Prof. Ona Voverienė
Kaip netikėt į žydinčius medžius –
Į atgimimą, būtiną ir šventą?
Skurdžiausias žiedas gali tapt gražus,
Jei jį šviesa prikelsime gyventi.
O ką žmogaus širdis! Vos paliesta sušvyti
Sužvarbusi nuo darganų ir vėjų….
Atsigrįžtu į ją ir sieloje šviesėja.
Mokytoja Bronė Budrevičienė
Baltų mitologijoje teigiama, kad žmogus gimdamas atsineša savo likimą. Lietuviams jį dovanoja deivė Laima. Taigi, kokį likimą dovanojo deivė Laima, stovėdama prie mažylės, gimusios Joninių naktį, lopšio? Cituoju, kas užrašyta ir palikta Istorijai: „Tavo prigimtis – mediatyvi ir mistiška. Nemėgsi būti viena iš minios, būsi linkusi leisti laiką giliuose kūrybiniuose apmąstymuose. Tavo intuicija ir ryškūs sapnai pasieks talentų lygmenį. Sėkmė ateis pas tave per šias specialiąsias mano duodamas jėgas“ (Deivės Laimos palinkėjimą užrašė psichologė Aušra Griškonytė).
Kaip savo laiku rašė istorikas Kazimieras Račkauskas, ir pati Irena yra „įsitikinusi, kad dvi lemties akimirkos – gimimo metai ir diena – tarsi paženklino jos visą gyvenimą“ (Račkauskas K. Lietuvybės ir dvasingumo žadintoja. – V., 2000, p. 6). Prieškario nepriklausomoje Lietuvoje tai buvo metai, kai buvo švenčiamos Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės, o patriotiškoje Irenos tėvų Semaškų šeimoje Vytautas Didysis buvo tarsi šeimos narys, didžiausias autoritetas, su juo buvo kalbamasi, tariamasi, juo didžiuojamasi ir viskas, kas tik buvo rašoma apie jį, skaitoma. Gal kaip tik todėl Irena, baigusi vidurinę mokyklą, ir pasirinko savo gyvenimo žvaigžde Istoriją, įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Niekada nesigailėjo įgijusi istorikės specialybę.
O tą mistiškąją dieną taip pat lėmė Joninių nakties ženklai, skatinantys šviesti, žydėti, subrandinti žinių ir pažinimo vaisių ir juos dalinti visoms sužvarbusioms sieloms. Pati Irena Eigelienė mano, kad ją įkvėpė rinktis mokytojos profesiją talentinga Kupiškio gimnazijos mokytoja Danutė Mušinskaitė. 1995 metais buvo išdrįsta patyrinėti, kiek aukštųjų mokyklų, rengiančių pedagogus, absolventų dirbo mokytojais ir dėstytojais aukštosiose mokyklose, ir nustatyta, kad istorikų – tik 9 procentai; lituanistų – šiek tiek daugiau – 16 proc.; matematikų – 11 proc.
Tuo pat metu vienas žymiausių Ukrainos pedagogų Vasilijus Suchomlinskis rašė: „Mokytojas privalo turėti didžiulį žmogaus meilės talentą, mylėti savo darbą, visų pirma – vaikus, kad ilgiems metams jo dvasia išliktų žvali, protas – aiškus, įgūdžiai – gaivūs, jausmai – imlūs; be šių savybių pedagogo darbas tampa našta“ (V. Voveris. Pedagogas – mūsų viltis ir nerimas. – K., 1990, p. 27). Daugumą gąsdina, deja, jau tik aukštosios mokyklos suole išgirstama tiesa, kad pedagoginės veiklos svarbiausias bruožas: „Mokytojas – tai ne tik profesija, tai ir gyvenimo būdas.“
Ne veltui Lietuvoje dažnai sakoma: „Mokytoju gimstama, ne tampama.“ Manau, ir tampama – tik didelėmis pastangomis, turint didžiulį žmogaus meilės talentą. Pedagoginė profesinė veikla labiausiai išryškėja savo humanistiniu universaliu pobūdžiu. Ir savo elgsena buityje, ir kalbėjimo maniera, ir atliekamu darbu žmogus, net specialiai to nesiekdamas, gali tapti sektinu pavyzdžiu – daryti auklėjamąjį poveikį. Ypač daug pedagoginių elementų yra žmogaus veikloje, vadovaujant kitiems. „Grupių, brigadų, kolektyvų, dirbančių mokslinį, kultūrinį, gamybinį darbą, vadovai neišvengiamai susiduria su pedagoginėmis problemomis, ir jų gebėjimas vienaip ar kitaip jas spręsti, pedagoginė nuojauta turi įtakos darbo rezultatams: Istorija rodo, kad žymus mokslininkas ne visada būna didis žmogus, bet talentingas mokytojas – visada yra ir didis žmogus“, – mėgdavo kartoti akademikas, Nobelio premijos laureatas Piotras Kapica (Voveris V. Pedagogas – mūsų viltis ir nerimas. – K., 1990, p. 13).
Šią akademiko mintį mes, mokslotyrininkai, patikrinome eksperimentais, tirdami Lietuvos mokslo situaciją 1945–1990 metais ir jame susiformavusias mokslines mokyklas, ir ji visiškai pasitvirtino (Lietuvos mokslinės mokyklos. Ona Voverienė, Birutė Railiene, Giedrė Sasnauskaitė, Vaida Vanagaitė – V., 2002).
Pedagogo darbas priklauso tai profesijų kategorijai, kur pagrindinis veiklos objektas yra žmogus. Tokios, pavyzdžiui, yra pedagogo, teisininko, gydytojo, pardavėjo profesijos. Tik, jeigu pastarieji su žmonėmis bendrauja epizodiškai, tai pedagoginė veikla turi specifinių bruožų: pirmiausia pedagogo bendravimas su žmonėmis yra ilgalaikis, skaičiuojamas ne minutėmis ir valandomis, net ne metais, o metų metais. Kaip rašė mokytojas rašytojas Jonas Mikelinskas, „jeigu visų kitų profesijų atstovai žmogų tik remontuoja, taiso, rengia, daro jo gyvenimą gražesnį, prasmingesnį, na, ir sotesnį, tai pedagogas KURIA ŽMOGŲ. Kuria, kaip skulptorius, tik ne iš granito, marmuro ar bronzos, bet iš savo širdies, jausmų, proto, ir į rankas jam įduoda ginklą – patį moderniškiausią ir patikimiausią ginklą – mokslą ir pažinimą“.
Mokytojo darbas – tai specialiai organizuota veikla, susijusi su pedagoginio darbo turinio apibrėžtumu (plati, visapusė, moksliškai pagrįsta žinių, mokėjimų, įgūdžių visuma, sudaranti mokymo ir auklėjimo turinį); laiko apibrėžtumu (mokymo planai, mokslo metai, trimestrai, semestrai, pamoka, paskaita); darbas su mokinių ar studentų grupe, kuriai pateikiamas vienodas mokymo ir auklėjimo turinys, bet kiekvienas mokinys suvokia tą medžiagą individualiai ir nevienodai intensyviai. Pagaliau, pedagogui yra daug svarbiau, nei kitų profesijų žmonėms, jo darbo kultūrą apibūdinanti to darbo kokybė, kvalifikacija, meistriškumas, produktyvumas, rezultatas. Svarbu, kaip savo darbą vertina ir pats mokytojas.
Mano piešimo mokytojas Kauno 6-ojoje vidurinėje mokykloje Konstantinas Bogdanas savo laiku rašė: „Patinka tiesiogiai bendrauti su jaunimu. Malonu auklėti jaunus žmones, formuoti jų charakterį – tai tas pats, kaip skulptūros kūrimas iš žalios medžiagos. Ir pats pasijunti stipresnis, gal dėl to, kad jie tavimi tiki, tave myli, jei esi nuoširdus ir pats juos myli. Nenuoširdumo čia būti negali, jaunimas tuoj jį pajunta.“
Irena Eigelienė daug metų dėstė istoriją ir baltų kultūrą Kauno mokyklose, dvylika metų rengė vasaros turistines stovyklas gimtojo Kupiškio apylinkėse šalia Lėvens, organizavo ekskursijas po aisčių žemes. Aisčių žemės iki šiol užima ypatingą vietą Mokytojos širdyje, kelionių turistiniuose maršrutuose, paskaitų ir pasakojimų tematikoje. Man teko didelė laimė dalyvauti Mokytojos organizuojamose ir vadovaujamose ekskursijose. Apie vieną iš jų rašiau knygoje „Prie tautotyros versmių“, straipsnyje „Susitikimas su Istorija“.
Istorijos pamoka, kaip ir pati kelionė, paliko neišdildomą įspūdį ir norą geriau pažinti savo krašto istoriją, ją gaivinti, prakalbinti ir į ją įsigyventi. Mokytojos patriotizmas ir meilė savo kraštui, jo istorijai ir jos karžygiams; subtilus istorijos palyginimas su dabartimi ir jos žvilgsnis į galimą ateitį, kuri kai kada pakartoja praeitį, nuteikė pamąstymams; bendrakeleivius vienijo, skatino diskutuoti, darė juos bendraminčiais, akino juos telktis, laukiant kitų ekskursijų, vadovaujamų Mokytojos.
Kaip tik tose ekskursijose, stebint jų vadovę ir ekskursijoje dalyvaujančiųjų šviesėjančius veidus, ir pradėjo formuotis mintis apie mokytojo pašaukimą ir talentą. Ta mintis, aptariama šeimoje, dalinantis įspūdžius iš ekskursijų, suformavo ir mano vyro a. a. dr. Vlado Voverio, ilgamečio pedagogo ir mokslininko knygos „Pedagogas – mūsų viltis ir nerimas“ (K., 1990) skyrių „Pedagoginis pašaukimas, talentas“. Jo nuomone, „pašaukimu dažniausiai vadinamas labai stiprus žmogaus polinkis į tam tikrą veiklą. Ją atlikdamas žmogus patiria pasitenkinimą, lengviau nugali sunkumus ir nesėkmes. Pašaukimas – tai ne vien gebėjimas, o kartu ir asmenybės nuostata, noras atlikti tam tikrus veiksmus, tai svajonė ir noras tarnauti visuomeniniam idealui, ir polėkis, mobilizuojantis asmenybės fizines ir intelekto jėgas. Būtent toje srityje žmogus anksčiau ar vėliau pasiekia geriausių rezultatų. Tai ir vadinama talentu.
Svarbiausias talento bruožas – nestandartinis mąstymas. Talentas visada ieško. Ieško mąstydamas, skaitydamas, svarstydamas, net spręsdamas, džiaugdamasis ir sielodamasis, atrasdamas nauja ir nusivildamas. Ieško savo ir kitų mintyse, darbuose, elgesyje, kartais atlikdamas kasdienį darbą, sutikdamas su kito nuomone, kartais jai prieštaraudamas. Štai kodėl talentingas pedagogas atranda „deimančiukų“ ir tarp išdykėlių bei neklaužadų, ir tarp prieštaraujančių, būna pakantus vaiko ar jo oponento nuomonei, nesikarščiuodamas apmąsto jos atsiradimo priežastis ir motyvus, kartais net ima juos aiškintis. Dažniausiai pedagogo talentas yra ilgalaikės jo patirties produktas. Bet nebūtinai. Viena aišku, talentas – labai sudėtingas asmenybės savybių kompleksas, jungiantis asmenybės išsilavinimo ir gebėjimų įvairiapusiškumą, savo gebėjimų suvokimą ir kryptingą jų ugdymą, ryžtingą savo gyvenimo tikslų siekimą ir valios tvirtumą, tapsmą Asmenybe didžiąja raide.
Mokslo istorijoje teigiama, kad tik Asmenybė gali išugdyti Asmenybę. Asmenybė, kaip savo laiku tvirtino kupiškėnas prof. Algirdas Julius Greimas, tapęs vienu žymiausių pasaulio mokslininkų, semantikos ir semiotikos mokslų pradininku, turi būti kaip paveikslas seklyčioje – tvirtų jausmų ir emociškai turtinga, tarnaujanti visuomenės idealams ir siekianti juos įgyvendinti. Lietuvių ir ypač mokytojų pasaulėjautoje svarbiausiais jausmais jų skalėje visada buvo Tėvynės meilė, pareiga ją ginti ir atsakomybė už jos likimą bei išlikimą. Ne mažiau svarbi yra ir pedagogo meilė savo darbui. Jos išraiška – malonūs išgyvenimai, didelis domėjimasis savo dėstomu dalyku, dėstymo metodika, pačiu procesu, ir ypač meilė žmogui. Šiomis savybėmis garsėjo ir Danutė Mušinskaitė, tvirtų jausmų, emociškai turtinga, patriotiška asmenybė, mylėjusi savo darbą ir žmogų. Tais savo jausmais dariusi įtaką savo mokiniams, tarp jų ir Irenai Eigelienei, ir skatinusi juos sekti jos pavyzdžiu.
Taigi, apibendrinant mokytojos Irenos Eigelienės profesinę veiklą, tirtą trim metodais – poetiniu, mistiniu ir moksliniu, galima drąsiai teigti, kad deivė Laima, stovėdama prie mažylės Irutės, gal ir vardo dar neturėjusios, lopšio, apdovanojo ją mediatyviu ir mistiniu charakteriu, suteikė jai ir ateities pranašo dovaną. Kaip rašė Antanas Maceina, „kūrybingas mokytojas visados yra kaip pranašas, jeigu jis yra stipriai įsirėmęs į gimtąją žemę, į visą joje vykusią istoriją, į joje kerojančius papročius ir tradicijas, tada jo žvilgsnis prasiskverbia į ateitį, atskleidžia būsimuosius kelius ir uždavinius ir taip vadovauja tautai“.
Linkime mokytojai Irenai Eigelienei stiprios sveikatos ir dar daug daug kūrybingų Joninių ir prasmingų darbų, rodančių Lietuvai kelią į geresnę ir gražesnę jos ateitį.