Virginija Baltraitienė
Vilkai vėl siautėja. Išdrąsėję plėšrūnai gyvulius pjauna ne tik ganyklose, bet ir netoli gyvenamųjų namų. Vien tik Šilalės rajone per praėjusius metus papjauti 49 naminiai gyvūnai, nukentėjo net 37 ūkininkai. Šių metų nuostoliai dar skaičiuojami, ir jie augs, nes vilkai saugomi labiau nei ūkininkai ir jų gyvuliai. Paradoksas, tačiau tiesa tokia – viena gyvūnų rūšis yra svarbesnė už kitą. Vienas vilkas yra svarbesnis už dešimtis išdraskytų, merdinčių avių ar ožkų. Vilkai, mokydami savo jauniklius medžioti, aukų nesirenka. Jiems visiškai vienodai, ką pjauna – suaugusią ar ėringą avį, ožką ar vos spėjusį ūgtelėti ožiuką. Dažnai ūkininkai randa paklaikusius iš baimės likusius gyvulius – apkandžiotus, praradusius jauniklius, išdraskytais viduriais, bet dar gyvus… Ar tai humaniška – saugoti vilkus, bet numoti ranka į gyvulius ir jų skausmą? Rūpinamės vilkais, bet numojame ranka į draskomų gyvulių kančias.
Vilkų populiacijos mažinimo priešininkai pasakys, kad ūkininkai už papjautus gyvulius gauna kompensacijas. Taip, gauna, bet ne visi. Štai už suženklintą ir įregistruotą ožiuką, nesulaukusį pusės metų, jo šeimininkas gaus 20 eurų patirtai žalai atlyginti. Jei ūkininkas nespėjo ožiuko įregistruoti – negaus nieko. Taigi, vietoj augančio ožiuko ūkininkui tenka vargani 20 eurų. Ar vilkų gynėjai sutiktų, kad už tokią sumą vilkas papjautų jų mylimą šunį? Arba net už didesnę sumą? O kaip jie įvertintų žmogaus, auginusio vilko papjautus ir sužalotus gyvulius, moralinę žalą? Kaip išmatuotų ūkininko, radusio paskerstus arba dar alsuojančius savo augintinius, skausmą?
Kas svarbiau?
Turime labai gerai apgalvoti, kaip padėti žemdirbiams. Lietuvoje labai saugoma gamta ir gyvūnija, tačiau mažiau paisoma žemdirbių interesų. Žalą ūkiams daro ne tik vilkai, bet ir gervės, žąsys, šernai, stumbrai, kuriems pasivaikščiojus po pasėlių laukus, su derliumi galima beveik atsisveikinti. Stumbrų padarytai žalai iš dalies kompensuoti Aplinkos ministerija kėdainiškiams ir panevėžiečiams kasmet išmoka apie ketvirtį milijono litų. Beje, ministerija suderino su Europos Komisija, kuri sutinka, kad, stumbrams nuniokojus pasėlius, žala būtų atlyginta šimtu procentų. Taip pat galiu pasidžiaugti, kad dalį stumbrų planuojama perkelti į naujus plotus, kur jie nebegalės laisvai vaikštinėti po pasėlių laukus ir patys bus saugūs. Tačiau vilkų ar kormoranų juk neaptversi.
Paradoksas – saugome gamtą, bet leidžiame kormoranų armijoms naikinti neįkainojamas Juodkrantės sengires. Taip saugomi kormoranai jau išnaikino apie 20 hektarų Juodkrantės sengirės, neseniai jie plūstelėjo į naujus plotus. Ekologai sunerimę – kormoranai okupuoja itin vertingą, unikalų gamtos objektą, niokoja jį, bet mes nieko negalime padaryti. Susigriebsime tik tada, kai Juodkrantėje nebeliks sengirių?
Vilkų Lietuvos miškuose tik daugėja. Jei 2013 m. jų buvo apie 208, tai dabar – mažiausiai 292. Tai rodo vasario pradžioje atlikta šių gyvūnų apskaita, kurią vykdė miškų urėdijų, valstybinių gamtinių rezervatų direkcijų darbuotojai. Joje dalyvavo ir visuomeninių organizacijų atstovai bei medžiotojai. Tiek gauti duomenys, tiek ūkininkų patiriami nuostoliai yra svarbūs, priimant sprendimus dėl vilkų medžioklės limitų. Juk vilkų sumedžiojimo limitai nustatomi atsižvelgiant į vilkų apskaitos duomenis, padarytą ar daromą žalą ūkiniams gyvūnams, mokslinius tyrimus ir mokslininkų pateiktas rekomendacijas. Jeigu vilkų yra 100 ir mažiau – jie nemedžiojami. Kai populiacijos dydis siekia daugiau nei 100, bet nesiekia 250 individų, sumedžiojimo limitas nustatomas iki 20 proc. vilkų populiacijos dydžio, užtikrinant jos tolygų augimą iki 250 individų. Kai populiacijos dydis didesnis nei 250 individų, bet nesiekia 500 individų, populiacijos naudojimas planuojamas taip, kad būtų užtikrintas jos ilgalaikis stabilumas šiose ribose, sumedžiojimo limitą nustatant iki 20 proc. nuo vilkų populiacijos dydžio. Šis limitas gali būti koreguojamas atsižvelgiant į vilkų daromos žalos ūkiniams gyvūnams dydį ir jos pasiskirstymą. Atėjo laikas kalbėti ir apie vilkų aukas bei paklausti savęs, kur didesnė žala – ar moraliau yra pasmerkti gyvulius baisioms kančioms, nei griežčiau reguliuoti vilkų populiaciją?
Ūkininkų skundų rezultatas
Birželio pradžioje buvau susitikusi su aplinkos ministru Kęstučiu Trečioku. Aptarėme vilkų ir laukinių paukščių daromą žalą ūkininkams. Siūliau peržiūrėti vilkų medžiojimo kvotų skyrimo tvarką, sudarant galimybę skirti papildomą vilkų medžioklės kvotą rajonams, kuriuose suaktyvėję vilkai padaro daugiausia žalos ūkininkams. Abejoju, ar šis prašymas buvo išgirstas, nes susitikimo metu sutarimo neradome. Kol kas rezultatas sąlyginis: neseniai ministras pasirašė įsakymą, kuriuo suteikė teisę savivaldybei prašyti regiono aplinkos apsaugos departamento leidimo medžioklės būreliams ir ne medžioklės sezono metu medžioti vilkus ten, kur jie ypač gausiai pjauna gyvulius. Tačiau rajonui skirtas limitas sumedžioti 2–3 vilkus bent jau kol kas nekeičiamas. Vilkų medžioklės kvota skiriama apskričiai ir ji greitai būna išnaudota, didžiąją dalį vilkų sumedžiojant visiškai atsitiktinai, neatsižvelgiant į jų populiaciją toje vietovėje.
Pozicija, kad reikia saugoti vilkus, o ūkininkai tesirūpina savimi patys – man visiškai nepriimtina. Susidaro įspūdis, kad Aplinkos apsaugos ministerijoje net nenorima išgirsti žemdirbių problemų, o apie vilkų draskomus gyvulius ir jų kančias nė negalvojama.
Ką saugome?
Kada visą Lietuvą įrašysime į Raudonąją knygą? Manau, kad tendencija saugoti darosi pernelyg intensyvi, per daug akla ir neatsižvelgianti į realią Lietuvos situaciją. Šiandien saugojami vilkai, bet ignoruojamos gyvulių kančios, ūkininkų skundai.
Be abejo, vilkai yra nuostabūs gamtos sutvėrimai ir medžioti yra jų prigimtis, mokyti to savo jauniklius – įgimta. Vilkais taip pat reikia rūpintis, tačiau ar Lietuva turi saugoti juos taip, kaip saugo dabar? Dar prieš šimtą metų vilkai kėlė pavojų ne tik gyvuliams, bet ir žmonėms, nes jų populiacija, nevaldomai išaugusi, negalėjo patenkinti savo poreikių natūraliai medžiojant miškuose. Vilkai braunasi į žmonių teritorijas, kai giriose grobio per mažai, jų pačių – per daug, o ir pririšti gyvuliai yra be galo lengvas grobis. Tad aš palaikau žmogų – ūkininką. Kalbu ne tik apie finansinius jo nuostolius, po nakties radus išpjautas avis, ėriukus ar ožkas. Kalbu ir apie moralinę jo kančią, taip pat skausmą gyvulių, niekaip negalinčių apsiginti ir apginti savo jauniklių nuo vilkų antpuolių. Būkime humaniški visiems, ne tik plėšrūnams.
Ar Lietuva tokia didelė ir tokia turtinga, kad galėtų skirti milijonus gyvūnų, įrašytų į Raudonąją knygą, veisimui? Ar ji tokia pajėgi po to skirti milijonus šių gyvūnų padarytai žalai atlyginti? Ūkininkai liūdnai juokauja – įrašykime visą Lietuvą į saugomų teritorijų sąrašą, uždrauskime ūkių veiklą ir įveiskime žvėris bei paukščius…