Šiemet KTU pradėjo vykdyti ilgalaikės Studentų miestelio vizijos projektą „Universiteto miestelio vizija 2036“. Viešoje diskusijoje, į kurią įtraukta ir akademinė bendruomenė, ir plačioji visuomenė, koncentruojamasi ne į atskirus fizinės infrastruktūros fragmentus, o į ilgalaikius universiteto bendruomenės poreikius. Projekto tinklalapis – http://miestelis.ktu.edu/. Daugiau informacijos apie Studentų miestelį rasite KTU Architektūros ir statybos instituto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro svetainėje.
Studentai, plušantys statybų aikštelėje, dėstytojai, kovojantys dėl laboratorinės įrangos, karinių bunkerių sprogdinimai ir paskaitos, vykusios apleistų fortų pastatuose – tai ilgametį Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universiteto) Statybinių medžiagų katedros vedėją Juozą Deltuvą aplankę prisiminimai, prakalbus apie universiteto Studentų miestelio įsikūrimo istoriją. „Sovietmečiu daugiausia dėmesio ir išteklių skirta inžinieriams rengti, todėl Kauno politechnikos institutą bematant užplūdo būriai perspektyvių studentų. Jau 1961 m. turėjome 21 tūkst. kursantų ir tapome viena didžiausių vadinamųjų techniškųjų mokyklų Baltijos šalyse, todėl atsirado poreikis augti ir plėstis“, – Kauno technologijos universiteto Studentų miestelio atsiradimo istorijos detales pasakojo dr. J. Deltuva.
Tai buvo vienas pirmųjų visuomeninio pobūdžio Lietuvos urbanistinių kompleksų, kurių architektūroje išliko ne vien tik materialinis ar techninis, bet ir kur kas platesnis dvasinis, moralinis ir idėjinis pradas. KTU Studentų miestelio idėja kilo, užaugo ir buvo įgyvendinama J. Deltuvos akyse. Čia jis studijavo ir dirbo, jam ne kartą teko stipriai pakovoti, kad ambicingas projektas taptų tikrove. Jis prisiminė laikus, kai šiuolaikinis aukštasis mokslas buvo tarsi miražas ar nepasiekiama vizija kiekvieno, okupacinėje Lietuvoje gyvenusio jauno žmogaus mintyse.
Buvote KPI studentas, vėliau Statybinių medžiagų katedros vedėjas. Papasakokite, kaip anuomet veikė institutas? – paklausėme J. Deltuvos.
– Požiūris į aukštąjį išsilavinimą tuo metu buvo visiškai kitoks nei yra dabar. Tai buvo kažkas nepaprasto, ypatingo, ką žmogus galėjo pasiekti. Svajotojų, norinčių studijuoti, buvo tikrai daug, bet gauti galimybę studijuoti buvo gana sunku. Kai pradėjau lankyti Veiverių gimnaziją, Lietuvoje politinė padėtis buvo labai nestabili. Mokytojai vesdavo pamokas tik po kelis mėnesius, vėliau jų nebelikdavo. Gyvenome „fronto“ sąlygomis, neturėjome normalių knygų, tik suplyšusius vadovėlius. Mokslo situacija buvo sudėtinga, o instituto reikalavimai itin aukšti.
KPI studijuoti pradėjau 1953 m. Tuo metu studijoms pritaikytų patalpų buvo labai nedaug: I, II, Centriniai rūmai ir Cheminės technologijos fakultetas. 1954 m. stojančiųjų skaičius padvigubėjo, paskaitų metu auditorijos būdavo perpildytos, o paskaitos vykdavo po 36–40 valandų per savaitę. Greitai iškilo poreikis ieškotis naujų vietų instituto veiklos riboms praplėsti.
Dalyvavote Studentų miestelio įsteigimo, kūrimo ir atidarymo procesuose. Papasakokite, kaip atsirado poreikis sukurti tokią studijų bazę.
– Pirma, prie Akademinio miestelio įkūrimo prisidėjo politiniai aspektai: Lietuva buvo įkooperuojama į Tarybų Sąjungos sudėtį. Antra, mūsų šalies pasirengimas civilizuotai gyventi buvo kur kas aukštesnis nei Rusijoje. Lietuva buvo imli technikai – tarpukariu valstybėje buvo pradėjęs vystytis pramonės sektorius. Per 20 metų Lietuva išaugo iš amatininkyste besiverčiančios valstybės į civilizuotą Europos šalį.
Sovietinės administracijos atstovai matė, kad į mūsų šalį galima investuoti ir pradėti kurti technologinius stebuklus, todėl buvo numatytas priverstinis Lietuvos įtraukimas į Sovietų Sąjungą, naudojantis pramonės sektoriumi. Lietuvoje pradėjo kilti didelės įmonės, kurios dirbo sovietinei imperijai, todėl mūsų valstybė buvo susieta su žaliavas ar įrangą tiekiančiomis korporacijomis. Viskas buvo daroma, siekiant įpareigoti Lietuvą.
Pradedant formuoti įvairius ekonominius sektorius, atsirado poreikis pradėti ugdyti specialistus. Daug dėmesio ir išteklių skirta inžinieriams rengti, todėl Kauno politechnikos institutas ėmė plėstis labai greitai.
Kam kilo Studentų miestelio idėja?
– Projekto idėja priklausė profesoriui Kazimierui Baršauskui, kuris tuo metu buvo instituto rektorius. Jis jau nuo tarpukario laikų svajojo, kad technikos mokslai Lietuvoje būtų labiau išsivystę, todėl KPI sparčiai augant, rektorius stengėsi kuo palankiau išspręsti instituto ūkinius klausimus. Jis matė aukštojo mokslo perspektyvas, todėl ir žengė reikiamus žingsnius, kad būtų įkurta studijų bazė, iškiltų nauji pastatai. Jo sumanymai buvo pradėti įgyvendinti, ėmus kurti Statybų fakultetą, kurio būklė buvo pati prasčiausia. Būtent nuo šio pastato ir pradėjo kilti visas Studentų miestelis.
Ar akademinė bendruomenė prisidėjo prie miestelio įkūrimo?
– Visi prisidėjo ne tik prie miestelio idėjos įgyvendinimo, bet ir prie jo statybos. Pavyzdžiui, Statybų fakulteto profesorius Kazys Šešelgis buvo Gyvenviečių planavimo katedros vedėjas ir teritorinio planavimo specialistas. Jis buvo atsakingas už miestelio išdėstymą, vietos parinkimą ir teritorijos suplanavimą. Visų naujų rūmų kūrimo procese dalyvavo ir Statybų fakulteto konstruktoriai, kurie projektavo pačius pastatus ir stengėsi, kad šie būtų pritaikyti tiek laboratorijoms, tiek paskaitų erdvėms.
Patys studentai po kiekvieno kurso atlikdavo praktiką, dirbami miestelio statybose. Po pirmo kurso studentai eidavo į ekskursijas po statybas, vėliau aprašinėdavo darbų specifiką. Po antro kurso prasidėdavo keturių savaičių praktika, kurios metu studentai dirbo darbo vietose ir pakeisdavo kitus statybininkus. Po trečio kurso vykdavo septynių savaičių gamybinė praktika, kurios metu studentai tapdavo arba darbininkais, arba brigadininkais, o gabesni net pavaduodavo cechų meistrus. Po ketvirto kurso geriausiems studentams tekdavo pabūti net cecho viršininkų vietoje.
Kad efektyviai dirbtų, universitetas privalėjo turėti technologiniams mokslams skirtas laboratorijas. Ar, kylant Studentų miesteliui, neiškilo problemų integruojant mokslines laboratorijas?
– Gauti laboratorinę įrangą buvo ypač sunku. K. Baršauskas matė, kad pastatus pastatyti galima, tačiau laboratorinės įrangos gali nebūti, todėl atsirado rizika, kad paskirti pinigai gali nueiti veltui. Greitai tai suvokęs, jis paėmė tipinį laboratorijos projektą iš Tarybų Sąjungos archyvų, jį perdirbo, pritaikė Statybos fakultetui ir už tuos pinigus, kurie buvo skirti įrangai, pastatė laboratorinį korpusą, tikėdamasis visą įrangą supirkti vėliau.
Tuo pačiu metu buvo jaučiamas labai didelis statybinių medžiagų poreikis, todėl buvo kuriamos mokslinės laboratorijos. Statybinių ir termoizoliacinių medžiagų laboratorijai buvo skirti 2 mln. rublių, kurie tais laikais buvo milžiniški pinigai. Tyrimų erdvė tiesiogiai priklausė Maskvai. Įkūrus laboratorijas, ilgainiui institutui buvo pripažinta pirma kategorija, o tai leido gauti universiteto lygio finansavimą.
Koks buvo Jūsų vaidmuo šiame procese?
– Buvau Statybinių medžiagų katedros asistentas. Man pavedė rūpintis laboratorine įranga. Turėjau viską prižiūrėti ir pranešti apie neatitikimus. Tačiau kas manęs galėjo klausyti kur nors Maskvoje, aukštojo mokslo viršūnių susitikime? Pritrūkus įrangos ar metų pabaigoje pastebėję neatitikimus, kreipdavomės į Maskvą, kad gautume tai, ko trūksta. Sakau „gauti“, nes Sovietų Sąjungoje niekas nesakydavo, kad reikia ką nors pirkti. Kartu su prorektoriumi Petru Baskučiu keliavome į Maskvą prašyti svarbių laboratorijos įrangos elementų. Būtent po šio sėkmingo vizito visas Akademinio miestelio augimo procesas įgavo pagreitį.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad dabartinė KTU Studentų miestelio teritorija, prieš įsikuriant, buvo naudojama kariniams reikalams. Kodėl buvo pasirinkta būtent ši vieta?
– Tokia specifinė akademinio miestelio vieta buvo pasirinkta, atsižvelgiant į Kauno miesto vystymosi planą. Prof. K. Šešelgis projektavo visas gatves, pavyzdžiui, Taikos prospektą, galvodamas apie ateityje laukiantį demografinį bei ekonominį augimą ir turėdamas galvoje viziją, kurioje akademinis miestelis ateityje atsidurs miesto centre.
Studentų gatvėje ir aplink ją dar nuo karo metų buvo likusios fortų liekanos. Net ir dabartinio KTU Cheminės technologijos pastato vietoje anksčiau buvo fortas. Karinius objektus nugriovus, atsirado vietos plėsti instituto fakultetų ribas. Miestelio teritorijoje taip pat buvę likę ir metaliniai bunkeriai, kuriuos reikėjo išsprogdinti, tačiau nebuvo aišku, kaip tai padaryti, nesužeidžiant aplinkinių.
Daugelyje pasaulio universitetų studijų kompleksai yra neatsiejama universiteto dalis. Ar lietuviams nebuvo keista tokia tuo metu nauja idėja – sukoncentruoti mokslo, gyvenimo ir sporto bazę vienoje vietoje?
– Tai lėmė pragmatiškos nuostatos. Sparčiai vystėsi šalies infrastruktūra ir buvo nutarta, kad, siekiant užtikrinti urbanistinį gyvenimo būdą, kiekviename mieste turėtų gyventi apie 250 tūkst. žmonių. Pertvarkant buvusios laikinosios sostinės teritoriją, studentų miestelio vizija buvo tapti Kauno centru. Visiems toks projektas buvo didelė naujiena.
Kaip vertinate sumanymą ateityje visą KTU veiklą sukoncentruoti vienoje vietoje?
– Mano nuomone, tai būtų puikus sprendimas. Jau anuomet planavome centrinius rūmus įkurti studentų miestelio teritorijoje. Deja, tai liko neįgyvendinta svajone.
Parengta pagal KTU Viešosios komunikacijos skyriaus pranešimą