Paroda Sankt Peterburge apie Josifo Brodskio ryšius su Lietuva
Nikita Agranovskij
Paroda apie poeto Josifo Brodskio „lietuviškus“ eilėraščius atidaryta Sankt Peterburgo valstybinio Michailo Lermontovo bibliotekų tinklo filiale. Svarbiausiu pasiekimu parodos rengėjai laiko pagaliau įgyvendintą originalią idėją, kuri atskleidžia poeto Josifo Brodskio ryšius su Lietuva.
Josifas Brodskis pirmą kartą atvyko į Lietuvą 1966 m., netrukus po grįžimo iš tremties Norenskoje, o paskutinį kartą ten apsilankė 1972-asiais, prieš emigruodamas į JAV. Tą šešerių metų laikotarpį tikriausiai galima laikyti vienu svarbiausių poeto biografijoje, kadangi kaip tik tuo metu matome perėjimą nuo ankstyvųjų tekstų iki parengtų subrendusio J. Brodskio, t. y. tokio, kokį jį pažįsta visas pasaulis. Tuo metu ir J. Brodskio kalbos, ir jo pažiūros dar formavosi, o atsakymų paieškos kūryboje išreikštos ryškia asmenine raiška.
Liudmila Sergejeva (tuo metu – Andriejaus Sergejevo, poeto, vertėjo, J. Brodskio draugo žmona) rašė: „1966 metais, kai Andriejus eilinį kartą paskambino Josifui į Leningradą (dabartinį Sankt Peterburgą), šis tikriausiai pasakė kažką panašaus į „pasaulio pabaiga“ arba „visiškas krachas“. Taigi broliai Katiliai patarė pakviesti jį pas juos. Ir mes pakvietėme. Namas buvo nuostabus, senoviškas, su senoviškais baldais – senojo europietiško Vilniaus viduryje. Be nuostabaus vyresniojo Romo, fiziko, su kuriuo susidraugavome per tuos trejus metus, ir jo gražuolio brolio architekto Ado bei jų žavių žmonų, ten dar gyveno Asia. Tai buvo ne tik brolių, bet ir buvusi jų motinos auklė, iš kurios visada sklido šviesa. Ji visus globojo, visus maitino. Tame name tvyrojo tokia ramybės atmosfera, kad supratome, jog Josifui reikia pabūti šiame name… <…> Tą pačią dieną po kelių valandų mes išvykome į Maskvą. Ir iki šiol prisimenu laimingą, jauną Josifo veidą Vilniaus stotyje.“
Būtent „lietuviškuose“ tekstuose J. Brodskis su didžiausiu nuoširdumu ir tiesumu paliečia dieviškumo temą – vieną sudėtingiausių jam veiklos motyvų. Kaip pastebi Anatolijus Neimanas, kalėdiniuose eilėraščiuose, kuriuos Brodskis rašė kiekvienais metais, Dievas (Kūdikis) susiduria su tomis pačiomis būties kategorijomis (vienatve, laiko tėkme, tikrovės negrįžtamumu), kaip ir kiekvienas žmogus. Jis gali būti, kiek tik begali būti, visagalis, tačiau Laikas vis tiek yra stipresnis. Tai sukelia paslėptą kiekvieno skaitančiojo neviltį, nes kovoje su laiku neįmanoma iš niekur sulaukti pagalbos. Be to, Dievas dar egzistuoja kažkur toli, tarsi pats sau. Tiesa, „lietuviškuose“ tekstuose ši linija dar neišplėtota, skausmas ir liūdesys yra, bet dievybė pasiekiama santykinai, su ja galima užmegzti ryšį, nors ir vienpusį, bet vis dėlto. Lietuva šiuose eilėraščiuose aprašoma kaip prieglobstis, kaip vieta, kurioje galima pasislėpti nuo priešiškos tikrovės. Nebaigtame eilėraštyje „Pasitaikė šiltas ruduo, aš gyvenau Lietuvoje“ ji prilyginta rojui.
„Dominikonai“, užbaigiantys „Lietuviškąjį divertismentą“, tikriausiai yra geriausia tokio nuoširdumo išraiška. Todėl neatsitiktinai per poeto J. Brodskio paminėjimą 1996 m. kovo 8 d. Šventojo Joano Palaimintojo sobore Manhetene vienas iš artimiausių lietuviškųjų draugų Ramūnas Katilius perskaitė būtent šį eilėraštį, atsisveikindamas su poetu, kurio santykis su Lietuva, kito jo draugo Prano Morkaus žodžiais tariant, tilpo viename žodyje – meilė.
Visas šis eilėraštis („Lietuviškasis divertismentas) – tarsi išraiška fantazijos apie kitokią, alternatyvią biografiją. J. Brodskio giminės iš motinos pusės yra kilusios iš vadinamojo Pabaltijo. Jo senelis Moisejus Borisovičius Volpertas su šeima gyveno Dvinske (dabartiniame Daugpilyje) ir dirbo prekybos agentu, pardavinėjo siuvimo mašinas „Singer“. Tikriausiai tai yra tas atspirties taškas, nuo kurio J. Brodskis ima plėtoti viziją „kas būtų buvę, jeigu…“ ir lėtai, tačiau nenukrypstamai, prieina prie liūdnų išvadų. Visas žavintis lietuviškasis provincialumas – „žaislinis“ (pagal SSRS mastelį) diktatorius, padavėja – futbolininko meilužė, tautinio genijaus figūra ir jo lyrika, barokinių bažnyčių angelai, čerpėmis dengti namų stogai – visa tai sustingo erdvėje, iš kurios laikas išeina „pro Vilniaus kavinės duris“. Šiame sustingusiame laike vargu ar galima iš tikrųjų gyventi. Todėl tokio „alternatyvaus“ likimo kūrėjas pasijunta lyg atsidūręs prie jo ištakų, kur galimos tik dvi baigtys: „pulti į Aliciją, už Tikėjimą, Valdovą, Tėvynę“ (ir šis variantas – geriausias, nes čia yra tas senasis gyvenimas, turintis tikslą ir idealus) arba persikelti į Naująjį Pasaulį, vemiant į Atlantą nuo sūpavimo. Tai yra arba fizinė mirtis, arba savanoriškas Vilniaus žydo, svajojusio apie lenkų ponias, atsisakymas nuo savosios tapatybės.
Tačiau galų gale, kas visiškai netipiška paskutiniams J. Brodskio eilėraščiams, jis lyg ir pateikia sprendimą – iš tos kaltės, kurios nešėju tu save jauti, yra išeitis. Tam jausmui yra adresatas – Dievas. Tai visatos kaltės pojūtis (pavyzdžiui, eilėraštyje „Atsigręžk į tėvynę“: visur tava, tava, tiktai tava kaltė – ir nieko, ačiū, šlovė Dievui“), lyg tampantis esme, atveriančia ryšį su dievybe. Norint kalbėti su Dievu ir būti išgirstam, reikia būti nešėju tokio jausmo, kuriam būdingas amžinasis būties mastas. Akivaizdu, kad panašiai šį momentą nusako ir Tomas Venclova interviu apie Josifą Brodskį „Žmogus yra skausmo išbandytojas“. Tai tarsi savotiška stigma.
Todėl paroda tarsi koncentruojasi apie bažnyčios kupolą. Analogija su šventove čia suvokiama ne tiek religine prasme, kiek vieta, kurioje bandoma susivokti savyje. Pirmoje eksponatų linijoje, esančioje arčiau žiūrovo, išdėstyti „lietuviškųjų“ eilėraščių rankraščiai iš Ramūno ir Elės Katilių archyvo: „Palangoje“, „Lietuviškasis divertismentas“, „Lietuviškasis noktiurnas – Tomui Venclovai“, jų juodraščiai, poeto piešiniai, sukurti Lietuvoje arba vaizduojantys jo lietuviškuosius draugus. Antroje eilėje, išdėstytoje pagal sienas, eksponuojami įvairūs atsiliepimai apie J. Brodskio eiles, be kurių būtų sunku suvokti jų idėją ir nuotaiką, įvairūs artefaktai ir pasakojimai apie žmones, įvykius ir daiktus, supusius poetą, t. y. tai, kas dažniausia lieka už pasakojimų ribų, bet be ko būtų sunku suprasti to meto tikrovės pilnatvę.
Šie atsiliepimai, toli peržengiantys tekstų ribas, leidžia suvokti, ko negalima išskaityti eilėraščiuose. Tai Josifas, vaizduojantis šuoliuojantį raitelį Lietuvos herbe prie Trakų pilies, naktiniai pasivaikščiojimai Kordegardijos stogais, Andriejaus Sergejevo apdainuoti „Elegijoje“, bandymas pabalnoti Antakalnyje besiganantį žirgą, pasibaigusį kritimu kūlvirsčiais nuo kalvos šlaito. Tai Josifas, besiklausantis išgėrusio sodiečio, traukiančio partizanų dainas ir linksminančio draugus, tai ir naktinis eilėraščių skaitymas Dominikonų vienuolyno kieme, ir pasivažinėjimas paryčiais gatvių laistymo mašina. Todėl ši paroda, aprėpianti daugybę įvairių tekstų ir dokumentų, lyg ir turinti „muziejinį“ atspalvį, priešpastatoma biografinėms parodoms klasikine šios sąvokos prasme – ji išryškina ne tai, kas svarbiausia, bet ryškiausias smulkmenas.
Atskiri stendai skirti Petrui Juodelei, neeilinei asmenybei, kuriai teko sunkus likimas. P. Juodelę J. Brodskis nuoširdžiai vertino ir skyrė jam eilėraštį „Palangoje“. Maloniai leidus Marijai Čepaitytei, pirmą kartą eksponuojama Juozo Tumelio ir Virgilijaus Čepaičio, J. Brodskio pašnekovų, palydovų, kartais net bendraautorių, pastarojo viešnagių į Lietuvą metu, jaunų dienų nuotrauka. Salėje skamba Ganelino, Tarasovo ir Čekasino trio atliekamų džiazo improvizacijų įrašai. Čia galima pamatyti natas ir perskaityti vertimą partizanų dainos „Lietuvi, ar tau negaila…“, kuri sukrėtė J. Brodskį prie Trakų pilies.
Geltonus geto skersgatvius iš „Lietuviškojo divertismento“ iliustruoja M. Dobužinskio paveikslas, gautas iš M. K. Čiurlionio muziejaus, įsikūrusio Kaune. Pirmą kartą rusų kalba pateiktas Andriejaus Sergejevo „Elegijos“ tekstas su autografu, pasakojantis apie J. Brodskio buvimą Lietuvoje. Čia galima išvysti vieninteles J. Brodskio nuotraukas, įamžinusias jo apsilankymą Trakuose 1971 m. Eksponuojami ir Eugenijaus Reino „Trys sekmadieniai“, kuriuose cituojami „dvigalvės Katarinos kryžiai“, J. Brodskiui skirtas „Achilo skydas“ ir „Kartaginoje – po daugelio metų“. Visa tai, ką galima pamatyti šioje parodoje, leis ne tiek suprasti, kiek pajausti J. Brodskio „lietuviškųjų“ eilėraščių dvasią, prisiliesti prie jos.
Autorius nuoširdžiai dėkoja Josifo Brodskio literatūrinio palikimo fondui, Liudmilai G. Sergejevai, Natalijai Vorošilovskai, Marijai Čepaitytei ir Tomui Čepaičiui, Jakovui Klocui, Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus archyvui už pateiktą medžiagą ir pagalbą, rengiant šią parodą. Autorius yra Sankt Peterburgo valstybinio M. J. Lermontovo bibliotekų tinklo „Atvirų dirbtuvių“ ir „Ligovskaja“ bibliotekos meno parodų kuratorius.
