Rugsėjo 2–15 d. Lietuvoje lankėsi JAV Lietuvių bendruomenės Klivlendo (Cleveland, OH) Lietuvių kultūros dokumentavimo centro direktorius Andris Jonas Dunduras. Rugsėjo 10 d. jis apsilankė „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje ir išsamiai papasakojo apie šio centro veiklą bei jo plėtojamus ryšius su Lietuva.
Andris išaugo lietuviškoje, itin patriotiškai nusiteikusioje ir tautinę tapatybę saugojusioje šeimoje. Jo tėtis Jonas Dunduras, prieš keletą metų išėjęs į amžinybę, buvo aistringas keliautojas, itin domėjęsis mažiau kam žinomų tautų kultūra ir civilizacijos beveik nepaliestų indėnų genčių gyvensena. Kaip pats yra sakęs, lankėsi ne vienoje vietovėje, kur „lietuvių kojos dar nebuvo įžengusios“. Klivlende leidžiamame lietuvių laikraštyje „Dirva“, beje, kitais metais minėsiančiame savo veiklos šimtmetį, beveik porą metų buvo spausdinami jo kelionių Amazonės intakais įspūdžiai, pavadinti „Orinoko avantiūra, arba Pasivaikščiojimas po žaliuosius rūmus“ ir išsamus pasakojimas apie gydytojo ir misionieriaus kunigo Jono Bendoraičio veiklą, jo įkurtą motinų ir vaikų sveikatos centrą. Andrio mama – aktyvi vietos lietuvių bendruomenės narė, lituanistinės mokyklos bibliotekos vadovė. Todėl nė kiek nenuostabu, kad Andris puikiai ir praktiškai be jokio amerikietiško akcento kalba lietuviškai ir iš tėvų yra perėmęs gilų domėjimąsi lietuvių kultūros istorija. 1996 m., baigęs Klivlendo valstybinį universitetą (Cleveland State University), jis įgijo istoriko diplomą.
„Mokslo Lietuvos“ skaitytojams pateikiame mūsų pokalbio santrauką.
ML: Papasakokite apie Lietuvių kultūros dokumentavimo centro įkūrimo idėją.
Andris Dunduras: Centras įkurtas prieš septynerius metus Klivlendo Lietuvių namų direktorės Rūtos Degutienės iniciatyva. Ji matė, kiek archyvinės medžiagos prarandame pastaraisiais metais: paskutinieji pokario (po Antrojo pasaulinio karo) bangos išeivijos atstovai miršta, o jų įpėdiniai, deja, ne visada supranta tėvų sukauptos medžiagos – lietuviškų knygų, periodinės spaudos leidinių komplektų, dokumentų, nuotraukų ir kai kurių kitų asmeninių, su Lietuva susijusių daiktų – reikšmę. Rūta, net ir nebūdama istorike ar archyvare, vis dėlto jautė, kad šią medžiagą būtina išsaugoti. Kadangi tuo metu vadovavau lituanistinės mokyklos bibliotekai, ji ir pakvietė mane prisidėti įgyvendinant šį sumanymą, kaupti, tvarkyti ir sisteminti šią archyvinę medžiagą. Toks pasiūlymas man buvo suprantamas ir artimas: užaugęs lietuviškoje aplinkoje, pažįstu vietos bendruomenių narius, atpažįstu nuotraukose įamžintus žmones, suvokiu į amžinybę išėjusių asmenų dokumentų reikšmę.
ML: Ar Amerikos universitete įgyta istoriko kvalifikacija Jums pravertė šioje visuomeninėje veikloje?
D. Istorinės archyvinės medžiagos tvarkymas reikalauja specifinių žinių ir gebėjimų. 2012 m. susitikau su mūsų bendruomenėje apsilankiusia buvusia klivlendiete, JAV Lietuvių bendruomenės tuometinės tarybos atstove Dalia Lukiene (ML pastaba: apie ją rašėme mūsų laikraštyje), atsakinga už išeivijos archyvų išsaugojimą. Jau buvau pradėjęs kurti šį centrą, kai ji susidomėjusi pakvietė atvykti į Putnam, CT, kur veikia Amerikos lietuvių kultūros archyvas ALKA. Tų pačių metų rudenį nuvykau į ALKĄ ir susitikau su dr. Mirga Girniuviene, bendradarbiaujančia su Lietuvių katalikų mokslo akademija. Ten pamačiau, kaip reikia tvarkyti bibliotekos fondus, klasifikuoti dokumentus ir pan.
Žinoma, tokio epizodinio domėjimosi nepakanka. Po kurio laiko atsirado galimybė šį pasirengimą gilinti. Čikagoje pernai birželio mėnesį įvyko išeivijos lietuvių archyvarų seminaras. Jį vedė specialistai, atvykę iš Lietuvos, tarp kurių buvo vyriausias Lietuvos archyvaras dr. Ramojus Kraujelis, Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktorius Dalius Žižys ir šio archyvo darbuotojos Sigita Baranauskienė bei Džiuginta Stankevičienė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujausių laikų istorijos skyriaus vedėja Irena Mikuličienė ir šio muziejaus Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė. Iš jų gavau gana daug žinių ir patarimų, kaip reikia kaupti ir tvarkyti išeivijos archyvus. Seminare išklausyti jų pranešimai buvo ne tik gražūs žodžiai, bet ir konkreti pagalba. Jie pakvietė mane atvažiuoti į Lietuvą, pažadėjo konsultuoti ir parodyti, ko pirmiausia reikia išmokti.
ML: Kas prisidėjo, šį kartą ruošiantis kelionei į Lietuvą? Ar tai sutapo su šiai tematikai skirtais kursais, organizuojamais Lietuvoje?
D. Ruošdamasis atvykti, tik iš anksto suderinau laiką, kada galėčiau apsilankyti minėtose Lietuvos institucijose. Planuoju atvykti kasmet ir mokytis toliau. Dabartinio mano apsilankymo tikslas – išmokti to, kas būtina ateinančių metų darbui. Nagrinėju archyvinės medžiagos tvarkymo taisykles, kurių laikomasi Lietuvoje, kad ateityje galėčiau integruoti savo veiklą su Lietuvos archyvų tvarkymo praktika. Tai nėra nei kursai, nei seminarai, o tik mano individuali iniciatyva. Mano lūkesčiai pasiteisino su kaupu. Visur esu labai maloniai ir dalykiškai priimamas, kviečiamas dalyvauti šios tematikos renginiuose. Susitinku su Čikagos seminare matytais pranešėjais ir jų kolegomis, susipažįstu su Lietuvos archyvų tvarkymo praktika, kalbuosi su įvairių skyrių specialistais, lankausi jų darbo vietose ir neformaliai su jais bendrauju. Klausausi, kaip jie apibūdina savo veiklą.
Man buvo labai svarbu pakartoti tai, ko išmokau Čikagos seminare, ir pamatyti, kaip šias žinias galima pritaikyti praktiškai. Viešnagės metu jau teko apsilankyti Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Dar turiu dalyvauti susitikime su Vasario 16-osios klubo nariais. Per likusį viešnagės laiką apsilankysiu Mažvydo bibliotekoje ir susitiksiu su kitų bibliotekų atstovais.
ML: Šią vasarą, mums lankantis Klivlendo lietuvių namuose, parodėte, kur įsikūręs Jūsų vadovaujamas centras, kur kaupiami eksponatai. Net šio trumpo susitikimo metu paaiškėjo, kad ėmėtės tikrai milžiniško darbo. Jau dabar sukaupta daugybė ne Lietuvoje išleistų lietuviškų knygų, laiškų, dokumentų, nuotraukų albumų, unikalių asmeninių daiktų, dailės dirbinių. Sudomino išeivijoje parengti kapitaliniai mokslo veikalai…
D. Mano vadovaujame centre yra trys skyriai: biblioteka, archyvas ir tautodailės rinkiniai. Mums visiems reikia suprasti, kad šios medžiagos kaupimas, klasifikavimas ir saugojimas yra ne tik išeivijos, bet ir visos lietuvių tautos istorijos bei kultūros paveldo puoselėjimas. Ši nuostata atspindi ir visos mano visuomeninės veiklos siekius.
Kalbėjosi „Mokslo Lietuvos“ vyriausiasis redaktorius, prof. Jonas Jasaitis