Tarsi būtų dvi Lietuvos, atskirtis tarp kurių vis didėja. Viena plyšaujanti per komercines radijo stotis ir televizijos kanalus apie vėl užgriūsiančią šv. Valentino dieną su raudonomis širdutėmis. Kita – gelmingoji Lietuva – ramiai ir be didesnio išorinio sujudimo ženklų pasitinkanti Vasario 16-ąją, kaip visos tautos ir kiekvieno asmeniškai išgyvenamą ypatingą šventę, kuriai nereikia rėksmingų reklamų ar spalvingų lozungų, bet kuri visada su mumis, nepriklausomai nuo metų laiko ir vis greitėjančių dienų mirgėjimo. Kasdienybės šurmuliuose vasario 16-oji išlieka nepajudinama konstanta, atskaitos pradžios taškas, nuo kurio 1918 metais pradedame skaičiuoti naujos Lietuvos valstybės istoriją. Bambagyslė su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste nenukirpta, nes nauja Lietuvos valstybė atsirado iš gilios istorinės patirties, glūdinčios tautos savimonėje, ir iš tikėjimo ateitimi, be kurio neįmanoma jokia kūryba, o juo labiau – valstybės kūrimo darbas.
Skirta svarbiausiai valstybės šventei – Vasario 16-ajai
Šis darbas niekados nenutrūksta, bet Vasario 16-oji teikia galimybių bent kai kuriuos įvykius išskirti iš daugybės kitų. Būsime subjektyvūs ir paminėsime tuos, kuriuose „Mokslo Lietuva“ buvo kviečiama dalyvauti ir dalyvavo. Pasitinkant Vasario 16-ąją Lietuvos nacionalinis muziejus pristatė kultūros paveldo tyrinėtojo ir kolekcininko, Lietuvos mokslų akademijos akademiko profesoriaus Algimanto Miškinio muziejui dovanotą mažosios lituanistinės ikonografijos rinkinį ir senųjų kalendorių kolekciją. A. Miškinio visą gyvenimą kaupti Lietuvos mažųjų miestelių ir didžiųjų miestų, mūsų istorijos ir kultūros asmenybių bei daugelį kultūros reiškinių atspindintys atvirukai – tai išskirtinis lobis tyrinėtojams, vertinga dovana Lietuvai.
Ne kiekvienas gali su tokia viso gyvenimo dovana pasitikti Vasario 16-ąją, nors kas žino, kuris šiandienos veiksmas skambiausiai atsišauks ateityje. Būsime atidūs vasario 6 d. Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose pristatytai naujai knygai „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“*. Tai knyga apie vieną svarbiausių XX a. Lietuvos istorijos įvykių, virtusių socialiniu judėjimu. Kaip kortų namelis griūva kai kurių „mąstytojų“ išprotautos išvados apie „prisitaikėlišką“ lietuvių tautą, kuri nieko per 50 okupacijos metų nedarė, tik kolaboravo, naudojosi „darbininkų ir valstiečių santvarkos“ teikiamomis privilegijomis ir apvoginėjo neduodančią bent kiek daugiau uždirbti valstybę. Savo pačių silpnybės ir kompleksai primetami visiems toje santvarkoje gyvenusiems. Prisitaikėliai ir savanaudžiai ne dalyvautų šimtatūkstantiniuose Sąjūdžio mitinguose ir Baltijos kelyje, jokio Atgimimo nebūtų be gilaus tikėjimo išsivadavimu.
Neliko abejingų iš Punsko ir Seinų krašto kilusių lietuvių poezijos ir muzikos renginiui, vasario 8 d. surengtam Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejuje, „filomatiškoje“ aplinkoje. Įspūdį paliko vasario 9 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykęs Vasario 16-osios paminėjimui skirtas renginys, kuriame filosofai Bronislovas Genzelis, Romualdas Ozolas ir J. Basanavičiaus tautos namų idėjos gaivintojas Antanas Gudelis aptarė mūsų šiandienos santykį su Vasario 16-tąja ir prieš tai vykusiais tautai reikšmingais įvykiais.
Kaip iš gausybės rago pasipylė reikšmingų renginių Vasario 16-osios išvakarėse Kaune. Vasario 15 d. Daugirdo gatvėje ant namo Nr. 4 sienos atidengta žymaus valstybės veikėjo, teisininko, Sibiro lagerių kankinio, tremtinio Stasio Šilingo atminimo lenta su bareljefu; antroji atminimo lenta atidengta šiame name skirtingu metu gyvenusiems Jonui Garalevičiui, Pauliui Galaunei, Vladui Putvinskiui ir Juozui Tallat-Kelpšai. Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje atidaryta Stasio Šilingo atminimui įamžinti skirta paroda „Testamentas Lietuvai“. Ją pristatė kultūros istorikas, Zanavykų bendrijos vadovas Albinas Vaičiūnas, Seimo pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas prof. Arimantas Dumčius, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis. Per radiją išgirdęs apie būsimą parodos pristatymą, atėjo Dubrovlage Nr. 10, Mordovijoje kartu su S. Šilingu kalėjęs Algirdas Jakimavičius, kuris pasidalijo autentiškais prisiminimais.
Tą pačią vasario 15-ąją Kauno Rotušėje paminėtos Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro, Kauno miesto burmistro Jono Vileišio 140-osios gimimo metinės. Dalyvavo garbingosios Vileišių giminės palikuonys, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Jonas Aničas skaitė pranešimą „J. Vileišis ir Lietuva“, Rotušės burmistro kabinete buvo galima susipažinti su Kauno miesto muziejaus parengta paroda „Sustabdytos akimirkos: Jonui Vileišiui 140“.
Išskirtinio dėmesio nusipelno tą pačią dieną Kauno valstybinėje filharmonijoje vykęs Lietuvos universiteto įkūrimo 90-mečio paminėjimo renginys. Iš 1922 m. vasario 16 d. pradėjusio veikti Lietuvos universiteto išsirutuliojo penkios šiandien Kaune veikiančios universitetinės aukštosios mokyklos – Aleksandro Stulginskio, Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų ir Vytauto Didžiojo universitetai bei Lietuvos kūno kultūros akademija. Šių aukštųjų mokyklų Senatų iškilmingas posėdis ir buvo surengtas jų pirmtako – Lietuvos universiteto – garbingai sukakčiai paminėti.
Kiekvienas iš šių renginių vertas deramo pristatymo ir jame keltų idėjų platesnio paviešinimo, bet pirmiausiai apsistosime prie vasario 10 d. Vilniaus universiteto Baltojoje salėje vykusio trijų brolių Biržiškų – profesorių Mykolo, Vaclovo ir Viktoro – naujų archyvinių dokumentų parodos „Tėvynėje liko širdis. Nauji Biržiškų dokumentai Vilniaus universiteto bibliotekoje“ pristatymo. Paroda taip pat skirta Vasario 16-ąjai paminėti.
Sugrįžo visi trys, nors visą laiką čia ir buvo
Įžangos žodžiu parodos pristatymo renginį pradėjusi Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė pastebėjo, kad 2011 m. į Lietuvą, į Vilniaus universiteto biblioteką dokumentiniu palikimu sugrįžo trys buvę Lietuvos ir Vilniaus universitetų profesoriai Biržiškos – Mykolas, Vaclovas ir Viktoras. Parodoje eksponuojamas Biržiškų dokumentinis paveldas sukauptas jiems gyvenant priverstinėje emigracijoje. Archyvą seniausiai Lietuvos bibliotekai perdavė Mykolo Biržiškos vaikaičiai Vytautas Barauskas, Venta Barauskaitė-Leon ir Danutė Biržiškaitė-Mažeikienė. Nuo šiol literatūros tyrinėtojo Vasario 16-osios Akto signataro, Lietuvos Tarybos nario, Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto rektoriaus Mykolo Biržiškos (1882–1964), Kauno universiteto mokslinės bibliotekos įkūrėjo, Kauno ir Vilniaus universitetų bibliotekų direktoriaus, bibliografo ir kultūros istoriko, „Lietuviškosios enciklopedijos“ redaktoriaus, profesoriaus Vaclovo Biržiškos (1884–1956) ir matematiko, Kauno ir Vilniaus universitetų profesoriaus Viktoro Biržiškos (1886–1964) vertingi 1944–1964 m. išeivijoje sukaupti dokumentai, rankraščiai, korespondencija, svarbiausi leidiniai ir publikacijos saugomi VU bibliotekos Rankraščių skyriuje F314 fonde. Taip pat saugomi M. Biržiškos apdovanojimas – Gedimino 3 laipsnio ordinas – ir Viktoro Biržiškos asmeniniai daiktai.
Šių dokumentų ir kitų daiktų atsiradimo Vilniaus universiteto bibliotekoje priešistorė tokia. 2007 m. rugpjūčio 22 d. minint 125-ąsias Mykolo Biržiškos gimimo metines Signatarų namuose, Vilniuje buvo atidarytas jam skirtas memorialinis kambarys. Eksponuoti Vasario 16-osios Akto signataro M. Biržiškos baldai, knygos, rankraščiai, iš bronzos išlietos pomirtinės M. Biržiškos veido ir rankų kaukės. Iškilmėse dalyvavo ir M. Biržiškos vaikaičiai Venta Barauskaitė-Leon ir Vytautas Barauskas. Apie tai rašyta „Mokslo Lietuvoje“ 2007 m. rugsėjo 20–spalio 3 d. Nr. 16 (372). Tada M. Biržiškos vaikaičiai kalbėjo, kad senelio ir jo brolių Vaclovo ir Viktoro archyvai turėtų grįžti į Lietuvą, kaip ir M. Biržiškos dukters teisininkės, keramikės Marijos Biržiškaitės Žakevičienės-Žymantienės vyro, buvusio Lietuvos partizano Stasio Žakevičiaus-Žymanto archyvas, kuris taip pat turi būti saugomas Lietuvoje. Šių metų vasario 19 d. Lietuvos genocido ir rezistencijos centro tinklalapyje pranešta, kad į Genocido aukų muziejų atkeliavo žymaus lietuvių išeivijos veikėjo, teisininko Stasio Žakevičiaus asmeninis archyvas ir biblioteka. Jį perdavė V. Barauskas ir V. Barauskaitė-Leon. Pirmoji archyvo dalis į muziejų atkeliavo dar 2009 metais. Šioje medžiagoje atsispindi Lietuvos partizanų ryšiai su Vakarais, lietuvių išeivijos organizacijų veikla ir kova už Lietuvos laisvę užsienyje.
Šiandien galime teigti: tegu ir ne taip sparčiai, kaip norėtume, bet lietuvių tautos ir Lietuvos valstybingumui svarbūs dokumentai, mokslo ir kultūros paveldas po tuputį grįžta į Lietuvą.
Kas įsirėžia į žmonių atmintį
1882 m. rugpjūčio 24 d., taigi prieš 130 metų, Viekšniuose žemaičių bajorų gydytojo Antano Biržiškos ir muzikės, pedagogės Elzbietos Rodzevičiūtės šeimoje gimė vyriausias sūnus Mykolas. Dviejų knygų apie M. Biržišką autorius prof. habil. dr. Vygintas Bronius Pšibilskis pastebi, kad į žmonių atmintį labiausiai įsirėžia vienos ar kitos asmenybės viešoji veikla, dažniausiai politinė, nors ji kartais tėra ledkalnio viršūnė. Daug reikšmingesnė gali būti kaip tik pamatinė ir plika akimi mažiau pastebima povandeninė ledkalnio dalis. Taip nutiko ir Mykolui Biržiškai. Daugybė jo į raštus atgulusių reikšmingų mokslo ir kultūros darbų plačiajai visuomenei tėra ta nugrimzdusi, nematomoji ledkalnio dalis, kuri išlieka nežinoma, dėl to netampa tautos atsparos priemone ir pagalbininke dabarties darbams. Ar ne todėl daugelyje veiklos sričių kaskart vis iš naujo esam priversti išradinėti dviratį ir per tuos „atradimus“ tampame panašūs į mitinį herojų Sizifą, dievų pasmerktą kaskart iš naujo ritinti į kalną akmenį, kai viršūnės nepasiekęs akmuo vis ritasi atgal. Pažinimas, kuris nieko neišmoko ir niekur neveda, – Lietuvos dabartinio politinio gyvenimo sizifiška lemtis.
Mykolo Biržiškos nueitas gyvenimo kelias ir sukaupta patirtis daugeliu atvejų, ko gero, mums ir šiandien galėtų būti patikimas kelrodis. Regis, jam nekildavo klausimo, kas yra vertybė, kokių tikslų reikia siekti ir kodėl. Dar 1895–1902 m., jam besimokant Šiauliuose, už stačiatikių pamaldų nelankymą buvo du kartus šalinamas iš gimnazijos. Pašalintas ir už organizavimą slapto vakaro, per kurį surinktos lėšos skirtos iš universitetų pašalintiems studentams šelpti. Iš kur tas gimnazisto sąmoningumas, teisingas vertybių suvokimas? Galėtume spėti, kad iš tėvų ir senelių perimti idealai buvo tokie tvirti, gyvybingi, jog tos kartos jaunimą tiesiausiu keliu vedė į 1918 m. Vasario 16-ąją.
Mykolo ir jo brolių Vac-lovo ir Viktoro tėvas Antanas Biržiška (1855–1922) buvo žmonių labai gerbiamas gydytojas, vedęs muzikę, pedagogę Elzbietą Rodzevičiūtę (1858–1938). Neabejotinai juos veikė tėvų pavyzdys. Antanas Biržiška nuo penktos klasės savarankiškai mokėsi Šiaulių gimnazijoje, ją baigęs, 1875–1880 m. studijavo mediciną Maskvos universitete. Buvo kviečiamas likti ir dėstyti universitete, bet, su žmona laikinai atvykęs į Viekšnius, ėmėsi gydytojo praktikos ir iki mirties, net 42 metus, gydė vietos žmones. Viekšniuose gimė ir trys jų sūnūs, būsimieji profesoriai ir visuomenės veikėjai.
Antano brolis Jonas Biržiška (1851–1920) taip pat buvo gydytojas, bet nuo 1877 m. gyveno ir dirbo Sibire, tad Lietuvoje gilesnio pėdsako nepaliko. Jo sūnus Konradas buvo Lenkijos socialistų partijos narys, su Juzefu Pilsudskiu plėšė traukinius, pinigus naudojo partijai ginkluoti ir stiprinti. Antano ir Jono Biržiškų senelis Mykolas, trijų profesorių prosenis, dalyvavo priimant 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją, kitas prosenis Jonas buvo „mažosios brolijos“ atstovas, padėjęs priešintis magnatų Pilsudskių siekiams apriboti brolijos teises.
Žodžiu, Biržiškų giminėje būta ir smarkių, ir pareigingų, atsakomybę už savo žingsnius jaučiančių vyrų. Ši pavardė skambėjo ne vien Žemaičiuose, o Mykolui teliko pateisinti giminės vardą. Jis buvo pašalintas iš Šiaulių gimnazijos, bet vėliau gavo teisę ją baigti ir tuo pasinaudojo. 1901 m. Maskvos universitete pradėjo studijuoti teisę, įstojo į Lietuvių studentų draugiją, tapo socialdemokratų partijos nariu. Šalinimai iš gimnazijos jo pažiūrų nepakeitė, veiklumo taip pat nestigo. Rusijoje revoliucinis judėjimas dar tik brendo, o M. Biržiška jau buvo beveik susiformavęs revoliucionierius. 1902 m. buvo suimtas ir nuteistas dvejiems metams tremties į Sibirą. Atsėdėjo penkis mėnesius Butyrkų kalėjime Maskvoje, dar 6 mėn. – Vilniaus ir Kauno kalėjimuose, bet Sibiro išvengė. Atgavęs laisvę, tęsė studijas universitete, bendradarbiavo nelegalioje lietuvių spaudoje, o grįžęs į Lietuvą, rengdavo gegužines ir kitus renginius. 1905 m. gruodžio 4–5 d. tapo Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviu ir tai suteikė tolesnei jo visuomeninei veiklai tikslingą kryptį.
Energija tiesiog stulbina
1907 m. baigęs Maskvos universitetą, M. Biržiška grįžo į Vilnių, dirbo žinomo advokato Tado Vrublevskio padėjėju. Galima rasti duomenų, kad nebuvo apsieita be šiokios tokios masonų įtakos. Vilniuje nuo 1898 m. veikė Neošubravcų ložė, kurios mistras buvo T. Vrublevskis. Kiek vėliau šiai ložei priklausė kai kurie lietuvių tautinio judėjimo dalyviai – demokratai ir socialdemokratai: A. Janulaitis ir broliai Biržiškos. 1904 m. pabaigoje tos ložės nariai įkūrė vadinamąją Vilniaus autonomistų kuopą, kuri iš Rusijos valdžios reikalavo Lietuvai politinės autonomijos. Demokratines jėgas autonomistai siekė telkti tautinių kultūrų lygiavertiškumo, krašto tautų – lietuvių, lenkų, baltarusių, žydų – lygiateisiškumo pagrindu. Priminsime, kad 1910 m. Vilniuje pradėjo veikti ložė „Vienybė“, dar po metų įsikūrė ir ložė „Lietuva“. Kiek tos ložės turėjo (ar neturėjo) įtakos Biržiškoms, čia nenagrinėsime, nes tai būtų atskiro tyrinėjimo reikalaujanti tema.
Akivaizdu viena: M. Biržiškos aktyvumas ir energija jam grįžus į Vilnių tiesiog stebina. Didžiąją jo veiklos dalį sudarė ne vien tiesioginis darbas, bet ir bendradarbiavimas spaudoje, dalyvavimas įvairių draugijų veikloje. Dirbo įvairiose lietuviškų leidinių redakcijose. Rado laiko dainuoti Miko Petrausko vadovaujamame chore. 1908 m. tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu ir net jos vicepirmininku, Jono Basanavičiaus, Antano Smetonos, Jurgio Šaulio ir kitų aktyviausių to meto lietuvių judėjimo dalyvių bendražygiu.
Pasak prof. V. B. Pšibilskio, kaip žurnalo „Visuomenė“ atstovas, M. Bir-žiška dalyvavo Vilniaus dūmos sušauktame pasitarime dėl caro valdžios 1832 m. uždaryto Vilniaus universiteto atkūrimo. Jau būdamas Lietuvių mokslo draugijos nariu, 1908 m. M. Biržiška prisiminė, kaip buvo mėginama atkurti Vilniaus universitetą, aprašė ir variantus, koks atkurtasis universitetas turėtų būti. Pasak V. B. Pšibilskio, nuo tada prasidėjo Vilniaus universiteto ir M. Biržiškos draugystė.
Kiek vėliau pačiam M. Biržiškai teko suvaidinti svarbų vaidmenį, siekiant atkurti Vilniaus universitetą. Į tą veiklą jį vedė ištisa veiksmų ir įvykių seka. Pirmojo pasaulinio karo metais M. Biržiška reiškėsi kaip labai iniciatyvus lietuvių veikėjas. 1915 m. Vokiečiams artėjant prie Vilniaus, lietuviai išvystė labai aktyvią lietuvių draugijos veiklą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Draugija neapsiribojo šalpa, bet buvo organizacija, siekiančia atkurti Lietuvos nepriklausomybę, o jos vykdomojo komiteto nariu tapo M. Biržiška. Tai šio komiteto pastangomis jau 1915 m. rudenį Vilniuje atidaryta pirmoji lietuviška gimnazija, o jai vadovauti paskirtas būtent M. Biržiška.
Lietuvių tauta pati lėmė savo likimą
Atrodo, kad jo buvo pilna visur, kur tik galima ką nors naudingo nuveikti lietuviškumo ir lietuvių labui. Kaip Lietuvos socialdemokratų partijos narys, daugelyje veiklos sričių ieškojo protingos pusiausvyros tarp įvairių politinių ir tautinių jėgų interesų, bet savo principų niekad nėra išdavęs. M. Biržiška ir toliau aktyviai reiškėsi Lietuvių mokslo draugijos veikloje, dirbo draugijos vadovėlių rengimo komisijoje. Skaitė paskaitas, dėstė įvairiose lietuvių ir lenkų mokslo įstaigose, žodžiu, sukosi kaip vijurkas. Visiems buvo reikalingas, visų matomas ir vertinamas. Gali atrodyti, kad pirmasis pasaulinis karas prikėlė lietuvių tautą naujam veikimui. Iš dalies taip ir buvo, nes, nukritus carizmo retežiams, okupacinė kaizerinės Vokietijos valdžia ieškojo tam tikro sąlyčio su lietuvių, baltarusių, lenkų ir žydų tautinių judėjimų jėgomis.
Patys lietuviai taip pat ieškojo tarptautinio savo siekių palaikymo. 1916 m. M. Biržiška parengė kreipimąsi į JAV prezidentą Vudro Vilsoną (Woodrow Wilson) dėl lietuvių teisės turėti nepriklausomą valstybę. Kreipimąsi pasirašė J. Basanavičius, M. Biržiška, P. Dogelis, P. Klimas, A. Smetona, A. Stulginskis, J. Vileišis. Tuo pačiu jis nuolat reaguodavo į lenkų pretenzijas valdyti Lietuvą, rengė atitinkamus memorandumus ir akcijas.
1917 m. M. Biržiška – tarp aktyviausių Vilniaus konferencijos organizatorių. Vokiečiai leido sušaukti konferenciją, rodė lietuviams nedviprasmiško palankumo ženklų, nes nuogąstavo, kad Rusija gali pasiūlyti Lietuvai autonomiją ir taip patraukti į savo pusę. Sudarytoji Lenkijos Vyriausybės Taryba jau buvo spėjusi pareikšti ne vieną pretenziją į Lietuvą. Atsakydami į lenkų užmačias, lietuviai nusiuntė Vokietijos kancleriui protestą, kuriame išdėstė savo argumentus, svarbiausias iš jų – lietuvių tauta pati turėtų lemti savo likimą. Šiomis aplinkybėmis karinė Vokiečių valdžia leido lietuviams 1917 m. rugsėjo 18–22 d. organizuoti Vilniaus konferenciją. Jos metu išrinkti 20 Lietuvos Tarybos narių, kurie įpareigoti rūpintis nepriklausomos Lietuvos valstybės su sostine Vilniumi atkūrimu, tolimesnę valstybės ateitį pavedant nuspręsti vėliau, tinkamu metu sušauktam Steigiamajam Seimui. Pirmoje politinėje Vilniaus konferencijos rezoliucijoje yra toks sakinys: „Vilniuje sušaukta Konstituanta (seimas) turės nustatyti valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis.“
Šiems itin svarbiems nutarimams įgyvendinti tarp 20 išrinktų Lietuvos Tarybos narių yra ir M. Biržiškos pavardė. Visi jie 1918 m. pasirašė po Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktu, kuris į Lietuvos istoriją įėjo, kaip svarbiausias XX a. atkurtos Lietuvos valstybės politinis dokumentas. Skaitant šias eilutes, gali atrodyti, kad viskas vyko sklandžiai, kaip per sviestą. Bet buvo ne taip. Pačioje Lietuvos Taryboje dėl kai kurių esminių skelbiamo Akto formuluočių nuomonės išsiskyrė.
Dešinieji, nenorėdami aštrinti santykių su Vokietija, manevravo ieškodami kompromiso ir tinkamų formuluočių. Kilo žodinis mūšis su Lietuvos Taryboje buvusiais socialdemokratais ir demokratais, kurie kompromiso nepripažino, reikalavo skelbti visišką Lietuvos nepriklausomybę. Ne visi Tarybos nariai tikėjo, kad esamomis sąlygomis toks reikalavimas būtų įmanomas. Kilo sumaištis. Protesto vardan Lietuvos socialdemokratų vadovai pareikalavo Lietuvos Taryboje esančių savo narių išstoti iš Tarybos. M. Biržiška išstojo iš partijos – Lietuvos ateitis svarbiau už partinius interesus. Vis dėlto 1918 m. sausio 26 d. kartu su Steponu Kairiu, Jonu Vileišiu ir Stanislovu Narutavičiumi teko kuriam laikui trauktis ir iš Lietuvos Tarybos. Tuomet pravertė didžiulis diplomatinis J. Basanavičiaus taktas ir sugebėjimas rasti išeitį tarp prieštaraujančių pusių. Buvo rastas kompromisas, o rezultatas – Vasario 16-osios Akto tekstas, kuriame įrašyta, kad skelbiama visiška Lietuvos nepriklausomybė.
Gordijaus mazgą lietuviams pavyko išrišti
Kaip jau minėta, Lietuvos Taryboje, ieškant geriausio ir praktiškai įgyvendinamo politinio sprendimo, kilo vidinė trintis. Bet būta ir išorinių kliūčių, kurias sudarė vokiečiai, pirmiausia siekdami savo interesų. Vienas iš jų: išlaikyti Lietuvą Vokietijos politinių ir ekonominių interesų įtakoje. Tarsi ir leisdami, vis dėlto vokiečiai prilaikė ir tramdė įsidrąsinusius lietuvius. Lietuvos Tarybos nariams susirinkti Vilniuje į Pilies g. 26, kur butą trečiame aukšte nuomojo Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti, 1918 m. vasario 16 d. buvo rizikinga. Lietuvos Tarybos nariai rinkosi po vieną, baimintasi, kad vokiečiai suims visą Tarybą. Posėdis įvyko. Nepriklausomybės Aktą Lietuvos Tarybos nariai pasirašė pavardžių abėcėlės tvarka; išimtis buvo padaryta tik Tarybos pirmininkui Jonui Basanavičiui, kuriam suteikta teisė pasirašyti pirmajam.
Trys dienos prieš šį istorinį įvykį Martyno Kuktos spaustuvėje „Lietuvos aide“ buvo išspausdintas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas ir žinia apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą. Šis vokiečių cenzoriaus neaprobuotas laikraščio numeris sukėlė tikrą audrą tarp vokiečių. Numeris paskelbtas nelegaliu, o M. Kuktos spaustuvė vokiečių užimta, nuniokota, rasti laik-raščio egzemplioriai – konfiskuoti. Tačiau keletą numerių pavyko išsaugoti. Jie buvo slapta iš anksto išnešti ir pasiekė skaitytojus net ir užsienyje. Jau vasario 18 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto tekstas perspausdintas kai kuriuose Vokietijoje leistuose laikraščiuose – „Das Neue Litauen“ ir kt.
Vokiečių valdžia nesveikino lietuvių, bet priešingai – reikalavo, kad Lietuvos Taryba pasirašytų amžinos sąjungos su Vokietija sutartį, prisijungtų prie Vokietijos. Susidarė labai kebli padėtis, iš kurios reikėjo ieškoti išeities.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas
* Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia. – Mokslinės redaktorės Jūratė Kavaliauskaitė, Ainė Ramonaitė, Vilnius, Baltos lankos, 2011, p. 440