Mes, dirbantys universitetuose, skaičiuojame metus kitaip nei gamybininkai, prekybininkai ar bankų „ekspertai“. Gal esame labiau panašūs į javų augintojus, kuriems metų rezultatai paaiškėja nupjovus ir iškūlus: tik suskaičiavus sąnaudas ir derlių, galima įvertinti, kokie buvo praėjusieji metai. Mūsų „derliaus“ skaičiavimo laikas – mokslo metų pabaiga, kai rektorius pasirašo diplomų įteikimo dokumentus. Tada ateina diena, kai šventei skirtą erdvę užpildo pasitempę, togomis ir kepuraitėmis pasidabinę absolventai, nors ir išsinuomotomis tik vienai dienai.
Nejaugi čia tie patys, aktyviai diskutavę seminaruose, bet nedrąsiai skaitę pranešimus pirmosiose jaunųjų tyrėjų konferencijose? Tie patys, kurie, prieš porą metų atvykę į Seimo rūmus, pirmą kartą iš arti stebėjo parlamentarų grupės darbą ir net sutarė bendradarbiauti, rengiant teisės aktus. Valdovų rūmuose jie godžiai klausėsi energingos jaunos gidės labai nestandartiško pasakojimo ir bandė suprasti, kaip per amžius keitėsi valstybės valdymas, valdžios ir piliečių santykiai. Jie bandė išsiaiškinti, kaip atsitiko, kad Didžioji Lietuvos karalystė (mūsų pačių pravardžiuojama kunigaikštyste, nuolankiai pataikaujant svetimiems istorikams) iš visos Europos ateičiai didžiulę įtaką dariusios valstybės liko suspausta anaiptol negeranoriškai nusiteikusių kaimynų, pasisavinusių nemažai lietuviškų etnografinių žemių ir savomis sienomis atskyrusių mūsų tautos dalis nuo jos kamieno. Ką praeityje darėme neteisingai? Ką dabar darome ne taip, kad kasdien prarandame savo didžiausią turtą – žmogiškuosius išteklius, t. y. savo piliečius?
Tikriausiai ne viską jie suspėjo atlikti, ką buvo suplanavę per studijų metus, bet padarė nemažai. Atliktos užduotys, kurios iš pradžių net gerokai išgąsdino: išanalizuoti savivaldybių strateginės plėtros ir veiklos planai, vietos veiklos grupių strategijos, atliktos gyventojų apklausos. Parengti baigiamieji – diplominiai darbai, atlaikyta klausimų ir priekaištų lavina, kai kartais būdavo akivaizdu, kaip darbų gynimo komisijos nariai konkuruoja tarpusavyje, kuris įmantriau paklaus ar pademonstruos, kad apie darbe nagrinėtą temą išmano daug daugiau.
Tiesa, ne visada tai atrodė įtikinamai, nes darbus pristatė jau nemažą gyvenimo patirtį sukaupusieji, studijavusieji pagal ištęstinių studijų programas. Ne vienas buvo pasirinkęs temą, su kuria tiesiogiai susiduria kasdien. Universitete jiems reikėjo išsiugdyti naują požiūrį, susipažinti su kitų valstybių patirtimi ir suvokti, kad galimi kiti, efektyvesni, sprendimai, tačiau mechaniškas kitų patirties perkėlimas neįmanomas. Kodėl mūsų tautiečiai plūsta į Daniją ar Švediją, nors šios iki šiol naudoja kronas, o ne eurus? Kodėl vis dėlto ten per savaitę galima uždirbti daugiau negu čia per mėnesį? Ar čia iki šiol vis dar kalta posovietinė patirtis? O gal daug kaltesnis „modernusis“ dalies mūsų darbdavių chamizmas?
Neseniai nuskambėjusioje radijo laidoje ypač šiuolaikišku save laikantis asmuo maždaug taip rėkė į eterį, reikalaudamas atsikratyti, jo nuomone, sovietinio mąstymo: „Privatinė nuosavybė yra šventa, šventa, šventa!!! Neliečiama!!! Jei aš, kaip JOS SAVININKAS, sukūriau verslą ir gavau pelną, tai visas tas pelnas yra mano, mano, mano!!! Darbuotojas gauna atlyginimą, kurį AŠ jam moku…“ Apie tai, kad tas pelnas savaime iš tos nuosavybės neatsirado, o jį sukūrė darbuotojai, tas naujosios, kaip pats yra įsitikinęs, ideologijos rėksnys nenorėjo net girdėti.
Ar sugebės mūsų universitetų šių metų absolventai principingai įvertinti tokios ideologijos platintojus, kaip kenkiančius valstybei, kurios suteiktomis teisėmis naudojasi, kaip didinančius nesusikalbėjimą tarp viešojo valdymo institucijų ir visuomenės? Ar jie sugebės drąsiai atstovauti tai visuomenės daliai, kurios dar neapėmė nusivylimas ir apatija, tai daliai, kuriai dar reikia Lietuvos? Akivaizdu, kad anam rėksniui jos tikrai nereikia. Anam reikia Panamos kompanijų, padedančių „sumaniai valdyti“ mokesčius, paprasčiau pasakius, apgauti savo valstybę. Tiesiai šviesiai sakant, tos ideologijos šaukliams idealiausia santvarka būtų vergovė, o šiuolaikiniai „mokyti vergai“ būtų tokie, kurie išmano tik atitinkamos srities technologiją. Vergams nereikia nei kultūrinio, nei politologinio išprusimo. Ar ne todėl nuolat girdime, kad Lietuvai „tikrai užtektų 4–5 universitetų“. Lieka tik pasitikslinti, tai vis dėlto kiek: penkių ar užteks ir tų keturių? Nebeklauskime kokių ir kur.
Kokį visuomenės modelį mums siūlo atsakymus į visus klausimus žinantys svetimų bankų ekspertai? Kokį universiteto absolvento modelį jie pateikia kaip labiausiai priimtiną? Neseniai vienas jų pareiškė, kad jau seniai laikas pripažinti universitetą kaip „paslaugos teikėją“. Pati „paslaugos“ sąvoka gal ir neturėtų nieko žeminti, jei ne primityvus dabartinis jos suvokimas: daryk tik tai, ką užsakiau. Tačiau ir patys paslaugų užsakovai nelabai įsivaizduoja, kaip po penkerių ar dešimties metų atrodys pramonė, agrarinis sektorius, kaip pasikeis transporto sistema, energetika ar sveikatos apsauga. Stebint pastarojo dešimtmečio procesus, vykstančius tiek Lietuvoje, tiek aplink ją, ryškėja, kad tiek verslo struktūrose, tiek viešojo sektoriaus institucijose vyrauja „vieno žingsnio“ ir „gaisrų gesinimo“, atsiprašant, strategijos. Didžiulis noras kurti megapolius, standartizuoti ne tik vartoseną, bet ir gyvenseną, nuolat dairantis tik į didžiąsias valstybes, žlugdo bet kurią iniciatyvą ir įnirtingai puola visapusiško ugdymo, plataus kultūrinio išprusimo ir gyvensenos, grindžiamos esminėmis dorovės normomis, siekius. Suprantama, kad universitetai suvokiami kaip didžiausia kliūtis tokioms užmačioms įgyvendinti. O kliūtis, aišku, reikia šalinti.
Ar dabartiniai absolventai yra pajėgūs atlaikyti primityvaus verslo, veikiančio pagal modelį „perku ir perparduodu“, puolimą? Ar gerai supranta situaciją, kurioje dabar atsidūrėme, universitetų rektoriai ir kitų mokslo centrų vadovai? Ar akademinės bendruomenės visuomeninės organizacijos yra pajėgios pateikti aiškią alternatyvą ir sustabdyti vienadienio verslo agresiją? Neseniai „Žinių radijo“ laidoje buvo net pateikti konkretūs skaičiai, už kiek esą galima nupirkti visą Lietuvos viešojo valdymo sistemą. Žinant tokio verslo apyvartą, laidoje paminėta suma pasirodė gana kukli. Lieka tik paklausti, gal toks pirkimo ir pardavimo sandėris jau įvyko?
Universitetų misija – visapusiškai išlavintų asmenybių ugdymas – išliko nuo pat jų atsiradimo iki mūsų dienų. Tik humanistinę, dorovinę savo atsakomybę už žmonijos ir planetos likimą suvokianti asmenybė yra galutinis, nekintantis universitetų veiklos tikslas. Todėl universitetų auklėtiniai, nepriklausomai nuo jų profesinės specializacijos, net nuo vietovės, kurioje veikia konkretus universitetas, turi įgyti platų humanitarinį ir socialinį išprusimą. O kiek dabartinių absolventų yra ne tik išklausę atitinkamus kursus, bet ir suvokę tokias sritis, kaip psichologija, sociologija, kultūrologija? Kiek jų geba orientuotis dailėje, muzikoje, architektūroje, įvertinti šių sričių kaitos tendencijas? Kiek jų supranta, ką iš tikrųjų reiškia baziniai šiuolaikinio žmogaus poreikiai ir lūkesčiai?
Universiteto absolventas pirmiausia turi būti inteligentas plačiąja šios sąvokos prasme. Jam reikės ne tik diegti demokratinę pasaulėžiūrą ir visapusišką pasaulio pažinimą savo šeimoje, bet ir formuoti ateities Lietuvos įvairių visuomenės grupių santykius, jų poreikių skalę, asmeninę atsakomybę. Jam jau dabar reikia kurti tokią viešojo valdymo sistemą, kurios niekas ir už jokius pinigus negalėtų privatizuoti ir įsikišti į kišenę, pamynus tokias sąvokas, kaip sąžinė.
Universiteto bakalauro ir magistro diplomų įteikimas yra ne tik studijų rezultatų įprasminimas, bet ir didžiulė šventė absolventų šeimų nariams, neretai labai daug prisidėjusiems, kad diplomas būtų įteiktas. Didžiulė šventė universitetinio miesto ir jo plačių apylinkių visuomenei, suteikianti vilties, kad ir mūsų valstybėje teisybės ir doros, prasmingo gyvenimo pavyzdžių būtų daugiau.