Šiuolaikinėje ekonominėje diskusijoje krizės dažnai aiškinamos kaip netikėti sukrėtimai, išoriniai šokai ar politikos klaidos. Tačiau ilgesnė ekonominių ciklų perspektyva rodo, kad daugelis krizių kyla ne staiga, o bręsta palaipsniui – kartu su rinkos augimu, investicijų koncentracija ir didėjančiu prisotinimu. Šiame kontekste ypač svarbi tampa bifurkacijos sąvoka, leidžianti atskirti augimo pabaigą nuo pačios krizės pradžios.
Šiame tekste bifurkacija apibrėžiama kaip kritinis rinkos prisotinimo taškas, kuriame iki tol santykinai vienalytė rinkos struktūra išsiskaido į skirtingų režimų segmentus, o kainų ir investicijų dinamika pereina iš augimo režimo į deficitinių rinkų režimą. Svarbu pabrėžti, kad bifurkacija nėra krizė – tai fazinis lūžis, sukuriantis naują, bet iš prigimties nestabilią ekonominę būseną.
Didėjančios grąžos paradoksas ir bifurkacijos grafinė interpretacija
Finansinio prisotinimo teorijos (FPT) rėmuose svarbu pabrėžti, kad grąžos ir pasiūlos kaštų priklausomybės nuo prisotinimo dažniausiai analizuojamos fiksuotu laiko momentu, t. y. kaip momentinė ekonominės būklės „nuotrauka“. Tai leidžia atskleisti ne augimo trajektoriją laike, bet struktūrinį ryšį tarp prisotinimo, grąžos ir kaštų [1].
1 pav. Investicijų grąžos ir pasiūlos kaštų priklausomybė nuo prisotinimo laipsnio fiksuotame laiko momente: kritinis taškas Sc atskiria stabilaus („horizontaliojo“) augimo režimą nuo bifurkacinio („vertikaliojo“) režimo, kuriame susiformuoja dideli grąžos ir kaštų skirtumai, sudarantys sąlygas deficitinės rinkos atsiradimui.
Tai aiškiai iliustruoja 1 paveikslas, kuriame investicijų grąža ir pasiūlos kaštai pavaizduoti kaip funkcijos nuo prisotinimo laipsnio. Iki kritinio prisotinimo taško Sc abi kreivės pasižymi santykinai „horizontaliu“ pobūdžiu: didėjant prisotinimui, tiek grąža, tiek pasiūlos kaštai auga lėtai ir beveik proporcingai, o jų skirtumas išlieka nedidelis. Šioje zonoje rinka funkcionuoja stabilaus augimo („horizontaliuoju“) režimu, kuriame investicijų grąža daugiausia grindžiama realiu vartojimu ir produktyvumo didėjimu.
Peržengus kritinį prisotinimo lygį Sc, grafiko pobūdis iš esmės keičiasi. Grąžos ir pasiūlos kaštų kreivės pereina į „vertikaliąją“ zoną, kurioje net ir nedidelis prisotinimo padidėjimas lemia staigų jų skirtumų išaugimą. Būtent ši vertikalioji dalis atskleidžia didėjančios grąžos paradokso esmę: investicijų grąža ima augti žymiai greičiau nei pasiūlos kaštai, nors realios rinkos plėtros galimybės jau beveik išsemtos.
Šie sparčiai didėjantys grąžos ir kaštų skirtumai sukuria ekonomiškai patrauklią nišą investuotojams, kuri tampa pagrindu deficitinės rinkos susiformavimui. Investuotojo požiūriu, būtent ši „vertikalioji“ zona generuoja didžiausią naudą, nes leidžia gauti neproporcingai didelę grąžą, palyginti su papildomais pasiūlos kaštais. Tačiau sisteminiu požiūriu tai kartu reiškia rinkos perėjimą į nestabilų, bifurkacinį („vertikalųjį“) režimą.
Bifurkacijos aksioma
Remiantis šia logika, finansinio prisotinimo teorijoje galima suformuluoti bifurkacijos aksiomą:
Bifurkacijos aksioma.
Ekonominė sistema patiria bifurkaciją tada, kai didėjant prisotinimo lygiui investicijų grąžos augimo tempas viršija pasiūlos kaštų augimo tempą, sukeldamas teigiamo grįžtamojo ryšio dominuojamą kainų režimą ir sąlygines deficitinių rinkų susiformavimo sąlygas.
Formaliai bifurkacija atsiranda peržengus kritinį prisotinimo lygį Sc, kai rinkos dinamika pereina iš stabilaus augimo režimo į nestabilų, segmentuotą režimą.
Deficitinių rinkų mechanizmas po bifurkacijos
Po bifurkacijos kainų mechanizmas ne „sutrinka“, bet persijungia. Rinka pereina į deficitinės rinkos režimą, kuriam būdingi keli esminiai bruožai: kainų kilimas, kuris nebesiremia proporcingu pasiūlos augimu; grąžos koncentracija ribotuose segmentuose; investuotojų lūkesčių stiprėjimas, pats tampantis kainodaros veiksniu; bei rezonansinis kapitalo judėjimas.
Deficitinių rinkų varomoji jėga: spekuliaciniai procesai ir lūkesčių dominavimas
Svarbiausia bifurkacijos rezultate susiformavusių deficitinių rinkų varomoji jėga yra spekuliaciniai procesai, paremti kainų augimo lūkesčiais. Šioje stadijoje reikšminga rinkos dalyvių dalis priima sprendimus ne siekdama patenkinti tiesioginį vartojimą, bet vadovaudamasi tikimybe ateityje tą patį produktą ar turtą parduoti brangiau.
Tokiu būdu paklausa įgauna dvigubą pobūdį. Viena vertus, dalis vartotojų skuba įsigyti gėrybes vartojimui, numanydami, kad ateityje jos bus brangesnės ar sunkiau prieinamos. Kita vertus, didėja investicinė paklausa, kurios tikslas – ne naudojimas, o perpardavimas. Ši investicinė paklausa dažnai tampa dominuojančia ir ima formuoti kainų dinamiką nepriklausomai nuo fundamentalaus pasiūlos ir vartojimo santykio.
Dėl šios priežasties kainų augimas deficitinėje rinkoje pats tampa paklausos šaltiniu. Kylant kainoms stiprėja lūkesčiai, o stiprėjant lūkesčiams – didėja investicijos. Susiformuoja savęs palaikantis (stiprus teigiamas) grįžtamasis ryšys, kuris kaitina rinką ir generuoja vadinamąjį bumą. Ši būsena gali egzistuoti tam tikrą laiką net ir esant pakankamai fizinei pasiūlai, nes kainodaros mechanizmą vis labiau lemia ne vartojimas, o lūkesčiais grindžiama spekuliacija.
Būtent ši spekuliacinė dinamika paaiškina, kodėl po bifurkacijos deficitinė rinka gali būti itin patraukli investuotojams ir kartu tapti pagrindiniu vėlyvosios augimo fazės nestabilumo šaltiniu.
Šiame etape rinka dažnai susiskaido į deficitines ir nedeficitines (ar net perteklines) posistemes, kurios gali koegzistuoti vienu metu. Tai paaiškina, kodėl po bifurkacijos kainų signalai tampa nevienalyčiai ir lokaliai prieštaringi: vienur kainos kyla sparčiai, kitur stagnuoja ar net krinta.
Svarbu pabrėžti, kad deficitinių rinkų susiformavimas nėra rinkos ekonomikos anomalija. Priešingai – tai struktūrinė jos savybė, kurią investuotojai dažnai suvokia kaip siekiamą būseną, leidžiančią realizuoti padidėjusią grąžą per trumpą laikotarpį [2].
Natūralus Ponzi kaip vėlyvosios fazės mechanizmas
Deficitinė rinka (t. y. rinka, kurioje kainų augimą lemia ne fizinis trūkumas, o grąžos ir pasiūlos kaštų skirtumų sukurtas investicinis spaudimas) po bifurkacijos sudaro palankias sąlygas tam, kas šiame tekste apibrėžiama kaip natūralaus Ponzi mechanizmas. Šis terminas vartojamas ne sukčiavimo prasme. Natūralus Ponzi – tai sisteminė būsena, kai investicijų grąža trumpuoju laikotarpiu palaikoma ne proporcingu realios pasiūlos ar produktyvumo didėjimu, bet naujomis kapitalo įplaukomis ir lūkesčių dinamika.
Skirtingai nei klasikinėse Ponzi schemose, šis mechanizmas kyla endogeniškai – iš pačios rinkos struktūros ir teigiamų grįžtamųjų ryšių. Jis gali veikti teisėtoje, reguliuojamoje ir net socialiai pageidaujamoje ekonominėje aplinkoje, ypač vėlyvojo augimo stadijoje.
Tačiau natūralus Ponzi režimas iš prigimties yra laikinas. Jo tvarumas baigiasi tada, kai pasiūlos kaštų augimo tempas ima lenkti investicijų grąžos augimą. Šiuo momentu naujos kapitalo įplaukos nebegali kompensuoti augančių kaštų, deficitinė rinka praranda savo funkcinį pagrindą, o sistema pereina į korekcijos ar krizės fazę.
Verslo ciklai kaip bifurkacijos ir deficitinių rinkų dinamikos rezultatas
Aukščiau aptarta bifurkacijos, deficitinių rinkų ir natūralaus Ponzi seka leidžia naujai interpretuoti verslo ciklų prigimtį. Šiame kontekste verslo ciklai nebėra laikomi atsitiktinių išorinių sukrėtimų ar vien tik psichologinių nuotaikų pasekme. Priešingai, jie kyla endogeniškai iš pačios ekonominės sistemos struktūros ir jos prisotinimo dinamikos.
Iki bifurkacijos ekonomika funkcionuoja stabilaus augimo režimu, kuriame dominuoja masto ekonomija ir investicijos, paremtos realiu vartojimu bei produktyvumo didėjimu. Pasiekus kritinį prisotinimo lygį ir įvykus bifurkacijai, sistema pereina į deficitinių rinkų režimą, kuriame kainų ir investicijų dinamika vis labiau priklauso nuo lūkesčių ir spekuliacinių procesų. Ši fazė atitinka klasikinę pakilimo (boom) stadiją verslo cikle.
Natūralaus Ponzi mechanizmo įsitvirtinimas žymi vėlyvąją pakilimo fazę, kai investicijų grąža palaikoma vis labiau naujų kapitalo įplaukų, o ne fundamentalaus augimo. Šioje stadijoje ekonominė sistema pasiekia didžiausią pažeidžiamumą, nes bet koks pasiūlos kaštų šuolis ar kapitalo srautų sulėtėjimas gali suardyti deficitinės rinkos režimą.
Kai pasiūlos kaštų augimo tempas ima lenkti investicijų grąžą, natūralus Ponzi režimas praranda tvarumą, o ekonomika pereina į korekcijos ar krizės fazę. Šis perėjimas atitinka nuosmukio stadiją verslo cikle. Po korekcijos sistema palaipsniui grįžta į naują augimo trajektoriją, tačiau jau kitomis struktūrinėmis sąlygomis ir su atnaujintu prisotinimo lygiu.
Tokiu būdu verslo ciklai gali būti interpretuojami kaip nuosekli bifurkacijų ir jų sukeltų rinkos režimų seka, o ne kaip išorinė ekonomikos anomalija. Šis požiūris leidžia sujungti cikliškumo analizę su finansinio prisotinimo teorija į vieningą konceptualų modelį. Dėl to verslo ciklai šiame modelyje pasirodo ne kaip išoriniai svyravimai, o kaip neišvengiama bifurkacinių procesų pasekmė prisotintoje ekonomikoje.
Išvados
Atlikta analizė leidžia daryti kelias tarpusavyje susijusias, bet konceptualiai svarbias išvadas. Pirma, bifurkacija šiame darbe suprantama ne kaip krizė ar rinkos disfunkcija, bet kaip kritinis ekonominės sistemos prisotinimo taškas, kuriame keičiasi rinkos veikimo režimas. Tai fazinis perėjimas nuo stabilaus augimo prie bifurkacinės būsenos, pasižyminčios didėjančiais grąžos ir pasiūlos kaštų skirtumais.
Antra, po bifurkacijos susiformuojančios deficitinės rinkos nėra atsitiktinė ar patologinė rinkos ekonomikos anomalija. Priešingai, jos yra struktūrinė vėlyvosios augimo fazės būsena, kylanti iš objektyvių grąžos ir kaštų disproporcijų bei lūkesčiais grindžiamų spekuliacinių procesų. Šiose rinkose kainų augimas tampa savarankišku paklausos šaltiniu, generuojančiu rinkos „bumą“.
Trečia, natūralus Ponzi mechanizmas interpretuojamas kaip endogeninis deficitinių rinkų veikimo elementas, o ne kaip sukčiavimo schema. Jis paaiškina, kodėl vėlyvojo augimo stadijoje investicijų grąža gali būti palaikoma naujomis kapitalo įplaukomis net ir silpnėjant fundamentaliam augimui. Tačiau šis mechanizmas yra iš prigimties laikinas ir praranda tvarumą tada, kai pasiūlos kaštų augimas ima lenkti investicijų grąžą.
Ketvirta, straipsnyje parodyta, kad verslo ciklai kyla endogeniškai iš bifurkacijų ir jų sukeltų rinkos režimų kaitos. Pakilimo fazė siejama su deficitinių rinkų ir natūralaus Ponzi įsitvirtinimu, o nuosmukis – su šių mechanizmų išsekimu ir kaštų dominavimu. Tokiu būdu ciklai interpretuojami ne kaip išoriniai sukrėtimai, bet kaip logiška vėlyvosios augimo fazės pasekmė.
Apibendrinant galima teigti, kad pagrindinis ekonomikos stabilumo iššūkis nėra bifurkacijų vengimas – jos neišvengiamos augančiose sistemose. Tai reiškia, kad šiuolaikinės ekonomikos stabilumo problema pirmiausia yra ne augimo stoka, o gebėjimas laiku atpažinti ir valdyti bifurkacines būsenas prisotintose sistemose.
Prof. Stasys Albinas Girdzijauskas,
Vilniaus universitetas
ORCID: 0009-0006-7057-276X
Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo. Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto (ChatGPT) pagalba kaip refleksine priemone idėjų struktūrizavimui ir argumentų aiškumo gerinimui. Už straipsnio turinį, akcentus ir išvadas pilnai atsako autorius.
[1] Girdzijauskas S. A. (2024) Ekonominės krizės: finansinio prisotinimo teorijos įžvalgos. VU leidykla, žr. 223 p.
[2] S. Girdzijauskas. (2011) Sovereign Debt Crisis; Logistic Analysis. VU leidykla. 40p.