2026-06-11 Vokietijoje, Veimare Bauhaus muziejuje (vok. Bauhaus Museum Weimar) tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos „Baltijos Aljansas“ kartu su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovais dalyvavo prof. dr. Jono Jakaičio paskaitoje – ekskursijoje.
Prieš pradedant pažintį su moderniuoju Bauhaus, prof. J. Jakaitis savo įžangoje prisiminė savo pirmąjį 2013 m. vizitą į užsienio universitetą, kuriame skaitė paskaitas architektūrą ir pramoninį dizainą studijavusiems studentams Veimaro Bauhaus universitete. Vertinant modernybės kultūros raidą, ji itin atsispindėjo Bauhaus architektūros ir dizaino daiktinės aplinkos kompozicijose, estetikoje, kuriai būdingas geometrinių formų paprastumas (ne primityvumas), aiškios linijos darnoje su funkcionalumu. Ir tai buvo itin žavu ikonografiškai ir gilu ikonologiškai. Bauhaus ideologija pasižymėjo racionalumo, efektyvumo, universalumo, integralumo, kompleksiškumo bei komandinio darbo diegimo principais. Taip siekta derinti menininko kūrybą su amatininko meistriškumu. Šis mokykla, pasak prof. J.Jakaičio, padarė itin didžiulę įtaką šiuolaikiniam dizainui ir architektūrai praktiškai susietai su pramoninės gaminių estetikos metodologiją, kurios fone pakito mokymo (-si) paradigma, beje pritaikytą prof. J. Jakaičio rengtoje su kolegomis Vilnius Tech Pramonės gaminių dizaino studijų programoje…[1] Taigi šiuos principus Jonas Jakaitis ekskursijoje siekė atskleisti remiantis Bauhaus muziejaus ekspozicija ir tai jam pavyko…
Šis muziejus Veimare atskleidžia unikalaus, industrinio taikomojo meno raidą ne tik Vokietijoje, bet ir įtaką visam Vakarų menui. Jame pristatomi ne tik originalūs baldai, indai ir kiti buities objektų prototipai ir kasdienis dizainas, bet ir metodologinių pagrindų ištakos sąsajoje su nūdienos postmodernybe.
Bauhauzo pradžia laikomi 1919 m., kai architektas Walteris Gropius (1883–1969) Veimare įkūrė Bauhauzo mokyklą, kuri skatino jos mokinius atitrūkti nuo istorizmo, dekoratyvumo, nepraktiškumo, priešingai, sukurti universalų, tikslingą ir lakonišką meną. Kitaip tariant, mokykloje sukurtos estetikos pagrindinė mintis teigė, jog forma turėtų sekti paskui funkciją.
W. Gropius siekė panaikinti skirtumus tarp menininko ir amatininko: „Menininkas – tai aukščiausio lygio amatininkas: Architektai, skulptoriai, dailininkai, – visi mes privalome grįžti prie amato“. Būtent pradiniame Bauhauzo veiklos etape dominavo siekis suderinti meną ir amatus. Mokyklos manifeste W. Gropius kvietė „atnaujinti harmoniją tarp atskirų dailės sričių. Padaryti visas meno ir amatų disciplinas lygias, tiesiogiai susijusias ir atitinkančias mūsų laikų reikalavimus“. Jis tvirtino, kad tarp dailininko ir amatininko neturėtų būti jokių skirtumų, nes „mes visi, turime grįžti prie amatų (…) turime sukurti naują menininkų visuomenę be klasinių (profesinių) skirtumų, kurie stato aukštą sieną tarp amatininkų ir dailininkų (…) Architektai, skulptoriai, tapytojai turi tapti meistrais, kadangi nėra dailininko profesijos”.
1925 m. mokykla persikėlė į Desau, o 1933-aisias nacių valdžios buvo uždaryta.
Paskutiniuoju Bauhauzo vadovu (po W. Gropiuso ir H. Meyerio), 1930 m. tapo architektas Ludwigas Mies van der Rohe. Dessau į valdžią atėjus nacionalsocialistams Bauhauzo mokykla buvo priversta persikelti į Berlyną, kur įsikūrė ir, kiek įmanoma, tęsė darbus apleistoje telefonų gamykloje. Tai netruko ilgai, kai kurie studentai buvo suimti nacių, vyko kratos ir persekiojimas, tad darbo bei kūrybos sąlygos lėmė, kad 1933 m. liepos 20 d. dėstytojai Bauhauzą uždarė.
Nuo Bauhauzo laikų avangardinis menas lygiomis teisėmis įsileido amatą, gamybą (kaip idėjos išpildymą) ir naujausių technologijų pagalba ištiražavo inovatyvias idėjas daiktų pavidalu plačiajai visuomenei.
Berlyno etapas paliko ir individualių tyrimų pobūdį, ir laisvos edukacijos mokymosi madą, vėliau, daugeliui studijavusiems ar dėsčiusiems Bauhauze tai buvo ir pripažinimo bei kokybės ženklas.
Istorijos šaltiniai liudija, kad tai buvo ir lietuvių menininko Vlado Švipo (1900–1965) – vienintelio lietuvio, studijavusio Bauhauzo mokykloje (Weimare ir Dessau 1924–1928) – atvejis.
1920–1921 m. atlikęs karinę tarnybą V. Švipas pirmą kartą išvyko į užsienį.
1922 m. balandį-birželį jis praleido Vokietijoje ir Čekoslovakijoje, kur domėjosi tapybos mokslais, netgi trumpai studijavo Prahoje. Grįžęs į Kauną spalio pabaigoje, keletą mėnesių dirbo Finansų ministerijoje Ypatingųjų reikalų valdininku, tačiau jau 1923 m. balandį vėl išvyko į Vokietiją, kur metus lankė privačią, 1919 m. Edmundo Kestingo Drezdene įsteigtą antiakademinę meno mokyklą Der Weg – Schule für neue Kunst, kurioje puoselėtas konstruktyvistinis menas. Veikiausiai ten jis ir susidomėjo Bauhauzo mokykla, nes Kestingas palaikė ryšius su Bauhauzo avangardistais.
1924 m. balandį, gavęs LR Finansų ministerijos stipendiją, V. Švipas išvyko į Veimarą ir pradėjo studijas.
Pirmosios sovietinės okupacijos metu, 1940 m. rugpjūčio 29 d. Žemės ūkio rūmai buvo panaikinti, o Statybos skyrius perkeltas į sovietinį Žemės ūkio komisariatą. Kaip ir daugelis valstybės įstaigose dirbusių specialistų, V. Švipas, perkeltas su visa įstaiga, ėjo Žemės ūkio statybos kontoros viršininko pareigas iki 1941 m. liepos 8 d., kai Laikinosios vyriausybės (veikė 1941 m. birželio 24 d. – rugpjūčio 5 d.) buvo pakviestas užimti Komunalinio ūkio viceministro postą (ministro pareigas ėjo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis). Komunalinio ūkio ministerijai Laikinoji Vyriausybė perdavė buvusias sovietizuotas statybos, remonto ir projektavimo organizacijas, pavedė dalyvauti turto denacionalizacijos procese. Likvidavus Laikinąją Lietuvos vyriausybę, V. Švipas dirbo Statybos valdybos antžeminės statybos direkcijos direktoriumi ir dėstė VDU Architektūros fakultete.
1944 m. vasarą Vladas Švipas su šeima pasitraukė į Vokietiją.
1949 m. jis persikėlė į JAV. Dirbo architektūros biure, suprojektavo mokyklų, ligoninių, administracinių pastatų. 1954–1958 m. buvo Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos Niujorko skyriaus pirmininku.
Pastebėtina, kad pagal V. Švipo projektus Kaune yra pastatyti penki gyvenamieji namai, Pušalote – paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę 1919–20 (1929). V. Švipas parengė žemės ūkio sodybų ir pastatų tipinių projektų, kurie 1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje pelnė aukso medalį.
Harvardo universiteto bibliotekoje ir Bauhauso archyve Berlyne yra saugoma 1948–1953 m. V. Švipo ir W. Gropiuso korespondencija.
Apibendrinant, su dėkingumu vertiname prof. J. Jakaičio paskaitą kaip profesionalų įžvalgų šaltinį bei pasakojimą dizaino bei architektūros srityse[2]. Iš jo galima daryti išvadą, kad Bauhaus mokykla yra viena svarbiausių XX a. pramoninio, taikomojo meno ir architektūros mokyklų, kurios siekis – sujungti meno, amatų ir technologijų ikonografiją, skatino funkcionalų, racionalų ir estetiškai santūrų, giliai įsisąmonintą ikonologinį dizainą bei kūrė nūdienos postmodernybės kultūrą. Bauhaus idėjos padarė didelę įtaką baldų, grafikos, interjero ir pramoniniam dizainui, o jų principai tebėra plačiai taikomi visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje.
Kelios nuotraukos iš Veimaro Bauhaus muziejaus.
Dr. Raimundas KAMINSKAS