Šių metų pradžioje Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras išdavė du patentus dar dviem Šiaulių universiteto mokslininkų išradimams. Šiaulių universiteto Mokslo instituto vyresnysis mokslo darbuotojas doc. Kazys Kazanavičius kartu su Šiaulių universiteto Technologijos, fizinių ir biomedicinos mokslų fakulteto Inžinerijos katedros prof. Vaclovu Tričiu užpatentavo prietaisą, skirtą medžiagų išsisluoksniavimui aptikti, ir įrenginį, skirtą porėtoms medžiagoms apdoroti skysčiais.
Aktyviai dirbantys mokslininkai gali pasigirti ne vienu savo išradimu – autoriai yra sukūrę po keliolika Lietuvoje ir pasaulyje įregistruotų išradimų. 2017 m. tikimasi, kad bus įregistruotas patentas dar vienam šių mokslininkų išradimui.
Kaip gimsta mokslinės idėjos, kaip jos virsta patentais?
Doc. K. Kazanavičiaus nuomone, išradimai atsiranda dėl nuoseklaus darbo vienoje ar kitoje srityje. „Mokslinis išradimas – darbo konkrečioje mokslinio tyrimo srityje rezultatas. Visi mūsų patentai – išradimai iš medžiagotyros srities ir skirti medžiagų savybėms nustatyti. Jau daug metų kartu su prof. Vaclovu Tričiu dirbame šioje srityje ir patentuojame savo išradimus. Nuo išradimo idėjos iki patento įregistravimo nueinamas ilgas kruopščios mokslinės ir praktinės vertės analizės kelias. Dėl to pasitaiko, kad vienas ar kitas išradimas nebūna užpatentuotas. Tai priklauso nuo patentuojamo objekto naujumo, originalumo, mokslinės ar praktinės vertės. Jeigu išradimas neužpatentuojamas, vis tiek lieka kūrybinio darbo rezultatas. Galiu pasakyti, kad dėl ribotų finansinių galimybių patentais tampa tik dalis mūsų išradimų. Tenka pripažinti ir tai, kad ilgą laiką išradimai universitetuose nebuvo vertinami kaip mokslinė veikla. Dabar situacija keičiasi ir ataskaitose skaičiuojama, kiek vienas ar kitas universitetas pateikia patentų“, – sako mokslininkas.
Anot doc. K. Kazanavičiaus, teisinė patentų registracija Lietuvoje ir Europoje labai skiriasi: „Lietuvoje už išradimo autentiškumą atsako pats autorius. Mums patiems tenka ieškoti savo sukurtų sprendimų atitikmenų kitose šalyse, tenka peržiūrėti daug informacinės literatūros tarptautinėse patentų bazėse, kol įsitikiname, kad išradimas yra unikalus ir neturintis analogų kitose šalyse.“
Prof. V. Tričys: „Pirmuosius savo išradimus užpatentavau dar Sovietų Sąjungos laikais. Tuomet teko dirbti Maskvos patentų bibliotekoje ir ieškoti atskirų šalių klasifikatoriuose atitikmenų savo išradimui. Tada dar nebuvo bendros tarptautinės išradimų klasifikacijos.“
Patentai yra skelbiami išradimų biuleteniuose, duomenų bazėse, kur spausdinami ir išradimų referatai. „Kiekvienas suinteresuotas asmuo ar organizacija gali kreiptis į išradimo autorių ar išradimą pateikusią organizaciją dėl vieno ar kito išradimo. Kadangi šiuo atveju už mūsų patentų forminimą ir išdavimą moka Universitetas, tai organizacija tampa šio patento savininke“, – sako prof. V. Tričys. Mokslininkas pažymi, kad mokslinių išradimų teisinė registracija kainuoja nemažus pinigus, ir apgailestauja, kad išradimų įdiegimas į gamybą yra labai problemiškas. Pasak prof. V. Tričio, „Lietuvoje užpatentuotus išradimus nelabai kas stengiasi diegti, nes patentų diegimui perkamos licencijos, be to, Lietuvoje nėra tokių didelių verslo kompanijų, kurioms būtų pelninga juos įdiegti“. „Honorarų mes negauname. Negana to, išradėjas kasmet Lietuvos valstybės biudžetui turi mokėti specialų intelektinės nuosavybės „palaikymo“ mokestį už patento galiojimą. Lietuvoje toks mokestis siekia apie 100 eurų per metus, o tarptautinėse bazėse „palaikomasis“ mokestis yra apie 500 eurų per metus“, – pasakojo profesorius.
Paklausus, ar buvo susidomėjusių šiais mokslininkų išradimais, pateiktais tarptautinėse intelektualinių duomenų bazėse, prof. V. Tričys atsakė, kad buvo, tačiau daugiausia kreipėsi įvairių tarptautinių patentų registravimo biuletenių leidėjai, siūlydami registruotis jų biuleteniuose. Žinoma, už nemenkus pinigus.
Anot doc. K. Kazanavičiaus, „labiausiai paklausūs išradimai informacinių technologijų srityse, kur išradėjai uždirba didžiulius pinigus. Didžiulės kompanijos pačios turi savo konstruktorių ir tyrėjų padalinius, kurie joms dirba“.
O kokia universitetų mokslininkų misija?
Ar neturėtų universitetai patys užsiimti rimta savo mokslininkų išradimų panaudos rinkodara? Į šį klausimą mokslininkai atsakė teigiamai: „Lietuvoje tokių prietaisų, kokius konstruojame mes, niekas negamina. Dauguma įmonių nusiperka jau pagamintą įrangą su atitinkamomis technologijomis. Siekiant įdiegti kokį nors naują gamybos įrenginį, dažnai reikia pertvarkyti visą gamybos liniją. Dažnai pasitaiko, kad įmonės stengiasi pasinaudoti išradėjų kūrybinio darbo rezultatais neatsilygindamos ir nepadengdamos įdėto darbo išlaidų.“
„Būtų puiku, jeigu Universitetas turėtų specialų mokslinės produkcijos rinkodaros padalinį, kuris užsiimtų mokslinės produkcijos realizacija, užsakomųjų tyrimų paieška. Dabar mokslininkai visais rinkodaros klausimais turi rūpintis beveik vieni“, – sako doc. K. Kazanavičius. Prof. V. Tričys priduria: „Verslininkai nori gauti naudos iš Universiteto už dyką. Išradėjų protas, intelektas vis dėlto turi būti vertinamas ir gerai apmokamas. Verslininkai dažnai reiškia netgi pretenzijas mokslininkams, kad niekas jiems nedirba, tačiau toks jų požiūris neskatina mokslo ir verslo suartėjimo.“
Kryptingi žingsniai mokslinių išradimų link
Abu Šiaulių universiteto mokslininkai kryptingai ėjo mokslinių išradimų keliu. V. Tričys: „Po instituto baigimo penketą metų teko dirbti gamyboje. 1973 m. įstojau į tuometinio Kauno politechnikos instituto aspirantūrą ir jau po metų įforminau pirmąjį savo išradimą, kuris buvo sėkmingai įdiegtas P. Eidukevičiaus odos ir avalynės susivienijime Vilniuje. Po disertacijos gynimo dirbau Šiaulių įmonėje „Elnias“, kur kartu su bendradarbiais įforminome tris išradimus. Į universitetą (tuometinį KTU Šiaulių fakultetą) atėjau 1986 metais, kur iš karto gavau docento pareigas. 2003 metais man buvo suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas.
Kartu su doc. K. Kazanavičiumi per pastaruosius 15 metų sukūrėme 9 išradimus, kurie buvo užpatentuoti. Išradome nedestrukcinius medžiagos tyrimo metodus, kurie sėkmingai galėtų būti naudojami įmonėse. Tai reiškia, kad jau pagamintą gaminį galima detaliai ištirti, nepakenkus jo vientisumui. Deja, nė vienas iš mūsų sukurtų išradimų iki šiol nepanaudotas. Jeigu patys užsiimtume klientų paieška ir patentų pardavimu, tai mokslinei veiklai ir kūrybai, pedagoginiam darbui laiko nebeliktų. Todėl tenka rinktis.“
Doc. K. Kazanavičius Šiauliuose baigė KTU Šiaulių fakultetą, disertaciją gynė Kauno technologijos universitete. Šiaulių universitete įsteigus Mokslo institutą, doc. K. Kazanavičius dirba vyresniuoju mokslo darbuotoju. Išradimų keliu mokslininkas pasuko dar jaunystėje, kai, dirbdamas Šiaulių televizorių gamyklos „Tauras“ konstravimo biure, aktyviai dalyvavo racionalizacinėje veikloje, konstravo televizijos mechaninę įrangą Maskvos olimpinėms žaidynėms.
Apie sąlygas mokslinei veiklai
Doc. K. Kazanavičius mano, kad daugiau galimybių mokslininkams atsirastų ne tik bendradarbiaujant su verslo partneriais, bet ir tarpusavyje: „Norėtųsi, kad universitetuose būtų daugiau susikalbėjimo tarp atskirų padalinių, kuriuose yra nemažai įrangos ar prietaisų, galinčių būti naudingais kitų padalinių mokslininkams. Kartais pats ieškau prietaiso ar prašau, kad nupirktų, o pasirodo, kad jį turi kita laboratorija ar padalinys. Kūrybos procesas palengvėtų, jeigu būtų viena bendra mokslinė komanda.
Per ilgą laiką susikaupė įvairių mano sukurtų prietaisų, todėl norėčiau kam nors juos perduoti. Tik klausimas – kam? Linkėčiau Universitetui plačiau panaudoti mūsų patirtį ir žinias.“
Šiuo metu Šiaulių universiteto mokslininkai prof. V. Tričys ir doc. K. Kazanavičius rengia monografiją, kurioje bus apibendrinti mokslinių tyrimų ir konstravimo darbai medžiagotyros mokslo srityje, autorių atlikti per 15 pastarųjų metų. Monografija turėtų pasirodyti šių metų pabaigoje.