Tokio suvažiavimo Lietuvoje nebuvo nuo 1989 metų, t. y. nuo to momento, kai buvo įkurta Lietuvos mokslininkų sąjunga. Įkūrėme šią sąjungą, išrinkome jos tarybą ir… išsiskirstėme. Atseit, išrinktieji dabar tvarkykitės vieni ir atstovaukite mūsų interesams. Panašiai atsitiko ir su viso Atgimimo laikotarpio, ir su skatintoju įkurti Lietuvos mokslininkų sąjungą – Sąjūdžiu. Didžiausia ir galingiausia visoje mūsų valstybės istorijoje neformalioji visuomeninė institucija išsiskirstė netrukus po nepriklausomybės atkūrimo.
Neseniai LR Seime buvo akcentuota, kad „mokslo visuomenė menkai įtraukiama, sprendžiant dabartines šalies ūkio ir kultūros problemas, strategiškai planuojant šalies vystymąsi, prognozuojant vienokias ar kitokias valstybinės valdžios veiksmų pasekmes“. Nesilpnėjant emigracijos tendencijoms, valstybė praranda žmonių išteklius. Judraus, jau ne vienoje valstybėje apsilankiusio ir net joje padirbėjusio išsilavinusio specialisto neįmanoma išlaikyti Lietuvoje, mokant beveik mažiausią Europos Sąjungoje atlyginimą. Jokių savivaldos problemų neįmanoma išspręsti „iš viršaus“ diegiant valdžios klerkų kabinetuose išperėtą „seniūnaitijų“ steigimo modelį, beje, nesiderinantį su Konstitucija, ir tuo pat metu blokuojant bet kurias realios savivaldos iniciatyvas.
Straipsnis prieinamas tik prenumeratoriams. Dėl prenumeratos kreiptis į „Mokslo Lietuvos“ redakciją.