Audronė Pitrėnienė
Nenumaldomai artėjantis brandos egzaminų sesijos maratonas jau pradeda kelti nerimą. Ir nieko nuostabaus, nes egzaminai – jautri tema daugeliui: vieni patys ruošiasi juos laikyti, kiti išgyvena dėl savo vaikų, anūkų ar draugų sėkmės. Juk egzaminai paprastai asocijuojasi su bauginančiu, varginančiu ir stresą bei baimę keliančiu nelengvu gyvenimo laikotarpiu. Tačiau esu tikra, kad galime moksleiviams ir jų artimiesiems sumažinti stresą. Kad brandos egzaminai būtų ne sveikatos išbandymas, o objektyvus ir išsamus žinių patikrinimas, privalome susitelkti. Į diskusiją ir sprendimų priėmimo procesą įtraukti mokytojus, mokinius, jų tėvus, savo sričių specialistus ir kitas suinteresuotas grupes.
Siekti bendro tikslo, kad nebeliktų spekuliacijų, ar brandos egzaminų užduotys per sunkios, ar per lengvos, ar jos atitinka programą, ar ne, ar jų sudaryme dalyvauja kompetentingi specialistai, ar jų vertintojai yra objektyvūs ir žinantys, kaip ir ką daro. Kol sistemos nesutvarkysime taip, kad neliktų vietos interpretacijoms, tol visada turėsime daug emocijų, diskusijų ir, žinoma, nepasitenkinimo.
Egzaminų turinio ir vertinimo problemos
Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, įsigilinęs į didžiausias brandos egzaminų ir jų organizavimo problemas, parengė pasiūlymus Nacionaliniam egzaminų centrui (NEC), kuris, beje, turi prisiimti atsakomybę už brandos egzaminus ir išmokti pripažinti savo klaidas.
Kalbant apie egzaminų turinį, kuris pastaraisiais metais kelia bene didžiausią nepasitenkinimą, reikia pažymėti, kad būtina egzaminų užduočių parengimui skirti daugiau laiko. Egzaminų užduotys turi būti parengtos pagal brandos egzaminų programą – be klaidingų ir dviprasmių klausimų bei vietos interpretacijoms. Būtina gerinti ne tik valstybinių, bet ir mokyklinių brandos egzaminų turinio ir vertinimo kokybę. Reikia, kad užduotis rengtų testavimo specialistai, ekspertai, gerai išmanantys vidurinio ugdymo ir egzamino programas ir turintys egzamino užduočių rengimo patirties, kad jie gautų kokybiškai parengtus, detalius nurodymus. Neabejoju, kad į naudą išeitų ir mokyklų mokytojų dalyvavimas rengiant egzaminų užduotis, nes mokslų daktaro laipsnį turintys rengėjai, dėstantys universitetuose, kad ir labai kompetentingi, gali būti jau gerokai nutolę nuo mokyklos bendrųjų ugdymo programų.
Dar viena problema, kurią būtina spręsti, – brandos egzaminų vertinimas. Vertintojai turi dirbti vadovaudamiesi aiškiomis instrukcijomis, prie kurių reikėtų pridėti ir mokinių darbų pavyzdžius. Būtina ne tik atskirti brandos egzamino pirmųjų, antrųjų ir ekspertinių grupių vertintojus, kurių darbą koordinuotų vertinimo komisijos pirmininkas, bet ir kelti vertintojų darbo įkainius. Reikalingi ir vertintojų mokymai, griežta jų atranka ir darbo analizė.
Man ne kartą teko girdėti, kad moksleiviai skundžiasi mokykloje turėję aukščiausius įvertinimus, o štai egzamino balas, švelniai tariant, nuvylė ar net šokiravo. Taip atsitinka todėl, kad mokyklos, kurioje mokosi toks moksleivis, vertinimo vidurkis gerokai žemesnis už valstybinių brandos egzaminų vertinimo vidurkį, o taip būti neturėtų. Siekiant kokybiškų brandos egzaminų, reikia išspręsti kriterinio vertinimo lygių suvienodinimo klausimą. Tiek egzamino sudarytojai, tiek vertintojai ir pagaliau egzaminą laikantys moksleiviai bei juos mokantys pedagogai turi vienodai suprasti, kas yra patenkinamas, kas yra geras ar labai geras žinių įvertinimas.
12 klasėje pradėti ruošis egzaminams – per vėlu
Pati ne vienerius metus dirbusi mokytojo darbą žinau, kaip svarbu įpratinti mokinius mokytis nuosekliai, o ne stengtis 12 klasėje priešokiais aprėpti visų dvylikos metų kursą. Mokinys kuo anksčiau turi gauti informaciją, kokie jo pasiekimai ir gebėjimai ne tik mokyklos, bet visos šalies mokinių kontekste, ką jis gali toliau veikti su turimais rezultatais, kokį gali įgyti išsilavinimą. Todėl labai svarbus bendrųjų ugdymo programų ir baigiamųjų egzaminų programų santykis. Mokytojai, rengdami mokinius egzaminams, dažnai pasirenka konkretesnę egzaminų programą, tačiau mokymasis pagal šią programą labai susiaurina ugdymo procesą ir nukreipia jį tik į egzamino rezultatus. Todėl vėliau, dažniausiai jau po jų, neišvengiamai kyla nepasitenkinimo banga, kad per egzaminus buvo gerokai daugiau ir platesnių klausimų, negu ta medžiaga, iš kurios moksleiviai mokėsi klasėje.
2012 metais mokyklose pradėti taikyti standartizuoti testai, kurie teikia patikimą informaciją apie mokinio įgūdžius, žinias ir pasiekimus. Tokie testai taip pat suteikia progą tiek mokytojams, tiek mokiniams sužinoti, kurioje srityje dar reikėtų papildomai padirbėti, pasitempti ir kokiam dalykui skirti daugiau dėmesio. Mokyklos turėtų rengti ir įgyvendinti pasiekimų pažangos planą, o mokinių pasiekimai turėtų būti vertinami kas dvejus metus.
Egzaminas – ne eksperimentas
Egzaminai neturi būti skirti eksperimentuoti su mokiniais, o pakeitimai juose ar jų organizavimo tvarkoje neturėtų būti daromi iki brandos egzaminų sesijos likus pusmečiui. Naujovės ne visada yra blogai, tačiau turi būti skirta pakankamai laiko joms įsisavinti. Be to, esu tikra, kad viešumo didinimas yra ne tik tinkamiausia forma egzaminams tobulinti, bet ir pagrindinis ginklas užkirsti kelią nerimui ir baimei. NEC svetainėje egzaminų užduotys turėtų būti skelbiamos iš karto po egzaminų, o netrukus turėtų būti paviešinta ir brandos egzamino užduočių analizė. Tuo tarpu egzaminų rezultatai galėtų būti skelbiami vienu metu iš anksto nustatytą dieną – tai leistų išvengti nereikalingos įtampos ir visuomenės audrinimo.
Noriu pasidžiaugti, kad švietimo sistemoje vyksta geri pokyčiai, tačiau organizuodami brandos egzaminus dar turime, kur pasitempti. Privalome dėti visas pastangas, kad ne tik tinkamai paruoštumėme mokinius brandos egzaminams, bet ir užtikrintumėme jiems visas sąlygas, be įtampos ir neramumų, pasitikrinti savo žinias. Pasitikrinę sukauptą žinių bagažą, mokiniai sėkmingai ir drąsiai žengtų pasitikti savo ateities.
Autorė yra LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė. Parengta pagal LR Seimo 2015 m. balandžio 27 d. pranešimą