Kartais brangiausias sprendimas yra tas, kuris atrodo kaip pergalė.
Įvadas: kai pergalė tampa problema
Straipsnyje analizuojamas „laimėtojo prakeiksmo“ reiškinys, interpretuojant jį platesniame finansinio prisotinimo teorijos kontekste. Teigiama, kad šiuolaikinėse ekonomikose laimėjimas vis dažniau tampa sisteminės rizikos šaltiniu, kai konkurencija, kapitalo koncentracija ir lūkesčiai peržengia racionalumo ribas. Remiantis finansinio prisotinimo teorija, parodoma, kad artėjant prie sistemos talpos ribos keičiasi grąžos, rizikos ir sprendimų kokybės santykis, o tai lemia nestabilumą. Aukcionų („Pink Star“), finansų rinkų („dot-com“, „Enron“) ir viešųjų pirkimų pavyzdžiai atskleidžia, kaip laimėtojo prakeiksmas transformuojasi į Piro pergalę – formaliai laimėtą, bet ekonomiškai žalingą rezultatą. Straipsnyje taip pat pristatoma individualaus finansinio prisotinimo sąvoka, paaiškinanti staigaus turto poveikį sprendimų kokybei. Daroma išvada, kad didžiausia ekonominė rizika kyla ne iš trūkumo, o iš pertekliaus.
Ekonomikos teorijoje „laimėtojo prakeikimas“ tradiciškai siejamas su aukcionais, kai laimėtojas permoka dėl informacijos asimetrijos ar per didelio optimizmo. Tačiau šiuolaikinė ekonominė praktika rodo, kad šis reiškinys turi gilesnę sisteminę prigimtį. Jį galima interpretuoti kaip laimėtojo prakeiksmo paradoksą, kylantį iš finansinio prisotinimo sąlygų. Šiame kontekste klasikinė „Piro pergalės“ sąvoka įgyja naują ekonominį turinį: laimėjimas tampa žalingas ne dėl atsitiktinių nuostolių, o dėl sisteminių ribų peržengimo.
Finansinio prisotinimo teorinė prieiga
Pagal finansinio prisotinimo teoriją (Girdzijauskas, 2008; 2011; 2024), ekonominės sistemos vystosi ne neriboto eksponentinio augimo trajektorijomis, o artėja prie tam tikros talpos ribos, kurioje keičiasi pagrindiniai dėsningumai: grąža, rizika ir sprendimų kokybė. Artėjant prie šios ribos (≈ Sc), konkurencija ir kapitalo koncentracija didėja, o sprendimų racionalumas silpnėja dėl sustiprėjusio grįžtamojo ryšio ir lūkesčių rezonanso.
Aukcionai: konkurencija kaip kainos variklis
Šiame kontekste aukcionai tampa ne informacijos trūkumo, o prisotinimo sukeltos konkurencijos rezultatu. Kuo didesnis kapitalo kiekis ir kuo aukštesnis prisotinimo lygis, tuo stipresnis spaudimas dalyviams didinti kainą. Tai iliustruoja „Pink Star“ deimanto pardavimo 2013 m. „Sotheby’s“ Ženevos aukcione atvejis, kai rekordinė kaina viršijo ne tik objektyvią vertę, bet ir paties pirkėjo finansines galimybes. Tokiais atvejais laimėjimas tampa ne efektyvumo, o maksimalaus prisitaikymo prie konkurencinio spaudimo rezultatu – kitaip tariant, laimėtojo prakeiksmas materializuojasi kaip Piro pergalė.
Finansų rinkos: augimo imitacija prisotinimo sąlygomis
Finansų rinkose šis mechanizmas įgauna dinaminę formą. „Dot-com“ laikotarpiu investuotojai veikė prisotintoje lūkesčių aplinkoje, kurioje būsimasis augimas buvo diskontuojamas į dabartines kainas. Dar ryškesnę formą šis procesas įgavo „Enron“ atveju, kai įmonė, veikdama aukšto prisotinimo sąlygomis, buvo priversta palaikyti augimo naratyvą, nepaisant realių ekonominių apribojimų. Tokiu būdu augimas iš realaus proceso virto apskaitine konstrukcija, o sistema tapo priklausoma nuo nuolatinių lūkesčių palaikymo.
1 pav. Laimėtojo prakeiksmo transformacija į Piro pergalę finansinio prisotinimo sąlygomis.
Viešieji pirkimai: institucionalizuota Piro pergalė
Analogiški dėsningumai pasireiškia ir viešuosiuose pirkimuose. Mažiausios kainos kriterijus, esant dideliam rinkos dalyvių skaičiui ir pertekliniams pajėgumams, sukuria situaciją, kurioje konkurencija peržengia racionalumo ribas. Kainos mažinamos ne dėl efektyvumo, o dėl išlikimo. Tokiu atveju laimėtojas pasiūlo ne optimalią, o kritiškai žemą kainą, kuri vėliau kompensuojama kokybės sąskaita – tai dar viena institucionalizuota Piro pergalės forma.
Šis procesas atitinka vieną iš esminių finansinio prisotinimo teorijos dėsnių – naudos–nuostolio asimetriją: aukšto prisotinimo sąlygomis nuostoliai realizuojasi greičiau ir stipriau nei nauda. Praktikoje tai pasireiškia kaip kokybės degradacija, projektų vėlavimas ir papildomos išlaidos, kurios išryškėja tik ilgesniame laikotarpyje.
Individualus finansinis prisotinimas
Panašus mechanizmas veikia ir individualiame lygmenyje. Staigus finansinis laimėjimas (pvz., loterijoje) perkelia individą į aukšto prisotinimo būseną, kurioje jo sprendimų sistema nebeatitinka naujų finansinių galimybių. Tai galima interpretuoti kaip individualų finansinį prisotinimą, kai turto augimas lenkia gebėjimą jį valdyti. Dėl to didėja klaidų tikimybė, stiprėja socialinis spaudimas, o sistema tampa nestabili. Tai ir lemia tą didelį procentą laimėjusių „aukso puodą“ ir nepatyrusių lauktos laimėtojo naudos.
Metodologinė pastaba
Klasikinė aukcionų teorija (Wilson, 1969; 1977; Milgrom, 1989; 2004) „laimėtojo prakeikimą“ aiškina per informacijos asimetriją ir racionalų elgesį esant neapibrėžtumui: dalyviai, koreguodami savo pasiūlymus pagal tikėtiną vertę ir konkurentų signalus, sistemingai linkę permokėti. Tačiau ši interpretacija iš esmės yra statinė ir nepakankamai paaiškina, kodėl tam tikrais laikotarpiais šis reiškinys įgauna sisteminį mastą. Finansinio prisotinimo teorija suteikia dinaminį papildymą, parodydama, kad artėjant prie sistemos talpos ribos (Sc), kapitalo koncentracija, konkurencijos intensyvumas ir lūkesčių koreliacija didėja netiesiškai. Dėl to aukcionų teorijoje aprašytas racionalus pasiūlymų koregavimas transformuojasi į kolektyvinį pervertinimą, kurį sustiprina grįžtamasis ryšys ir rezonansiniai efektai. Taigi aukcionų teorija paaiškina mikrolygmens kainos formavimo mechanizmą, o finansinio prisotinimo teorija – makrodinaminę sąlygą, kurioje šis mechanizmas tampa sisteminio nestabilumo šaltiniu.
Išvados
Taigi skirtinguose lygmenyse – nuo aukcionų iki finansų rinkų ir individualių sprendimų – veikia tas pats principas:
artėjant prie prisotinimo ribos, konkurencija ir lūkesčiai pradeda dominuoti prieš racionalų vertinimą, o tai lemia sisteminį nestabilumą.
Iš to išplaukia ir praktinė implikacija. Ekonominės sistemos neturėtų būti organizuojamos taip, kad skatintų maksimalų kainos ar augimo siekimą. Priešingai, jos turėtų būti atsparios prisotinimui, t. y. riboti destruktyvią konkurenciją ir užtikrinti kokybės prioritetą.
Galiausiai galima suformuluoti bendresnę išvadą:
didžiausia rizika ekonomikoje kyla ne iš trūkumo, o iš pertekliaus – kai augimas peržengia sistemos gebėjimą jį stabiliai absorbuoti.
Stasys Albinas Girdzijauskas
Vilniaus universiteto afilijuotasis profesorius
ORCID: 0009-0006-7057-276X
Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo.
Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto (ChatGPT) pagalba kaip refleksine priemone idėjų struktūrizavimui ir argumentų aiškumo gerinimui. Už straipsnio turinį, akcentus ir išvadas pilnai atsako autorius.
Literatūra
Capen, E. C., Clapp, R. V., & Campbell, W. M. (1971). Competitive bidding in high-risk situations. Journal of Petroleum Technology, 23(6), 641–653. https://doi.org/10.2118/2993-PA
Girdzijauskas, S. (2008). The logistic theory of capital management: Deterministic methods. Transformations in Business & Economics, 7(2, Supplement A).
Girdzijauskas, S. (2011). Sovereign debt crisis: Logistic analysis. Vilnius University Press.
Girdzijauskas, S. (2024). Ekonominės krizės: Finansinio prisotinimo teorijos įžvalgos. Vilniaus universiteto leidykla.
Girdzijauskas, S. (2026). Naudos–nuostolio asimetrija kaip prisotinimo būsenos dėsnis. Kodėl prisotintoje ir skolomis apkrautoje sistemoje nuostoliai veikia stipriau nei nauda. Mokslo Lietuva.
Kindleberger, C. P., & Aliber, R. Z. (2011). Manias, panics, and crashes: A history of financial crises (6th ed.). Palgrave Macmillan.
Milgrom, P. (1989). Auctions and bidding: A primer. Journal of Economic Perspectives, 3(3), 3–22. https://doi.org/10.1257/jep.3.3.3
Milgrom, P. (2004). Putting auction theory to work. Cambridge University Press.
Roll, R. (1986). The hubris hypothesis of corporate takeovers. Journal of Business, 59(2), 197–216. https://doi.org/10.1086/296325
Shiller, R. J. (2015). Irrational exuberance (3rd ed.). Princeton University Press.
Thaler, R. H. (1988). Anomalies: The winner’s curse. Journal of Economic Perspectives, 2(1), 191–202. https://doi.org/10.1257/jep.2.1.191
Varian, H. R. (1987). The winner’s curse. In R. H. Thaler (Ed.), The winner’s curse: Paradoxes and anomalies of economic life (pp. 7–20). Princeton University Press.
Wilson, R. (1969). Competitive bidding with dispersed information. Management Science, 15(7), 446–448. https://doi.org/10.1287/mnsc.15.7.446
Wilson, R. (1977). A bidding model of perfect competition. Review of Economic Studies, 44(3), 511–518. https://doi.org/10.2307/2296904
Plutarch. (1919). Life of Pyrrhus. In B. Perrin (Trans.), Plutarch’s Lives (Vol. 9). Harvard University Press. (Original work written ca. 1st–2nd century AD)