Nijolė VAIČIULĖNAITĖ-KAŠELIONIENĖ
Paslaptinga Chevalier de Boudono asmenybė
1806 m. Vilniuje, Jozefo Zavadskio spaustuvėje buvo išleista Chevalier de Boudono knyga prancūzų kalba „Lietuviški laiškai“. 1809 m. knygos leidimas buvo papildytas platesniu pavadinimu: „Lietuviški laiškai arba dviejų draugų, Lietuvos šalies, Ptičės pakrantės gyventojų, susirašinėjimas. Su keliomis trumpomis pastabomis apie Vilnių. Riterio de Boudono skirti kunigaikštytei Julijai Radvilaitei iš Anopolio“. Tais pačiais metais išspausdintas ir kitas šio prancūzų autoriaus veikalas – „Anopolinės arba mitologijos dienos, riterio de Boudono skirtos kunigaikštytei Julijai Radvilaitei iš Anopolio“.
Kunigaikštytei Julijai Radvilaitei, kunigaikščio Mikalojaus Radvilos ir Pranciškos Butler dukrai, knygose vadinamai Klementina, buvo pasamdytas namų auklėtojas prancūzas de Boudonas, kuris vengė rašyti savo vardą galbūt dėl to, kad buvo pasitraukęs iš savo šalies, vykstant 1789 m. prancūzų revoliucijai arba tuojau po jos. Lietuvoje reziduojantis prancūzų riteris netruko įsimylėti savo mokinę Juliją. Tačiau meilei kelią pastojo atvirai nedeklaruojama, tačiau potekstėje slypinti socialinė ir turtinė nelygybė. Galima manyti, kad guvernantu tapęs riteris nebuvo laikytas tinkama pora kunigaikštytei. Dvaro mokytojas galėjo tikėtis tik draugystės. Kunigaikštytės draugui buvo atlyginama materialiai – jis galėjo visam laikui įsikurti jam dovanotoje būstinėje netoli nuo Anopolio. Tokio pobūdžio draugystė yra sureikšminama, poetizuojama ir Julija-Klementina ją iškelia aukščiau už meilę, kaip kilniausią žmonių bendravimo išraišką.
Didaktika ir epistolinio rašymo pamokos
Namų mokytojo knygą „Anopolinės arba mitologijos dienos“ galima vertinti kaip savotišką mitologijai skirtų paskaitų konspektą arba auklėjimo traktatą. Tačiau jis turi ir vientiso pasakojimo struktūrą bei siužetinę liniją – užgimstančią mokytojo ir mokinės meilės istoriją. Šioje istorijoje svarbus vaidmuo tenka laiškams. Vakarais mokinė prašoma rašyti laiškus mokytojui, kuriuose išsakytų, kas patiko arba nepatiko pamokose. Taip, be mitologijos kurso, princesė dar mokoma pavyzdinio epistolinio rašymo. Kaskart pradėdamas pamoką nuo rafinuoto mandagumo formulių, mokytojas pagerbia ir pamalonina princesę, pagyręs už būsimą atidumą, išreiškęs įsitikinimą būsima sėkme, džiugesiu, kurį suteiks žinios. Pamokose dėstoma taip, kad po kiekvienos dalies, užimančios nedidelę pastraipą, seka kreipinys į klausytoją, jį eilinį kartą pagiriant, pastebint kiekvieną emociją, švelniai pamokant, paskatinant vienokią ar kitokią reakciją.
Tačiau sulig kiekviena nauja diena pamokų įžangos ilgėja, intarpų daugėja, gausėja kreipinių, komentarų, emocingų pasisakymų. Sąmoningai ar nesąmoningai, vis daugiau laiko skiriama rafinuotam mandagumui, subtiliam meilikavimui. Neabejotina, kad tokia mokymo strategija jaunajai Julijai darė įspūdį. Besikuriančioje mokytojo ir mokinės jausmų istorijoje laiškus, vakarais mokinės rašomus mokytojui, galima vertinti kaip atsaką ir kaip paskatą siekti dar didesnio artumo. Įdomu, kad kunigaikštytės laiškų skaitytojas net nemato ir nepasigenda – juos atstoja entuziastingi mokytojo komentarai rytais prieš naują pamoką. Jau pirmas laiškas giriamas, kaip pasižymintis žavingu stiliumi ir delikačia minties raiška, kartu dėkojama už išsklaidytus nuogąstavimus dėl buvusioje pamokoje paliestų aštrokų mitologinių siužetų.
Vėlesni mokinės laiškai sulaukia vis daugiau aukščiausio lygio epitetų, kol pagaliau mokytojas sako: „Jūsų laiškas dieviškas. Taip vertinu dėl spindinčios jame išminties ir jautrumo, kuriais pasižymi tiesi, gailestinga širdis. Kol stengiausi, kaip išmanydamas, praskaidrinti jūsų sielą, skindamas gėles mitologijos laukuose, jūs įsiskverbėte į manąją, pripildydama žavesio, skleisdama švelnios ir geranoriškos filosofijos principus; o tai yra vienintelė žmogaus verta filosofija, galinti suteikti jam laimę <…]>“
Mitologijos kurso pabaigoje, apibendrindamas drauge praleistas dienas, mokytojas pamini žinių naudą, kurią akivaizdžiai nustelbia emocingai išsakoma dvasinė nauda, siejama su jausminiais potyriais: „Drįstu ištarti, kad tūkstantį kartų jutau didžiausią palaimą pasidalinęs su jumis savo kukliomis žiniomis. Patirtas malonumas, jums sėkmingai jas perteikiant, regis, bus pasiekęs aukščiausią ribą; mano siela alpėjo nuo menkiausios minties, kad galiu prisidėti prie jūsų įgimtų gabumų vystymo <…]>“
Prancūzų guvernanto praktika mūsų šalyje praplečia žinias apie merginų auklėjimą Lietuvos didikų šeimose. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje didikų vaikai nuo mažens buvo mokomi laiškų rašymo, padedami „skriptūros“ mokytojo. Taip jie buvo rengiami ateičiai, kai suaugę turės tvarkyti gausią šeimos korespondenciją. De Boudono knygose aptinkama auklėjimo strategija atitinka instrukcijas Lietuvos didikų vaikams. Žinomi Mikalojaus Kristupo Radvilos 1603 metų nurodymai, skirti jaunuoliams: auklėjimas meilės tėvynei dvasia, paklusnumo šalies valdovui ugdymas. Tuo tarpu merginų ugdymo prerogatyva buvo moralės normų įsisąmoninimas, teisinga šeimos samprata, pasirengimas vaikų auklėjimui, paklusnumas tėvų valiai, pasiaukojimas savo tėvynei. Visų šių reikalavimų de Boudonas neapeina, tik jie nėra dėmesio centre: prancūzų guvernantas juos švelniai ir taktiškai primena savo mokinei, aiškindamas vieną ar kitą kultūros, istorijos ar meninės kūrybos faktą.
Mitologijos kurso metu Julijai teikiama nemažai istorijos, filosofijos ir religijos žinių. Mergina taip pat mokoma rašyti laiškus, o ateityje žadama ją supažindinti su XVIII a. pabaigos poezija – taigi, siekiama visapusiško išprusimo. Be to, mokomosios knygos pabaigoje riteris de Boudonas įdėjo prierašą, kuriame pažymėjo, kad ne jam pirmam teko garbė lavinti kunigaikštytę – prieš tai Julija turėjusi nuostabią mokytoją ponią Annétic Royou-Fréron, žinomo prancūzų rašytojo, žurnalisto ir kritiko Elie Frérono (1718–1776) žmoną, kuri merginai buvusi lyg antroji motina. Ją riteris net palygina su garsiąja epistolinio romano kūrėja markize de Sévigné (1626–1696). Esą neprilygstamoji markizė būtų įvertinusi Julijos auklėtojos talentą, jos išpuoselėtą, kultūringą sąmojų ir grakštų, elegantišką epistolinį stilių. De Boudono manymu, šiuo puikiu modeliu kunigaikštytė galėjo sekti tokiame amžiuje, kai ryškūs įspūdžiai įsismelkia į sielą visam laikui. Taigi, turėjusi ne vieną, bet du mokytojus, kunigaikštytė įgijo išskirtinį, retą ir puikų išsilavinimą. Riterio de Boudono veikalai leidžia teigti, kad Julijos Radvilaitės lavinimas buvo plataus pobūdžio, gana universalus, atitinkantis europinę švietimo epochos dvasią. Gali būti, kad jis pranoko ne tik merginoms, bet ir apskritai lietuvių didikų vaikams skirtas mokymo programas.
Ar Julija Radvilaitė gali būti lietuviškuoju Rouseau „Naujosios Elizos“ atitikmeniu?
Prancūzų riteris de Boudonas rašo „Lietuviškus laiškus“ baigiantis epistolinio žanro aukso amžiui Prancūzijoje. Jo knygoje ne kartą minimas Jeanas Jacque‘as Rousseau – vienas pačių žymiausių šio amžiaus epistolinio žanro kūrėjų Europoje. Laiškų romane susirašinėjimas yra išgalvotas, jis vyksta tarp išgalvotų veikėjų. Kaip ir Rousseau „Naujojoje Elizoje“, taip ir de Boudono knygoje pristatomas tariamas dviejų žmonių susirašinėjimas. Tačiau Julijos-Klementinos biografiniai duomenys (gimusi Anopolyje, kuriame yra biblioteka ir paveikslų galerija), jos šeimos (Radvilų) portretai, taip pat minimi istoriniai faktai (karo žygiai, tremtys, kelionės) turi tikroviškų analogų, kurie lietuvių skaitytojui savaime yra vertingi. Antra vertus, suprantame, kad romanas yra autorinė kūryba, tad tikėtis visiškai nepakeistų istorinės tikrovės duomenų neverta. Svarbiau yra įvertinti „Laiškus” kaip literatūros kūrinį, atskleisti romano estetinę vertę.
Rousseau epistolinio romano „Julija arba naujoji Eliza“ siužetinė linija yra analogiška: kilmingos panelės namų mokytojas įsimyli savo mokinę. Dėl luominių skirtumų ir reiškiant pagarbą pripažintoms etinėms normoms, neišsipildžiusi meilė po daugybės peripetijų virsta pasiaukojančia draugyste. Rouseau romane ne tik pagrindinės veikėjos prototipo vardas toks pat, kaip ir „Lietuviškų laiškų“ veikėjos, bet ir sutampa svarbiausi Rousseau bajoraitės Julijos ir de Boudono Klementinos-Julijos portretų bruožai – sielos grožis, širdies gerumas, dvasios kilnumas. Tačiau pastebime ir esminį skirtumą: Rousseau romanas kupinas jaudinančių meilės scenų, susitikimų ir išsiskyrimų, pasižymi įkvepiančia ir galinga jausmo raiška. Nors yra ilgų dialogų, svarstymų aktualiais epochos, ypač auklėjimo, klausimais – jausmų istorija išlieka dėmesio centre; būtent ji stumia pirmyn romano veiksmą iki kulminacijos ir nulemia atomazgą. De Boudono pasakojimas nesukelia tokio pat ryškaus estetinio poveikio, kaip Rousseau romane, o tai išryškina skirtumą tarp eilinio talento ir genijaus. Tačiau dera pažymėti, kad, ypač aprašant keliones – į princesės Samuelovos dvarą ir į Vilnių, kuriame viešėjo Klementina, randame vaizdingų aprašymų, o sutiktų personažų (ypač moterų) portretai yra gyvi, gana subtiliai nupiešti, neblogai psichologiškai motyvuoti.
Ir Rousseau, ir de Boudono laiškų romanuose yra liečiamos įvairiausios temos – istorinės, geopolitinės, kelionių, tradicijų, papročių, šeimos santykių, mokymo ir auklėjimo bei kitos. Tai paverčia laiškų romaną epochos dokumentu. Skelbiamas privatus laiškas artėja prie vadinamo poleminio laiško, gebančio išvystyti viešą polemiką tarp skaitytojų. Pavyzdžiui, de Boudono veikale reikšmingas yra viename iš laiškų persakomas ginčas tarp grafo ir grafienės dėl romanų moralinio poveikio jaunoms merginoms. Po tokių kategoriškų pasisakymų romano nenaudai, pavyzdžiui: „Romanai – tai nuodai, galintys suvilioti tik menkos dvasios žmones“, pagaliau sutariama, kad poveikis priklauso nuo įgimtų dorovinių savybių: jeigu pamatai tvirti, asmuo pajėgus atsispirti. Šia proga primenamas būtent Rousseau perspėjimas „Naujosios Elizos“ pratarmėje: „Kiekviena mergina, kuri ryšis perskaityti mano knygą, jau prapuolusi; tačiau tvirkina ne knyga, bet moralinio nuopuolio daigai širdies gilumoje.“ Vis dėlto poleminis klausimas lieka atviras: leisti skaityti ar drausti? Klausimas susijęs su tolesniais svarstymais apie europietišką auklėjimą, todėl gali suintriguoti šiandieninį skaitytoją, besidomintį pedagogikos istorija, psichologija ar didaktinės literatūros problematika. Antra vertus, tai reta proga pasvarstyti apie prancūziškų meilės romanų ir Rousseau kūrinių recepciją Lietuvoje XVIII ir XIX amžių sankirtoje.
Be šios tiesioginės de Boudono nuorodos į konkretų Rousseau kūrinį, aptinkame netiesioginių nuorodų ir aliuzijų. Neveltui „Lietuviškuose laiškuose“ Lietuva net tris kartus yra sulyginama su Šveicarija. Pvz., XI laiške rašoma: „Šveicarija apsireiškia Lietuvoje pačiu žavingiausiu būdu.“ Akivaizdu, kad palyginimas iškelia natūralų mūsų krašto grožį, ne menkesnį už vienos vaizdingiausių Europos ir pasaulio šalių, tačiau yra ir kitas motyvas. Kartu atiduodama pagarba Rousseau, kurio raštai lėmė, kad Šveicarijos įvaizdis preromantinėje ir romantinėje Europos literatūroje tapo populiarus. Aišku, de Boudono Julija-Klementina gali būti traktuojama tik kaip Rousseau Julijos atšvaitas. Jai nelemta patirti tokių pat išgyvenimų, kokie skirti literatūrinei pirmtakei: jausmo viršūnių ir bedugnių, meilės ekstazės ir svaiginančio nuopuolio, laviravimo ant būties ir nebūties ribos. Lietuviška „naujoji Eliza“ kukli ir santūri; ji leidžia sau nukrypti nuo bendravimo normų ir leistino laiškų tono tik svajonėse. Tačiau nukrypimai įspūdingi. Antai, nelaimei žvelgiant į akis (artėjant jungtuvėms su nemylimu), jausmai staiga prasiveržia: „Suteikite man savo drąsą, kilnusis drauge, arba ateikite man į pagalbą. Virpanti, netekusi savitvardos, krentu į jūsų saugios draugystės glėbį; tokios draugystės vardan jau prašiausi prieglobsčio jūsų nuošalioje būstinėje… Ar galėčiau to tikėtis?.. O brangintina sielos ramybe! Ar esate tiktai šešėlis, tik ryto ūkana, kurią išsklaido pirmas saulės spindulys?“ Tokie lyriniai pasisakymai negali skaitytojo nejaudinti. Jie puošia de Boudono veikalą ir iš tiesų jį suartina su XVIII a. prancūzų literatūros šedevru. Tai rodo, kad Lietuvoje pasamdytas dvaro mokytojas prancūzas gebėjo savo mokinei pastatyti nemirtingą paminklą – įvesti kunigaikštytę Juliją Radvilaitę į XVIII a. pabaigos Prancūzijoje sukurtų literatūrinių portretų galeriją.