ribą. Ji tampa „matoma“, kai papildomas kapitalas duoda vis mažiau grąžos, o rizika auga eksponentiškai. Tada sistema ima banguoti (vibruoti), nes pradeda reikštis rezonanso efektas. Tai vyksta, nes sukauptasis kapitalas (potencinė energija) spontaniškai (bet atkakliai) investuojamas, intensyviai didina grąžą. Taip stiprinamas kapitalo augimas (didinama rinkos kinetinė energija), kol galiausiai, tarsi nepatvari statybinė konstrukcija, supama vėjo, ima ir sugriūva. Tokiu metu „nematomoji ranka“ tampa akla. Rinka praranda savo savireguliacijos gebėjimą – kaip upė, išėjusi iš krantų nebepaiso savo vagos.
Kol investicijos, paklausa ir pelnas juda harmoningai, ekonomika vystosi stabiliai – rezonansas yra kūrybinis. Tačiau kai teigiamas grįžtamasis ryšys sustiprėja, sistema įkaista. Tada atsiranda finansiniai burbulai, kainų infliacija ir kapitalo perkaitimas. Tvarusis liberalizmas teigia: rezonavimą reikia valdyti, o ne slopinti. Tam reikalingas ekonomikos termometras – kaitros parametro H indikatorius, leidžiantis laiku atpažinti perdegimo riziką.
Didžiosios depresijos (1929–1933 m.) patirtis – ryškiausias tokio perdegimo pavyzdys. Tada pasaulio ekonomika, įsukta į kreditinį euforijos sūkurį buvo stipriai persotinta ir prarado realų pagrindą: vertybiniai popieriai, perkami skolintais pinigais, kūrė perteklinį produktą ir iliuzinį klestėjimą. Kai burbulas sprogo ir atsivėrė neįveikiama perprodukcijos bedugnė, prarijusi daugybės investuotojų viltis, griuvo ne tik akcijų kainos, bet ir, skausmingai užsitrenkus prisotintų rinkų skolos spąstams, žlugo pasitikėjimas pačia rinka. Tai buvo klasikinis finansinio prisotinimo atvejis – kai skolintas kapitalas viršijo realią vertę, o laisvė, praradusi saiką, pavirto į destrukciją. 2008 m. krizės patirtis rodo, kad Didžiosios depresijos pamokos išmoktos nebuvo.
Tvarusis liberalizmas nekeičia rinkos esmės – jis keičia jos savivoką. Rinka vis dar yra laisvės erdvė, tačiau ši laisvė tampa savivaldžia. Valstybė nebėra ribojanti, bet padedanti sistemai neperkaisti – kaip aušinimo sistema varikliui. Tai ekonomika, kuri mokosi iš termodinamikos: šiluma (laisvė) turi būti reguliuojama, kad sistema neišsibalansuotų.
Tvarusis liberalizmas jungia du iš pirmo žvilgsnio priešingus principus – laisvę ir ribotumą. Laisvė be ribų yra stichija, ribos be laisvės – stagnacija. Tvarumas atsiranda tarp šių polių – ten, kur sistema geba pati save valdyti. Ši idėja atliepia platesnį civilizacijos virsmą: ekologinį tvarumą, energetinį efektyvumą, socialinę atsakomybę. Liberalizmas, suvokęs savo prisotinimo ribas, tampa brandžiu – orientuotu XXI a. ekonominės minties kryptimi.
Tvarusis liberalizmas – tai liberalizmo brandos forma, o ne jo paneigimas. Jis supranta, kad ekonominė laisvė yra kaip ugnis: ji šildo, kol turi židinį, bet degina, kai išsilieja be ribų. Tik laisvė, gebanti save valdyti, gali būti ilgalaikė. Finansinio prisotinimo teorija suteikia liberalizmui naują instrumentą – ekonominės temperatūros matą, leidžiantį derinti kūrybą su savitvarka.
Prof. dr. (hp) Stasys Girdzijauskas
(Vilniaus universitetas)
Literatūros sąrašas
Hayek, F. A. (1945). The Use of Knowledge in Society. American Economic Review, 35(4), 519–530.
Hayek, F. A. (1960). The Constitution of Liberty. University of Chicago Press.
Menger, C. (1871). Principles of Economics. Vienna: Wilhelm Braumüller.
Girdzijauskas, S. (2011). Sovereign Debt Crisis: Logistic Analysis. Vilnius University Press.
Girdzijauskas, S. (2024). Ekonominės krizės. Finansinio prisotinimo teorijos įžvalgos. Vilnius: VU leidykla.