Prof. dr. Jonas Jasaitis
Universitetinio ugdymo kaitos būtinybė – akivaizdi, ir jos atidėlioti nebegalima. Tačiau kaitos orientyrai nėra tokie aiškūs, kaip gali atrodyti neįsigilinusiam į šią problematiką. Ugdymo universalumo ir praktinio rengimo uždavinių derinimas reikalauja išsamios diskusijos. Spontaniškų pokalbių dalyviai labai skirtingai įsivaizduoja, koks turėtų būti absolvento pasirengimas, kad jis galėtų prisitaikyti prie greitai kintančios aplinkos, gebėtų pastoviai atnaujinti savo žinias ir būtų pasirengęs ieškoti nestandartinių sprendimų.
Pasiklausius kai kurių darbdavių atstovų, nuolat akcentuojančių parengimą konkrečiai darbo vietai, susidaro įspūdis, kad geriausias absolventas – šiek tiek daugiau išprusęs profesinio rengimo centro auklėtinis. Beveik periodiškai išvystame žinutes apie tai, kad universitetų absolventai, ilgai mynę darbo biržos slenkstį, pagaliau išsprendžia įsidarbinimo problemą, baigę kursus profesinėje mokykloje, kur įgijo siuvėjos, šaltkalvio, santechniko ar panašią kvalifikaciją. Jiems antrina aiškinantys, kad Lietuvoje esą per daug universitetų ir per daug didelis skaičius baigusiųjų vidurines mokyklas stoja į universitetus. Tokios informacijos paveiktas tūlas lietuvis pradeda postringauti, kad būtų daug praktiškiau skatinti jaunimą apsiriboti staliaus, betonuotojo, ilgų reisų vairuotojo ir panašiomis specialybėmis, nes tai neva pigiau, greičiau ir naudingiau. Kuriam galui, girdi, Lietuvai tie „diplomuoti mokytieji, kurie nieko nemoka padaryti“?
Iš tikrųjų jaunimo akademinio rengimo problemos – daug sudėtingesnės. Suvokti, koks kiekybinis santykis tarp baigusių profesinio rengimo centrus, kolegijas ir universitetus yra optimalus ir atveriantis geriausias valstybės pažangos perspektyvas, galima tik išsiaiškinus naujausias ekonomikos ir kultūros raidos tendencijas. Vis labiau globalizuojamoje aplinkoje bet kurios valstybės ūkio raidą lemia tos pačios tendencijos, išryškėjusios šiuolaikinėje pramonėje, statyboje, energetikoje, transporte ir kt. Praėjo tie laikai, kai ryškiai skyrėsi įvairiose valstybėse parengtų inžinierių, gydytojų, ekonomistų, verslo vadybininkų ar kitų specialistų profesinė kvalifikacija. Šiandien jie tarpusavyje bendrauja ta pačia kalba, nuolat keičiasi informacija, būdinga ne tik siaurai veiklos sričiai, bet ir apibūdinančiai jų kintančią politinę, teisinę ir kultūrinę aplinką, tarptautinius mainus, gretutines profesijas ir pan. Jie naudoja analogišką įrangą ir medžiagas, dalyvauja rengiant arba įgyvendinant tarpvalstybinius susitarimus, analizuoja panašaus turinio informacinius šaltinius.
Skirtinguose žemynuose, net skirtingoms politinėms stovykloms priklausančiose valstybėse veikiančiuose universitetuose specialistai rengiami pagal labai panašias programas, dažniausiai naudojant tuos pačius arba labai mažai kuo besiskiriančius vadovėlius, tokią pat laboratorinę įrangą ir mokymo priemones, vienodas informacines technologijas. Parengtų specialistų kvalifikaciją lemia tik dėstytojų ir juos aptarnaujančio personalo komandų pajėgumas, ugdymo proceso materialinis aprūpinimas ir ryšiai su atitinkamomis gamybos, prekybos ar valdymo institucijomis, kurioms šie specialistai yra rengiami.
Kadangi Lietuvos universitetų finansinė situacija ir mokslinio bei pedagoginio personalo lygis vis dėlto gerokai skiriasi, sumažinti nepakankamo specialistų parengimo riziką galima stiprinant tarpinstitucinį ir ypač tarpuniversitetinį bendradarbiavimą. Tačiau tokio bendradarbiavimo formos, metodai ir administravimo pokyčiai kelia daugybę klausimų. Todėl suprantama, kodėl Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus prof. Juozo Apučio pasiūlymas įkurti universitetų klasterį sulaukė tokio didelio susidomėjimo ir prieštaringų vertinimų. Vieni šiame pasiūlyme mato galimybę sumažinti gana panašių, neretai net besidubliuojančių studijų programų skaičių ir suburti tikrai pajėgias dėstytojų komandas, efektyviau panaudoti turimus materialinius išteklius, tarp jų ir laboratorinę įrangą, pastatus bei kt. Kitiems visa tai atrodo, kaip kelias, skatinantis nelygiavertę konkurenciją ir vedantis prie kurio nors vieno universiteto dominavimo, kitus prijungiant lyg „prisiuvant kišenes prie švarko“.
Vis dėlto neatrodo, kad bent jau artimiausiu metu atsirastų racionali alternatyva universitetų klasterio idėjai. Ji bus itin sėkminga, jei klasterio kūrimą lydės išsamus ir labai objektyvus turimų išteklių įvertinimas ir giminingose srityse dirbančių tyrėjų kooperacija bei strategiškai svarbių tarpuniversitetinių darinių kūrimas. Visi į klasterį besitelkiantys universitetai turi būti vertinami vienodai, neapsiribojant kokiais nors formaliais abejotinos vertės rodikliais, kaip, pavyzdžiui, užsienyje paskelbtų publikacijų skaičius, jų cituojamumas ir pan. Labai kruopščiai turi būti susumuoti duomenys apie atskiruose universitetuose parengtas monografijas, mokslo studijas, mokomąsias knygas ir metodinius leidinius, nes būtent šie, didesnės apimties, darbai geriausiai parodo mokslininko ir pedagogo brandą, jo profesinį pasirengimą ir kūrybiškumą. To tikrai neatskleidžia straipsnių, kuriuose neretai vyrauja kompiliacinio pobūdžio medžiaga, skaičius. Juk atvirai kalbant ne viename straipsnyje matome pacituotus kelių dešimčių autorių dažniausiai paskelbtus užsienyje darbus ir gana primityvų jų apibendrinimą. Taip ir lieka neaišku, ką to straipsnio, nors ir atspausdinto prestižiniu pasivadinusiame leidinyje, autorius sugebėjo pasakyti pats, ką jis pats pastebėjo ir atskleidė.
Didžiausią vertę, kuriant klasterį, turėtų įgyti kiekviename universitete sukauptų teigiamos patirties pavyzdžių ir mokslinių inovacijų išryškinimas, nepaliekant nuošalyje net vos pradėtų tyrimų ar besiformuojančių idėjų. Tai leistų susumuoti visą potencialą, kuriuo ateityje galės naudotis visi klasterio nariai, padėtų išryškinti jau susiformavusias ar tik besiformuojančias unikalias akademines mokyklas. Mokslinės veiklos rezultatus, nuo kurių visada priklauso ir specialistų rengimo kokybė, reikia vertinti itin atsargiai, neatmetant šiandien kai kam gal net beviltiškai atrodančių projektų. Mokslo istorija pateikia gausybę pavyzdžių, kai neperspektyviais laikyti tyrimai atskleisdavo naujas esmines žinias arba lemdavo naujų technologijų atsiradimą.
Pastaruoju metu sustiprėjo tarptautinis universitetų bendradarbiavimas. Kiekvienas Lietuvos universitetas išvardintų gausybę kontaktų su kitų valstybių aukštojo mokslo institucijomis, pateiktų įspūdingus dalyvavimo tarptautiniuose mokslo renginiuose skaičius, kitų universitetų atstovų įtraukimą į konferencijų mokslinius komitetus ir leidinių redakcines kolegijas. Tačiau, išsamiau pasidomėjus, koks konkretus tokio bendradarbiavimo turinys, kiek bendrų projektų įvykdyta, kiek bendrų studijų programų parengta, kokia mokslinės ar pedagoginės veiklos patirtis perimta iš užsienio kolegų, gana greitai išblėsta oficialiųjų skaičių magija pagrįstas žavesys. Tada ir paaiškėja, kad per dešimtmetį ar dar ilgiau trunkantį vadinamąjį tarptautinį bendradarbiavimą beveik nieko kartu nenuveikta. Bendradarbiavimo sutartyse surašyti įsipareigojimai neįgavo jokio konkretaus turinio ir liko tik gražių ketinimų rinkiniais. Na, pasikeitė su kolegomis meno kolektyvų ar sporto komandų vizitais, išklausė keleto svečių pasisakymų studentų auditorijose, štai ir viskas.
Tobulinant universitetinį ugdymą ypač svarbu atkreipti dėmesį į būsimųjų specialistų tarpdisciplininių kompetencijų, jų asmenybės, kultūrinio akiračio, vertybinių orientacijų ir charakterio formavimą. Lietuvoje šiam uždaviniui skiriama tikrai per mažai dėmesio. Universiteto absolventas šiuolaikiniame pasaulyje nėra tik siauros srities profesionalas, jis yra aktyvus pilietinės bendruomenės narys, visuomenės veikėjas, bendrosios kultūros puoselėtojas ir skleidėjas. Ypač tai tampa aktualu dabar, kai kėsinamasi sujaukti net tokių sąvokų, kaip šeima, tauta, tautinis kultūros paveldas ar net karo pabėgėliai, turinį, kai net lygiateisių valstybių sąjungą bandoma paversti amorfine federacija.