Jonas Jasaitis
„Hinc itur ad Astra“ (Iš čia kylama į žvaigždes). Šie žodžiai, užrašyti ant Vilniaus universiteto senosios astronomijos observatorijos sienos, buvo ne kartą ištarti 85-ojo rektoriaus inauguracijos iškilmių metu ir tapo neeilinio renginio prasmę nusakančiu teiginiu. Kilti į žvaigždes galima tik išsiauginus labai stiprius sparnus. Reikia sugebėti ne tik pakilti, bet ir laimingai, saugiai nusileisti. Legendiniam Ikarui tai nepavyko. Vilniaus universiteto rektorių ir auklėtinių galerijoje – pasaulio pagarbą pelnę vardai.
2015 m. balandžio 1-ąją į Šv. Jonų bažnyčią žmonės ėmė rinktis gerokai anksčiau, nei buvo nurodyta inauguracijos pradžia. Dauguma jų akademinės visuomenės atstovai, tarp kurių buvo nemažas būrys šio Universiteto įvairių laidų absolventų. Pagarbą 436-uosius veiklos metus skaičiuojančiam Vilniaus universitetui išreiškė mūsų valstybės Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir kadenciją baigęs Prezidentas, VU Garbės daktaras Valdas Adamkus, Premjeras Algirdas Butkevičius, ministrai ir LR Seimo nariai, kitų universitetų rektoriai, Lietuvoje reziduojantys užsienio valstybių diplomatai.
Inauguracijos ceremonija vyko labai iškilmingai, laikantis per šimtmečius susiformavusių taisyklių ir tradicijų. Paminėta, kad būtent balandžio pirmąją karalius Steponas Batoras 1579 metais paskelbė apie Vilniaus kolegijos pertvarkymą į universitetą, o Šv. Jonų bažnyčia yra šio Universiteto dalis. Universiteto tarybos pirmininkė Ingrida Šimonytė supažindino susirinkusiuosius su tarybos nutarimu išrinkti VU rektoriumi profesorių habilituotą daktarą, LMA akademiką, trijų mokslo premijų laureatą fiziką Artūrą Žukauską. Po priesaikos naujasis rektorius buvo apvilktas toga, kad tęstų garbingas pirmtakų tradicijas, apgaubtas pelerina, kad globotų Universiteto bendruomenę, jam įteikta grandinė, simbolizuojanti Universiteto narių jungimą ir vienijimą, uždėta rektoriaus kepurė, kad garbingai atstovautų šiai Alma Mater, įteikti valdžios simboliai – skeptras ir didysis antspaudas, kad tinkamai vadovautų Universitetui ir saugotų jo teises bei laisves. Ceremonijos vadovai lotynų (ilgus amžius laikyta oficialiąja mokslo kalba) ir lietuvių (viena iš seniausių gyvų indoeuropiečių kalbų) kalbomis paskelbė, kad Vilniaus universitetas turi naująjį rektorių.
Inauguracinėje kalboje rektorius kalbėjo apie svarbiausius tikslus ir pribrendusias permainas, kurios būtinos įgyvendinant Universiteto misiją – „iš praeities kylanti, dabarties iššūkių skatinama ir ateities kartoms perduodama nepaneigiama Universiteto pareiga ir neatimama teisė stiprinti Lietuvos ir pasaulio pažintines ir kūrybines galias, puoselėti akademines ir kitas dvasines bei socialines vertybes, ugdyti aktyvius ir atsakingus Lietuvos valstybės piliečius ir visuomenės lyderius“. Planuojamos permainos leis sparčiau reaguoti į globalizacijos sąlygojamus aplinkos pokyčius ir patekti tarp geriausiai vertinamų pasaulio universitetų.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė gana nestandartiškai kreipėsi į naująjį rektorių sakydama, kad dabar sakomi sveikinimai – lengviausioji dalis, po kurios laukia atsakingų ir sudėtingų pareigų vykdymas: „Labai tikiuosi, kad šis Universitetas laikys tą kokybės, tą vardo skambumo kartelę taip aukštai, kad galėtume didžiuotis, jog jis buvo ir liks vienas svarbiausių Europos universitetų, nuo kurio priklauso ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos mokslo, pasiekimų ir išsivystymo ateitis.“
Sveikindamas naująjį rektorių Premjeras Algirdas Butkevičius pabrėžė, kad „Universiteto taryba Jums patikėjo šias garbingas pareigas, nes vertina Jūsų darbštumą, ryžtą, erudiciją, mokslinę ir pedagoginę veiklą. Mes visi tikime, kad bus toliau puoselėjamos geriausios Vilniaus universiteto tradicijos – kuriama demokratiška, atvira kūrybingumui akademinė aplinka, plėtojamos aukšto lygio studijos ir moksliniai tyrimai, kad bus siekiama kuo didesnio Universiteto tarptautinio pripažinimo. <…>. Todėl linkiu Jums vadovavimo išminties, kūrybinės drąsos, sielos tvirtybės ir kolegų paramos.“
2001–2012 metais buvęs Universiteto rektorius profesorius, akademikas, dabar LR Seimo narys Benediktas Juodka priminė, kad vadovauti vienam iš seniausių Vidurio Europos universitetų yra ne tik didelė garbė, bet ir dar didesnė atsakomybė – čia vienu metu kuriamos, kaupiamos ir skleidžiamos žinios. Iškeltas labai ambicingas tikslas – pakilti geriausiai vertinamų pasaulio universitetų rikiuotėje – bus pasiektas tik susitelkus bendruomenei bei palaikant valdžiai ir visuomenei.
Naująjį rektorių pasveikino Universiteto Senato pirmininkė prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė, rektorių konferencijos atstovas, VGTU rektorius, prof. dr. Alfonsas Daniūnas, studentų atstovė. Po kiek trumpiau nei valandą trukusios inauguracijos iškilmių nemaža susirikusiųjų dalis neskubėjo skirstytis: dalijosi įspūdžiais ir mintimis apie seniausios Lietuvos Alma Mater perspektyvas, aptarinėjo inauguracijos kvietime paskelbtą šio Universiteto rektorių sąrašą. Daugybė pirmtakų vadovavo universitetui vos 2–4, o kai kurie – tik vienerius arba net ne visus metus. Kai kuriems teko garbė tapti Vilniaus universiteto rektoriumi du kartus. Tai Simon Niklevicius (1611–1614 ir 1625–1629), Joannes Gruzevski (1618–1625 ir 1641–1643), Andreas Rybski (1678–1681 ir 1961–1694, Stanislaus Sokulski (1724–1727 ir 1731–1735), Ladislaus Dauxa (1727–1731 ir 1741–1745) ir kt. O štai Tobias Arent buvo inauguruotas net tris kartus: 1705–1710, 1716–1720 ir 1720–1724.
Tačiau ilgiausiai per visą Vilniaus universiteto istoriją jam vadovavo matematikas, akademikas Jonas Kubilius – nuo 1958 iki 1990 metų. Dešimtmetį šias pareigas ėjo prof. dr. Rolandas Pavilionis (1990–2000), o iš jo pareigas perėmęs akademikas Benediktas Juodka dirbo dvylika metų. Nuo tol iki dabartinių rinkimų laikinai rektoriaus pareigas ėjo fizikas, prof. Jūras Banys. Naujojo rektoriaus laukia labai sudėtingos struktūrinės reformos ir nenuspėjami mūsų laikmečio išbandymai.
J. Jasaičio nuotr.
