Proga įvykdyti pažadą grįžti prie šliaužiančios valstybinės daugiakalbystės klausimo.
Pilietinės organizacijos paskelbė be galo aktualų ir savalaikį kreipimąsi į valdžios institucijas, reikalaudamos skubiai atšaukti Seimo priimtas Viešojo administravimo įstatymo pataisas. Iš tikrųjų reikalaujama atšaukti šiomis pataisomis faktiškai įteisintą daugiakalbystę viešojo administravimo srityje. Nenorėjusiems ir vis dar neįstengiantiems patikėti, kad įvyko tokia lietuvių kalbos išdavystė, patarčiau žvilgtelėti į organizacijų pranešime spaudai cituojamą įstatymo antrąjį straipsnį. Tiksliau – paryškintą vieną jo sakinį: „Administracinių paslaugų aprašymai turi būti skelbiami lietuvių ir papildomai anglų ir (ar) kita Europos Sąjungos valstybės narės kalba.“
Šis sakinys turėtų tapti pamoka ateičiai kiekvienam politiškai sąmoningam ir patriotiškam Lietuvos piliečiui. Pamokos esmė – panaikinti valstybinį kalbos statusą atveriant šliuzus plūstelėti daugiakalbystės srautui į viešojo gyvenimo sritį užtenka vieno sakinio įstatymo tekste. Nes minėtas sakinys – didžiulė pralauža lietuvių kalbos teisinės gynybos sienoje. Tokią pralaužą būtina kuo skubiau užlopyti. Kitaip ji bus tik plečiama naujomis „techninėmis“ įstatymų pataisomis toliau ardant dar likusias tos sienos dalis. Štai kodėl Kreipimasis yra toks savalaikis. Jo autoriai neabejotinai supranta, kur slypi didžiausia, nors ne iš karto akivaizdi, priimtų pataisų keliama grėsmė.
Toji grėsmė – tyla
Nes jeigu bus tylima, su šiomis pataisomis paprasčiausiai bus apsiprasta. Kaip su tomis lietuvių abėcėlę darkančiomis ir griaunančiomis pačią jos idėją „trijomis raidelėmis“, kurios – būkime atviri – pradedamos laikyti natūraliu ir kone savaime suprantamu asmenvardžių rašybos „patobulinimu“.
Lygiai taip pat nenorintiems mokytis lietuviškai patiks skaityti administracinių paslaugų aprašymus anglų ar lenkų kalbomis. Bet apetitas augs bevalgant. Prisiminkime, kad „trijų raidelių“ jau neužtenka. Vos tik jos buvo įteisintos, tuojau pat pareikalauta dar „patobulinti“ asmenvardžių rašybą diakritiniais ženklais.
Taip bus ir šį kartą. Skaitantiems administracinių paslaugų aprašymus „patogesne“ ne lietuvių kalba neišvengiamai kils savaip logiškas ir teisėtas klausimas.
Jeigu Lietuvos valstybė yra tokia dosni ir turtinga, kad gali išversti į „mano“ kalbą paslaugų aprašymus, kodėl negalėtų dar truputėlį pasitempti ir skelbti ES valstybių narių kalbomis apskritai visus valstybės ir savivaldybių priimamus teisės aktus?
„Multikultūrinės visuomenės“ viešojo bendravimo kalba
Iš tiesų: jeigu jau pradedama įteisinti daugiakalbystė, kodėl neiti toliau ir galiausiai neįteisinti kitą oficialią „multikultūrinės visuomenės“ viešojo bendravimo kalbą, kokia sovietmečiu buvo rusų kalba? Tiesą sakant, kodėl nesiekus ir idealo, kuris jau buvo sušmėžavęs A. Armonaitės vadovautos ministerijos klerkų parengtame, nors vis dėlto dar nukištame į stalčių įstatymo projekte? Pagrindinė šio „nuostabaus“ projekto idėja buvo ta, kad lietuviakalbiams piliečiams pageidaujant ir paprašius jie viešosiose įstaigose galėtų būti aptarnaujami ir lietuvių kalba. Pageidauji – keliauk į kokį atkampų kabinetą, kuriame lietuviškai mokantis valdininkas teiksis su tavimi šnektelėti ta kalba.
Daugelis nepastebėjo arba tinkamai neįvertino ir „originalaus“ buvusios Seimo pirmininkės pasiūlymo, kaip būtų galima spręsti lietuviškai nekalbančių parduotuvių kasininkų problemą. Pasiūlymas – tikra „taikaus sambūvio“ formulė: parduotuvėse atskirti ir pažymėti kasas, kuriose su kasininku galima susikalbėti lietuviškai. O apibendrinant, visos šios „keistenybės“ yra artėjančios didelės bėdos ženklai – vis labiau veržiama lietuvių kalbą smaugianti multikultūrinių „techninių sprendimų“ virvė.
Šiame kontekste Seimo priimtos Viešojo administravimo įstatymo pataisos neabejotinai yra strateginis pralaimėjimas, reikalaujantis nedelsiant imtis žingsnių atkovoti prarastas valstybinės kalbos pozicijas. Tai įmanoma padaryti tik atšaukiant įstatymo pataisas, kaip reikalauja Kreipimąsi paskelbusios pilietinės organizacijos.
Seime neatsirado nė vieno tikro lietuvių kalbos gynėjo
Tačiau įvykęs balsavimas dėl pataisų parodė, kad Seime neatsirado nei vieno tikro lietuvių kalbos gynėjo. Labai tikėtina, kad jie apskritai išnyko. Per daugelį metų tarp „patriotiškų“ politikų susiklostė ir įsivyravo nuostata, kad teisingi žodžiai apie kalbos, šeimos, istorijos gynimą yra tik niekuo neįpareigojančios kalbos, skirtos žvejoti patiklių rinkėjų balsams per rinkimus. Nuolatos reikšti „susirūpinimą“ dėl tradicinių vertybių likimo ir kartu nieko nedaryti joms ginti tapo įpročiu ir antrąja prigimtimi. Todėl sutelkti iniciatyvai atšaukti pataisas bent minimalų skaičių lietuvių kalbą jau išdavusių Seimo narių – nelengvas uždavinys. Viena yra nepaliaujamai šnekėti ir graudentis, kad kalba stumiama į pašalius, ir piktintis, jog lietuviškai nešneka net būtiniausių paslaugų teikėjai. Lengva raginti valdžią imtis priemonių pramokyti juos lietuviškai.
Bet lietuvių kalbos klausimas yra ne „techninis“ jos pramokimo, bet strateginis – teisinio ir politinio statuso klausimas. Todėl visai kas kita – iš žodinio buitinio nepasitenkinimo lygmens persikelti į strateginės kovos teisėkūros srityje plotmę ir Seime paklausti: ar tikrai Lietuva privalo vykdyti net jai kenksmingus ES reglamentus būdama šitaip kalbiškai pažeidžiama valstybė? O tam reikia tikros drąsos ir valios, kokia buvo parodyta, 1988 m. atsikovojant okupacijos metais panaikintą valstybinį lietuvių kalbos statusą.
Kadaise parodyta drąsa ir valia šiandien atrodo kaip neįtikėtinai gražus sapnas. Lietuvių kalbos padėtis darosi tokia pati, kokia buvo sovietmečiu. Kalbą stengiamasi „pritaikyti“ kadaise „inernacionalinės“, dabar – „multikultūrinės“ visuomenės sąlygoms. O tai reiškia – daroma viskas, kad toji visuomenė galėtų kuo greičiau apsieiti be valstybinės lietuvių kalbos, kurios privalo reikėti vis mažiau. O kad reikėtų – plečiama kitų kalbų vartojimo sritis pasitelkiant tokias gudrybes kaip „techninės“ Viešojo administravimo įstatymo pataisos.
LSSR laikais kalbą iš viešojo gyvenimo stūmė bailūs ir prisitaikėliški kompartijos veikėjai ir okupacinė administracija. Ją pagal galimybes ir asmeniškai rizikuodami stengėsi gelbėti patriotiški kalbininkai ir protautiški lietuviai.
Bailios partijos
Dabar lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo į virtuves veja tokios pat bailios ir prisitaikėliškos partijos, tarp jų ir besivadinančios patriotiškomis. Po balsavimo Seime manyti, kad kam nors ten iš tiesų rūpi lietuvių kalba, būtų tiesiog naivu. Visuomenė vėl priversta gelbėti tai, ką naikina antilietuviškos valdžios.
Beveik šimtas Seimo narių išdavikiškai balsuoja prieš lietuvių kalbą. Mokytoja Alina Laučienė yra persekiojama ir kelerius metus kantriai mina teismo slenkstį už tai, kad gina tą pačią kalbą. Kontrastas tarp teisiamos už lietuvių kalbos gynimą mokytojos Alinos Laučienės ir Viešojo administravimo įstatymo pataisas palaikiusių Seimo narių yra ryškiausias iš LSSR laikų atėjusios takoskyros tarp lietuvių kalbos gynėjų ir ją naikinančių išdavikų pavyzdys.
Tokia yra lietuvių kalbos tikrovė šiandien: vieni gina, kiti – išduoda.
Prof. dr. Vytautas Radžvilas
Šaltinis: pozicija.org – 2026-01-06