Ekonominės krizės dažnai aiškinamos paprastai: „taip jau kapitalizmas veikia“. Tačiau toks atsakymas nieko nepaaiškina. Klausimas nėra, ar krizės egzistuoja. Klausimas – kodėl tam tikru momentu jos tampa sisteminės.
Finansinio prisotinimo teorija (FPT) siūlo į ekonomiką žvelgti kaip į rezonansinę sistemą. Joje augimas, sinergija ir krizės nėra atsitiktiniai – jie susiję su tuo, kaip finansinė dinamika sąveikauja su realiu pajėgumu ir skolos struktūra.
1 pav. Kelias į ateitį: ekonominių pasirinkimų bifurkacija
Kas yra bifurkacija?
Žodis „bifurkacija“ gali skambėti sudėtingai, tačiau jo esmė paprasta. Tai momentas, kai sistema pasidalija į dvi galimas būsenas.
Stabilioje fazėje ekonomika juda gana tolygiai – kainos, kreditas ir produktyvumas auga panašiu tempu. Tačiau tam tikru momentu, dažniausiai dėl kapitalo spaudimo ir laiko lago tarp paklausos ir pasiūlos, rinka tampa nevienalytė.
Viena jos dalis ima veikti deficitiniu režimu – kainos kyla, investicijos telkiasi, lūkesčiai stiprėja. Kita dalis gali likti perteklinė arba nespėti prisitaikyti. Šis struktūrinis skilimas ir yra struktūrinė bifurkacija.
Tai dar ne krizė. Tai spartėjančio augimo pradžia.
JAV nekilnojamojo turto pavyzdys
2000–2006 m. JAV gyvenamojo nekilnojamojo turto rinka buvo klasikinis struktūrinės bifurkacijos pavyzdys.
Būsto kainos kilo sparčiau nei pajamos. Hipotekų kreditas augo greičiau nei reali pasiūla. Finansiniai instrumentai plėtė skolinimosi galimybes, o investuotojų lūkesčiai stiprėjo.
Tai buvo sinergija: kainų augimas maitino kreditavimą, o kreditavimas – dar spartesnį kainų kilimą. Rinka perėjo į kaitimo režimą.
Kol pajamos ir užimtumas dar augo, sistema veikė. Tačiau kartu didėjo svertas – skolinto kapitalo dalis.
2007–2008 m. prasidėjus kainų korekcijai, įsijungė nuostolio–naudos asimetrija, kuri ypač agresyviai reiškiasi finansinio prisotinimo sąlygomis. Nedidelis kainų kritimas pavertė dalį hipotekų nemokiomis, prasidėjo bankų problemos, o teigiamas rezonansas apsivertė priešinga kryptimi.
Struktūrinė bifurkacija perėjo į dinaminę.
Lietuvos ir euro zonos patirtis
Panašų mechanizmą matėme ir Lietuvoje 2004–2008 m. Įstojus į ES ir sparčiai integruojantis į euro zonos finansinę erdvę, kreditų plėtra buvo intensyvi. Būsto kainos kilo dviženkliu tempu, kreditas augo greičiau nei atlyginimai ar produktyvumas.
Rinka tapo deficitinė – paklausa viršijo pasiūlą, kainos kilo, lūkesčiai stiprėjo. Tai buvo struktūrinės bifurkacijos ir sinergijos fazė.
2009 m. pasaulinė finansų krizė tapo išoriniu impulsu. Dėl sukaupto sverto korekcija Lietuvoje buvo viena giliausių Europos Sąjungoje – BVP smuko beveik 15 proc. Tai jau buvo dinaminė bifurkacija – rezonansinis lūžis.
Panaši logika veikė ir 2010–2012 m. euro zonos skolų krizėje. Ilgą laiką pigus kreditas maitino deficitą ir skolos augimą. Tačiau suabejojus tvarumu, finansavimo sąlygos staiga pasikeitė, o skolos našta tapo neproporcinga pajamoms.
Kada sinergija tampa pavojinga?
Klausimas „ar reikia vengti bifurkacijos?“ yra klaidinantis. Be sinergijos nebūtų nei spartaus augimo, nei inovacijų, nei konkurencinio rinkos pranašumo.
Problema prasideda ne tada, kai rinka ima kaisti, o tada, kai finansinis kaitimas ilgą laiką lenkia realų pajėgumą.
Šią įtampą galima apibendrinti paprastu santykiu:
H ≈ finansinio augimo tempas / realaus augimo tempas
Kai kreditas, turto kainos ir svertas auga greičiau nei produktyvumas ir reali pasiūla, H didėja. Tai nėra krizės data. Tai ankstyvas įtampos signalas.
Skola – rezonanso stiprintuvas
Kol augimas finansuojamas realiomis pajamomis, sistema gali prisitaikyti. Tačiau kai augimą ima maitinti skola, situacija tampa jautresnė.
Skola sukuria asimetriją: nedidelis nuosmukis gali sukelti didelį efektą. Tuomet rezonansas, kuris anksčiau skatino augimą, pradeda veikti priešinga kryptimi.
Būtent čia struktūrinė bifurkacija gali peraugti į dinaminę.
Kur slypi sprendimas?
Ekonomika turi daugybę svertų: makroprudencinę kreditų kontrolę, kapitalo pakankamumo normas, anticiklines fiskalines priemones, investicijas į realų produktyvumą, pasiūlos lankstumo didinimą.
Tikslas nėra užgniaužti sinergiją. Tikslas – neleisti rezonansui peržengti pavojingos amplitudės.
Išvada
Bifurkacija nėra krizė. Tai spartėjančio augimo pradžia.
Krizė atsiranda tada, kai prisotintoje sistemoje finansinį kaitimą sustiprina per didelis svertas ir įsijungia nuostolio–naudos asimetrija.
Todėl svarbiausias klausimas nėra, ar krizės neišvengiamos. Svarbiausias klausimas – ar sugebame laiku atpažinti, kad rezonansas tapo per stiprus.
Ekonomika nėra laikrodis, kurį galima sustabdyti, kad jis nesugestų. Ji labiau primena stygą – ji turi vibruoti, kad skambėtų. Klausimas tik vienas: ar mes valdome jos įtempimą, ar laukiame, kol styga nutrūks pati?
Prof. Stasys Albinas Girdzijauskas
Vilniaus universitetas
ORCID: 0009-0006-7057-276X
Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo. Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto (ChatGPT) pagalba kaip refleksine priemone idėjų struktūrizavimui ir argumentų aiškumo gerinimui. Už straipsnio turinį, akcentus ir išvadas pilnai atsako autorius.
Susiję “Mokslo Lietuvos” tekstai :
Kaip gimsta deficitinės rinkos: bifurkacija, natūralus Ponzi ir verslo ciklai – Mokslo Lietuva