Vaidas Petrulis
2015 m. Europos paveldo dienų tema kaip reta intriguojanti – „paveldėkime savo ateitį“. Šmaikštus paradoksas neabejotinai atkreips plačiosios visuomenės dėmesį. Visgi šiame žodžių žaisme galima įžvelgti ir kur kas gilesnę problematiką. Kyla klausimas, kokia gi pačios paveldosaugos ateitis? Ar sąvoka, kurioje telpa žodis „saugoti“, nėra pernelyg susijusi su perspėjimais apie grėsmes ir pavojus, nuo kurių reikia gintis?
Ieškant atsakymo, pravartu pradėti nuo pamatinio paveldo prasmės apibrėžimo. Paprasčiausia būtų pasakyti, kad tai materialūs arba nematerialūs praeities ženklai, kurie dėl istorinių, estetinių ar politinių priežasčių yra pripažinti reikšmingais lokaliai paveldo bendruomenei, valstybei ar regionui. Turėdami išskirtinę visuotinę vertę, jie gali būti pripažinti ir tarptautiniame kontekste.
Svarbiausias tokio pripažinimo ženklas – pasaulio paveldo sąrašas. Istoriškai paveldas buvo vertinamas kaip atskiri, išskirtiniai ir unikalūs objektai, kurie reprezentuoja tautos ar valstybės tapsmą ir pasiekimus, kuriais rūpinasi pati valstybė. Tačiau paveldosauga laipsniškai transformuojasi. Jau XX a. antroje pusėje suvokta, kad paveldo nauda gali būti kur kas įvairesnė. Svarbiausi šių dienų politiniai dokumentai ir paveldo reikšmės visuomenei tyrimai akcentuoja neabejotiną ekonominę, kultūrinę, socialinę ir aplinkosaugos architektūrinio palikimo naudą.
Taigi, istorinį sluoksnį pradėta branginti kaip neatkuriamą, išteklius lemiamą unikalų vietos charakterį. Tačiau kai prabylame apie savitą atmosferą, tenka pripažinti, kad pastarąją dažniausiai formuoja ne tik įprasti turistiniai ir simboliniai orientyrai, „ikoniniai“ senosios ar naujosios architektūros objektai, kurių taip siekia kiekvienas miestas, tačiau ir urbanistinis audinys. Tai erdvės, kuriose bendruomenės atmosfera kuriama čia gyvenančių žmonių kasdienybės erdvėse. Tokie rajonai, kaip Trastevere – Romoje, Kazimierz – Krokuvoje ar Barceloneta – Barselonoje mėgstami ne tik dėl architektūros paminklų, bet ir dėl specifinės savasties, kurioje susipina turizmas, lokalios bendruomenės ir smulkusis verslas. Paveldas čia – ne izoliuoti išskirtinės, muziejinės vertės objektai, bet bendroji vietovės dvasia.
Bendrąjį istorinį audinį pripažinę vertybe ir bandydami į paveldo lauką įtraukti ištisus miesto vaizdus ar kraštovaizdžius, susiduriame su visiškai kitokios fizinės apimties reiškiniais. Paveldosaugos dimensiją įgyja įvairūs socialiniai, ekonominiai, architektūriniai ir urbanistiniai procesai, vykstantys istorinėje aplinkoje.
Akivaizdu, kad tokioje terpėje susiformavusi smulkių, nuolatiniame gyvenime naudojamų paveldo objektų gausa reikalauja ieškoti visiškai kitokių, novatoriškų, šiuolaikinių valdymo formų, atliepiančių pakitusią paveldo sampratą. Apie tai, kad šiandieninis požiūris į paveldą yra kur kas pragmatiškesnis, byloja ir visa „puokštė“ deklaracijų ir dokumentų, neapsieinančių be skatinimo glaudinti ryšius tarp kultūros ir paveldo bei visuomenės, ieškoti inovatyvių verslo būdų, kurie inspiruotų paveldu grindžiamus raidos modelius.
Ar tai reiškia, kad tradicinė paveldosauga praranda savo pozicijas ir tampa nereikalinga? Priešingai. Paveldo tvarkytojams nūdiena formuoja kur kas sudėtingesnius lūkesčius. Antai vienas iš esminių iššūkių – gebėjimas atskirti paminklus, turinčius svarią politinę, religinę ar meninę reikšmę, ir kasdienybės paveldą, kuris išreiškia vietovei būdingą charakterį ir dvasią.
Klasikiniai, valstybių ir tautų tapsmą liudijantys paminklai, ko gero, ir toliau bus saugomi tradiciniais metodais. Tačiau tie, kurie neturi išskirtinės estetinės ar politinės svarbos, tačiau pasižymi charakteringumu, vystytinį istorinį audinį pritaikant naujiems poreikiams. Užduotimi čia tampa ne tik sukurti patrauklią, unikalumą išreiškiančią istoriją, bet ir gebėti nustatyti, kokias fizines savybes reikia išlaikyti, siekiant iliustruoti šią istoriją, o kokias galima pakeisti papildant naują vertę kuriančiomis erdvėmis ir funkcijomis. Istorinis palikimas čia panaudojamas, kaip išteklius aktyviai urbanistinei regeneracijai, kuri turi įtakos vietovės ekonomikai, konkurencingumui ir įvaizdžiui.
Šiame kontekste galima prisiminti ir Kauno tarpukario architektūros pavyzdį. Neretai pasigirsta būgštavimų, esą, jei šiam palikimui, kuris neseniai įvertintas Europos paveldo ženklu, būtų suteiktas UNESCO pasaulio paveldo objekto statusas, miestas taptų griežtai nuo gyventojų saugomu muziejumi po atviru dangumi. Nemažai priklauso nuo to, kaip mes šį paveldą suvoksime, pateiksime ir valdysime. Antai britų atliktame tyrime, kuriame apžvelgtos 878 šiuo ženklu įvertintos vietos, konstatuojama, kad dauguma jų į sąrašą pateko tarsi gaudamos savotišką atlygį už puikiai saugomą objektą. Tai tradicinis kelias.
Šiuolaikinės tendencijos atveria ir kitą galimybę. Ženklas suteikiamas už slypintį potencialą. Išskirtinės visuotinės vertės turinys ir tarptautinis pripažinimas čia tampa impulsu iš esmės atnaujinti vietovės ekonominę ir kultūrinę aplinką. Iš keturiolikos panašaus pobūdžio objektų ypač iliustratyvus Blaenavon miestelis Velse. Industrinis apylinkių palikimas čia pasitarnavo kuriant apleisto miestelio regeneracijos modelį. Kauno modernizmo atvejis kažkuo panašus. Vargu ar ši architektūra galėtų sudominti pasaulį kaip dar vienas paminklas. Tačiau sukūręs patrauklią istoriją, turėdamas efektyvią ir kūrybingą bendrąją paveldu grindžiamą istorinės dalies regeneracijos strategiją ir palaikomas vietinės valdžios, Kaunas galėtų papildyti avangardinę pasaulio paveldo sąrašo dalį.
Vakarų Europos pavyzdžiai rodo, kad ateities paveldosauga neatsiejama nuo profesionalų gebėjimo mąstyti kūrybiškai ir kompleksiškai. Tiesa, tai neįmanoma be visuomenės mentaliteto kaitos, be įsitvirtinusio požiūrio, kad paveldo valdymas ir naudojimas yra ne politinė biurokratinė galia, o vietovei suteikta galimybė sukurti išskirtinę erdvę gyventi, dirbti ir socializuotis. Taigi, „Ateities paveldėjimas“ turėti sietis ne tik su naujomis, į dabartį ir ateitį orientuotomis atminties formomis, bet ir su novatoriškomis, kūrybingomis ir efektyviai veikiančiomis paveldosaugos strategijomis. Jei XX a. pabaigoje pradėjome ieškoti įvairesnių, kasdienybei artimesnių paveldo turinių ir vietų, tai šiandien pagrindiniu iššūkiu tampa adaptyvus šių vietų pritaikymas visuomenės poreikiams, vietos dvasiai reikšmingo istorinio miesto audinio integravimas į holistines regeneracijų vizijas.
Autorius yra Kauno Technologijos universiteto architektūrologas