Knyga apie pirmajį instituto direktorių

Romualdas Vytautas RIMŠA

Knyga „Vytautas Soblys“ pasirodė Lietuvos edukologijos universiteto jubiliejinės konferencijos išvakarėse. Ją sudarė ir parengė šio universiteto Edukacinių tyrimų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas doc. dr. Jonas Dautaras, o leidybos reikalais rūpinosi LEU Ugdymo mokslų fakultetas ir Edukacinių tyrimų institutas.

Knyga pirmiausia buvo pristatyta jubiliejinėse konferencijose Vilniuje ir Klaipėdoje. Lapkričio mėnesį, dalyvaujant sudarytojui, Klaipėdos universiteto dėstytojams ir skaitytojams, knygos sutiktuvės buvo surengtos ir Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje.

Šalia rengėjo ir autorių moksliniu knygos lygiu rūpinosi gana solidi redaktorių kolegija: prof. dr. Aivas Ragauskas (pirmininkas), prof. habil. dr. Marijona Barkauskaitė, prof. dr. Ona Monkevičienė, doc. dr. Jonas Dautaras, doc. dr. Daiva Jakavonytė-Staškuvienė ir doc. dr. Linas Jašinauskas (visi iš LEU) ir Klaipėdos universiteto prof. habil. dr. Ona Tijūnėlienė. Rankraštį recenzavo Lietuvos sporto universiteto prof. dr. Romualdas Malinauskas ir LEU atstovai – prof. dr. Juozas Skirius ir doc. dr. Aušra Žemgulienė, svarstė LEU Edukacinių tyrimų instituto, vėliau – Ugdymo mokslų fakulteto tarybų posėdžiuose, todėl dalykiniu ir moksliniu knygos lygiu netenka abejoti.

 

Antra vertus, nemažai įtakos tam turėjo ir brandi sudarytojo patirtis. Prisiminkime, kad, pradėdamas rengti šią knygą, dr. J. Dautaras Lietuvoje ir užsienyje (Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje, JAV) jau buvo parengęs mokslinių leidinių apie iškilius išeivijos ir mūsų šalies pedagogus bei visuomenės veikėjus: „Pedagogo Domo Veličkos kūrybinis palikimas: bibliografija“ (1997), „Pedagogas Juozas Plačas: gyvenimas, idėjos, darbai“ (2002), „Prof. dr. Jonas A. Račkauskas: pedagoginė, mokslinė ir visuomeninė veikla“, „Jono Laužiko pedagoginis palikimas. Minint gimimo 100-metį“ (abi 2004), „Profesorius Albinas Liaugminas: monografija“ (2005), „Sofija Jonynienė; pedagogė, lietuvybės puoselėtoja Jungtinėse Amerikos Valstijose“ (2013).

 

Knyga „Vytautas Soblys“, kurią išspausdino LEU leidykla, yra sudaryta ir išleista vykdant universiteto jubiliejinę programą. Pasak Marijonos Barkauskaitės ir Jono Dautaro, „2015 m. LEU švenčia 80 metų jubiliejų. Šios garbingos sukakties proga, prisimename pirmąjį mūsų Alma mater vadovą“ (p. 7). Šią temą Jonas Dautaras pasirinko neatsitiktinai. Buvo pastebėta, kad LEU istorijoje ir istoriografijoje dar yra spragų. Tiesa, tyrimų ir studijų, kuriose būtų aptarti šios mokyklos atskiri raidos periodai ar veiklos barai, parengta ir anksčiau. Pasitinkant LEU 60-metį, 1995 m. buvo išleistas Stanislovo Stašaičio mokslinių straipsnių rinkinys „Vilniaus pedagoginis universitetas (1935–1995 m.)“ ir buvusio raštinės vedėjo Adolfo Kavaliūno atsiminimų ir dokumentų knyga „Pedagoginis institutas 1935–1944 metais“. 1996 m. pasirodė Onos Tijūnėlienės monografija „Mokytojų rengimas Respublikos pedagoginiame institute (Klaipėda: 1935–1939 m.)“, 1998 m. – Felikso Sliesoriūno mokslinė studija „Respublikos pedagoginis institutas 1935–1943 metais“. Jose šiek tiek prisiminta ir V. Soblio veikla.

Padrikų pirmojo direktoriaus gyvenimo faktų ar jo minėjimų galima rasti ir 1935–2015 metų periodiniuose leidiniuose: „XXI amžius“, „Lietuvos aidas“, „Kauno tiesa“, „Mokykla ir gyvenimas“, „Mokykla ir visuomenė“, „Pedagoginis metraštis“, „Šiaurės Atėnai“, „Tautos mokykla“, „Trimitas“, „Vakarai“ ir kt. Dr. Jonas Dautaras nemažai jų yra pateikęs ir naujojoje knygoje (p. 208–226). Tačiau V. Soblio veiklos istoriografija vis dėlto nebuvo išsami, kartais – net ir klaidinanti. Pavyzdžiui, kai kur rašoma, kad jis studijavo Berlyne, Prancūzijoje apgynė daktaro disertaciją ir pan. Antra vertus, minėtose publikacijose buvo „pasigendama išsamesnių jo biografijos duomenų, pedagoginio palikimo analizės bei įvertinimo, neatskleidžiama jo pedagoginė ir kita veikla sovietmečiu. Tai paskatino grįžti prie Soblio sudėtingo gyvenimo kelio, kartu gilinantis ir jo pedagoginį palikimą“, – rašoma knygoje ir manoma, kad skaitytojas joje „ras atsakymus į daugelį minėtų klausimų <…>, kad ši knyga užpildys dar vieną Lietuvos pedagogikos istorijos spragą ir kartu bus pagerbtas pirmojo šios aukštosios mokyklos vadovo V. Soblio atminimas“ (p. 9).

 

Iš Vytauto Soblio biografijos

Knygoje skirta daug vietos Soblio biografijai. Plačiausiai V. Soblio (1903 02 27 – 1968 11 09) biografiją aptarė J. Dautaras straipsnyje „Vytauto Soblio gyvenimo ir veiklos kontūrai“ (p. 28–42). Jo akiratyje atsidūrė visas pedagogo ir mokslininko gyvenimo kelias – mokslai, profesinė veikla, darbas 1935–1937 m. Respublikos pedagoginiame institute, moksliniai interesai ir visuomeniniai įsipareigojimai. Biografinių žinių yra M. Barkauskaitės (p. 43–48) ir kitų autorių parengtuose skyriuose.

 

Vytautas Soblys gimė 1903 m. vasario 27 d. Kelmėje, Raseinių apskrityje, valstiečių šeimoje. Buvo vidurinysis iš trijų sūnų. Tėvams uždarbiaujant Amerikoje, vaikai augo pas tetą Gruzdžiuose. Grįžę tėvai dažnai keitė gyvenamąją vieta, tad vaikai mokėsi Kelmės, Gruzdžių ir Kuršėnų pradžios mokyklose. Pasak amžininkų, namie anksti pramokęs skaityti, mokyklose Vytukas mokėsi gerai ir mėgo žaisti „mokyklą“ – kieme susisodindavo kaimo vaikus ir mokydavo pažinti raides, sudėti žodžius. Anksti išryškėjo jo gabumai mokslams. Baigęs Šiaulių gimnaziją, toliau mokėsi dvimečiuose mokytojų kursuose, po to dirbo Šiauliuose pradžios mokyklos mokytoju, padėjo kalbininkui Jonui Jablonskiui rinkti ir tvarkyti naujus terminus būsimam žodynui. Pažintis su didžiuoju mūsų kalbininku paskatino jį domėtis kalbotyra ir užsienio kalbomis.

Pajutęs polinkį pedagogo darbui, 1921–1925 m. V. Soblys baigė Šiaulių mokytojų seminariją ir, gavęs atestatą, užuot atostogavęs, visą vasarą privačiai mokėsi prancūzų kalbos. Rezultatai buvo stulbinami – rudenį mokinys su mokytoja jau laisvai susikalbėjo prancūziškai. 1925 m. V. Soblys įstojo į Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. – VDU) Humanitarinių mokslų fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, tačiau greitai pakeitė planus ir išvyko studijuoti į Prancūziją. Ten stojo į Tulūzos universitetą ir spalio 4 d. tapo jo studentu. Būdamas itin gabus kalboms, per du semestrus (1926 m.) įgijo prancūzų kalbos ir literatūros mokytojo aukštojo mokslo sertifikatą. Nuo tų pačių metų lapkričio Sorbonos universitete V. Soblys studijavo filosofiją. Lietuvos švietimo ministras, remdamas gabų jaunuolį, 1928–1931 m. paskyrė jam filosofijos-pedagogikos mokslams studijuoti valstybės stipendiją ir kelionpinigius.

 

Baigęs studijas Paryžiaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, V. Soblys įgijo pedagogikos, etikos, sociologijos ir psichologijos mokslų licenciato laipsnį. Vėliau, likęs Paryžiuje ir tinkamai pasiruošęs, Sorbonos universitete išlaikė agregacijos kandidato egzaminus. Studijuodamas Paryžiuje, kurį laiką dirbo Tautų Sąjungos Intelektinio bendradarbiavimo institute. Sugrįžęs į gimtinę, 1931 m. ketino dar studijuoti VDU Teisių fakulteto Ekonomijos skyriuje, tačiau buvo pašauktas į privalomąją karinę tarnybą. Kariuomenėje praleido tris mėnesius.

 

Iš pradžių Lietuvoje gerai išsilavinusiam, puikiai išmanančiam pedagogikos, filosofijos ir psichologijos dalykus, mokančiam daugelį užsienio kalbų V. Sobliui teko eiti įvairias pareigas. Nuo 1932 m. jis dirbo Valstybės kontrolės revizoriaus padėjėju, paskui – Intelektualinio bendradarbiavimo komisijos generaliniu sekretoriumi, Kauno suaugusiųjų gimnazijos filosofijos propedeutikos ir prancūzų kalbos mokytoju. 1934 m. švietimo ministro įsakymu buvo paskirtas Kauno aukštųjų kūno kultūros kursų inspektoriumi mokslo reikalams ir pedagoginių dalykų lektoriumi, skaitė psichologijos ir pedagogikos paskaitas. Dirbdamas administracinį ir pedagoginį darbą, aktyviai įsitraukė į mokslinę veiklą, dalyvavo diskusijose dėl Lietuvos švietimo reformos pagrindų, pradžios mokyklų mokytojų su aukštuoju išsilavinimu rengimo. 1933 m. sukūrė ir paskelbė svarstyti planuojamo steigti Pedagoginio instituto pradžios mokyklų mokytojų rengimo studijų programą, kurioje pristatė studijų dalykus, privalomus būsimiems mokytojams.

 

1935 m. liepos 1 d. Respublikos Prezidento aktu V. Soblys buvo paskirtas Klaipėdoje steigiamo Pedagoginio instituto direktoriumi. Jis pasinėrė į instituto organizacinius darbus: telkė turinčius mokslinio ir praktinio pedagoginio darbo patirties darbuotojus bei ūkio personalą, rūpinosi instituto patalpomis, pirko ir užsakinėjo Kauno ir Šiaulių gamyklose auditorijoms, mokymo kabinetams, bibliotekai, administracijai, gimnastikos ir sporto rūmams reikiamą inventorių, metodines ir technines mokymo priemones, tarėsi dėl patalpų studentų bendrabučiui ir valgyklai, Klaipėdos „Ryto“ spaustuvėje užsakė institutui būtinų dokumentų blankus. Iki mokslo metų pradžios institutas atvėrė duris, turėdamas visą personalą – 15 mokslo ir 5 administracijos darbuotojus.

 

Tapęs instituto vadovu, nepaisydamas užgriuvusių administravimo ir ūkio darbų, V. Soblys ir toliau dalyvavo mokslinėje veikloje, skatino imtis jos ir dėstytojus bei studentus. Šalia mokymo kabinetų, aprūpintų naujausiais techniniais įrenginiais, jis itin stropiai globojo instituto biblioteką. Jo dėka čia greitai buvo sukomplektuoti reikalingiausi to meto pedagogikos veikalai lietuvių, prancūzų, anglų, vokiečių, latvių, rusų ir lenkų kalbomis, svarbiausios bendrosios ir pedagogikos mokslų užsienio enciklopedijos, visa profesinė lietuvių periodika. Direktorius gerai suprato, kad „sistemingos ir rimtos studijos institute be specialios literatūros – bibliotekos ir skaityklos – visiškai neįmanomos, nors dėstytojai ir studentai turėtų geriausių pasiryžimų“ (p. 34).

 

Vadovaudamas institutui, V. Soblys nestokojo entuziazmo. Tai buvo kūrybingas, veržlus ir rezultatyvus jo gyvenimo laikotarpis. V. Soblio buvo pilna visur – institute dėstė net tris studijų dalykus: filosofiją, psichologiją ir prancūzų kalbą, kvalifikacijos kėlimo kursuose skaitė paskaitas mokytojams, buvo respublikinių vasaros kursų, rengiamų mokytojams Palangoje, lektorius, rūpinosi, kad dėstytojai dalyvautų tyrimuose ir skleistų visuomenėje mokslo žinias. Glaudžiai bendradarbiavo su studentais, dalyvavo visuose didesniuose jų renginiuose, globojo jų korporaciją, rėmė gabius, iš neturtingų šeimų atvykusius studijuoti jaunuolius, keliavo su instituto choru po Žemaitiją ir rengė paskaitas, lankėsi Lietuvos mokytojų sąjungos kongresuose ir konferencijose Kaune, Mažeikiuose, Panevėžyje, Tauragėje, Telšiuose, Zarasuose bei kitose vietovėse ir skaitė pranešimus auklėjimo, tautinio ugdymo ir tautos konsolidavimo klausimais.

Tuo metu V. Soblys daug nuveikė ir garsindamas Lietuvos švietimo sistemą, mokyklas ir pedagogų mokymą užsienio šalyse. Apie visa tai pranešimus skaitė tarptautiniuose kongresuose, simpoziumuose ir mokslinėse konferencijose Baltijos, Skandinavijos ir Vakarų Europos šalyse. Be to, parašė ir paskelbė daug mokslinių pedagogikos straipsnių periodiniuose leidiniuose: „Tautos mokykla“, „Mokykla ir gyvenimas“, „Švietimo darbas“, „Vairas“, „Fiziškas auklėjimas“ ir kt. Lietuvos mokytojams taip pat paskelbė daug savo straipsnių ir vertimų apie užsienio šalių švietimo sistemas, mokyklų darbo patirtį ir jaunimo ugdymą. Buvo vienas iš aktyviausių to meto lietuvių profesinės pedagoginės spaudos bendradarbių.

Respublikos pedagoginio instituto direktoriaus V. Soblio darbą vainikavo parengta ir išleista į gyvenimą pirmoji mokytojų laida. 1937 m. jis įteikė instituto baigimo diplomus 93 absolventams ir pasakė šiltą patriotišką sveikinimo kalbą. Deja, tai buvo ir paskutinioji jo oficiali kalba institute. Nuo 1937 m. spalio 1 dienos Respublikos Prezidento aktu V. Soblys buvo paskirtas Švietimo ministerijos Kultūros departamento direktoriumi ir dirbo čia iki 1940 m. vasaros. (Pabaiga – kitame numeryje)