Švenčiame augalų fiziologo akademiko Alfonso Merkio 85-erių metų jubiliejų

Dr. Aurika Ričkienė,
Lietuvos augalų fiziologų draugijos sekretorė,
habil. dr. Leonida Novickienė

Alfonsas Merkys – vienas iškiliausių XX amžiaus Lietuvos mokslininkų, augalų fiziologijos mokslinių krypčių kūrėjas, profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys, puikus mokslo organizatorius, mokslo istorikas.

Alfonso Merkio mokslinis palikimas apima iš pažiūros skirtingas mokslų sritis – nuo augalo augimo, jo vystymosi, reakcijos į gravitaciją iki gamtosaugos ir mokslo istorijos. Visur jo darbai labai ryškūs, išlaikę tęstinumą, plėtojami jo auklėtinių.

Alfonso Merkio mokslo kelio pradžios istorija panaši į daugumos pokario laikotarpio jaunų žmonių gyvenimus. Jis gimė 1927 m. vasario 27 dieną ūkininkų Jono ir Uršulės Merkių šeimoje, Puožo kaime, Kupiškio rajone. Tėvai norėjo, kad sūnus būtų ūkininkas, todėl pasiuntė mokytis į Salų žemės ūkio mokyklą, kurią jis baigė 1945 m. 1945–1947 m. mokslus tęsė Vilniaus žemės ūkio technikume. Jį baigęs, metus dirbo agronomu Lazdijų rajone. Tačiau noras pažinti supantį pasaulį vis labiau viliojo, ir Alfonsas Merkys nutarė tęsti studijas. Pirmaisiais metais po Antrojo pasaulinio karo, stojant į Lietuvos aukštąsias mokyklas reikėjo pateikti kilmės pažymėjimą. Alfonsas Merkys buvo kilęs iš ūkininkų, todėl nusprendė, kad į universitetą jo nepriims, ir 1948 m. padavė prašymą studijuoti Maskvoje Timiriaziavo žemės ūkio akademijoje, kur kilmės pažymėjimo nereikėjo. Tais pačiais metais jis buvo priimtas ir pradėjo studijas, bet po metų grįžo į Lietuvą ir tuomet, jau nesidomint kilme, buvo priimtas į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Specialybę pasirinko augalų fiziologo, studijų vadovu – profesorių Joną Dagį. Pastebėjęs didelius Alfonso Merkio gabumus, 1953 m. Jonas Dagys pasiūlė jam pratęsti augalų fiziologijos studijas Maskvoje M. V. Lomonosovo universiteto Biologijos-dirvožemio fakulteto Augalų fiziologijos katedroje, kuriai vadovavo profesorius Borisas Rubinas. Alfonsui Merkiui buvo paskirta vadovė Nina Turkova, kuri jam pasiūlė temą – ištirti javų išgulimo fiziologines priežastis. Gautą tyrimų medžiagą būsimasis mokslininkas apibendrino disertacijoje „Cheminės priemonės prieš javų išgulimą“, kurią apgynė 1957 m. M. V. Lomonosovo universitete. Tais pačiais metais jis grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Biologijos instituto Augalų fiziologijos laboratorijoje, kurią 1957 m. buvo įkūręs profesorius Jonas Dagys. Dar studijuodamas aspirantūroje Alfonsas Merkys padarė išvadą, kad augalų išgulimas priklauso nuo fizikinių ir biocheminių procesų, kurie vyksta ląstelėse, augalui reaguojant į gravitaciją ir, nuo augalo stiebo mechaninių savybių. Augalo reakcijos į gravitaciją tyrimai tapo pagrindu jo darbams, kuriuos vėliau vainikavo suburto daugiau nei 30-ies mokslininkų kolektyvo darbas, parašytos trys monografijos, daugiau nei 300 straipsnių ir pelnytai sulauktas tarptautinis pripažinimas.

2012_03_01
Akademikas Alfonsas Merkys tarp Botanikos instituto Augalų fiziologijos laboratorijos darbuotojų (1987 m.)

1961 m. Alfonsas Merkys tapo Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto Augalų fiziologijos laboratorijos vadovu, subūrė jaunus augalų fiziologus: Jūratę Darginavičienę, Romualdą Laurinavičių, Antaną Marčiukaitį, Leonidą Novickienę, Albiną Putrimą, ir pradėjo daugiaplanius augalo reakcijos į gravitaciją tyrimus. XX amžiaus viduryje augalo reakcija į gravitaciją buvo aiškinama dviem pagrindinėmis teorijomis – hipotezėmis. Nemeco ir Haberlando hipotezė aiškino, kaip augalas pajaučia gravitaciją, Cholodno ir Vento teorija – kaip augalas reaguoja į gravitropinį sudirginimą, kaip keičiasi augalo ląstelės energetika, kaip pasiskirsto fitohormonas auksinas. Šių dviejų teorijų – hipotezių tyrimu buvo pagrįsti pirmieji Alfonso Merkio ir jo bendradarbių darbai, kurie apėmė sistemų, priimančių gravitacinį dirginimą, audinių bioelektrinių parametrų ir energijos metabolizmo pobūdžio pakitimų, auksino transporto ir auksino funkcijos gravitropinės reakcijos procese ir gravitropinės reakcijos reikšmės javų vertikaliai padėčiai išlaikyti tyrimus. Šio darbo rezultatus jis apibendrino daktaro disertacijoje (nostrifikuota į habil. dr.) „Augalų geotropinė reakcija ir jos reikšmė augalo ašinių organų erdvinei orientacijai“, kurią apgynė Vilniaus Universitete 1966 m. Disertacinio darbo pagrindu 1973 m. Alfonsas Merkys publikavo monografiją „Augalų geotropinė reakcija“. Knyga buvo išplatinta visiems srities tyrinėtojams. Amerikos augalų biologas C. H. Vardas (C. H. Ward) knygą pateikė Nacionalinei aeronautikos ir kosmoso administracijai vertimui į anglų kalbą. Rusų augalų fiziologas profesorius Valentinas Kefeli knygą apibūdino kaip pirmąjį darbą, skirtą gravitropinei augalo reakcijai nagrinėti. Už šiuos darbus Alfonsas Merkys 1974 m. buvo apdovanotas Lietuvos valstybine mokslo premija, o jo mokslinė veikla sulaukė aukšto įvertinimo ir pripažinimo Lietuvoje – 1976 m. jis buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu, 1977 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslininko vardas.

Dar 1966 m. disertacijoje buvo suformuotos pagrindinės gairės, kurias Alfonsas Merkys vėliau plėtojo visą aktyvų mokslinės veiklos laikotarpį, kartu su bendradarbiais suformuodamas 3 augalo augimo fiziologijos mokslinių tyrimų kryptis: fitohormono auksino transportas, metabolizmas ir veik-la augalo augimo ir morfogenezės procese; gravitacijos reikšmė augalo augimo, erdvinės orientacijos ir vystymosi procese; fitohormonų fiziologinių analogų paieška: jų sintezė, veiklos tyrimas ir praktinis pritaikymas.
XX amžiaus viduryje molekulinės biologijos laimėjimai skatino naujų idėjų ir hipotezių iškėlimą įvairių viduląstelinių reiškinių paaiškinimui. Amerikietis mokslininkas Džonas Boneris (J. Bonner), kėlė mintį, kad fitohormonai, susijungdami su specialiais ląstelės branduolio baltymais histonais, veikia genetinę informaciją. Nuomonei, kad fitohormonas auksinas fiziologinę funkciją atlieka reguliuodamas genų aktyvumą, pritarė mokslininkai B. Patersonas (B. Patterson), J. Kei (J. Key), A. Trevavas (A. Trewav). Mintį, kad fitohormonas auksinas fiziologinę funkciją atlieka reguliuodamas genų aktyvumą Alfonsas Merkys pirmą kartą išsakė 1966 m. Bulgarijoje simpoziume Augalų stimuliavimo klausimais, o tai, kad augalo ląstelių augimo procese veikia fitohormonas auksinas, susijungęs su baltymu (ne histonu) ir šis junginys lemia genetinės informacijos pasireiškimą, pakeisdamas baltymų sintezę, Alfonsas Merkys paskelbė 1969 m. Taškente Antrajame Sovietų sąjungos Biochemikų suvažiavime. Vėliau jo suburti mokslininkai – Nijolė Anisimovienė, Jūratė Darginavičienė, Antanas Marčiukaitis, Leonida Novickienė, Albinas Putrimas nustatė, kad tįstančioje ląstelėje egzistuoja net keli auksino-baltymo kompleksai, kurių signalai perduodami į branduolį sužadina arba pakeičia baltymų sintezę. Dauguma šių darbų yra apibendrinti 1982 m. publikuotoje monografijoje „Auksinas ir augalų augimas“.

Kai 1957 m. buvo paleistas pirmasis dirbtinis žemės palydovas ir Sovietų sąjunga pradėjo kosmoso tyrimo programą, augalo erdvinės orientacijos tyrimai ir gauti rezultatai užtikrino, kad Alfonso Merkio vadovaujami mokslininkai buvo pakviesti joje dalyvauti. Jau 1972–1973 m. jam vadovaujant paruošti eksperimentai buvo atlikti trumpo kosmoso skrydžio sąlygomis kosminiuose laivuose „Sojuz 12“, „Sojuz 13“. Jo vadovaujami mokslininkai Romualdas Laurinavičius, Algirdas Jarošius sukūrė unikalius prietaisus augalų augimo tyrimui pakeisto svarumo sąlygomis žemėje ir kosminėje erdvėje. Kartu su bendradarbiais Romualdu Laurinavičiumi, Algirdu Jarošiumi, Danguole Švegždiene jis buvo autorius unikalių eksperimentų kosminiuose laivuose „Sojuz 12“, „Sojuz 13“, „Sojuz 15“, orbitinėse stotyse „Saliut 4“, „Saliut 6“, „Saliut 7“ ir „Mir“. Lietuviai augalų fiziologai buvo pirmieji mokslininkai, nustatę slenkstinius gravitacijos dydžius, kuriuos augalas gali jausti. 1982 m. orbitinėje stotyje „Saliut 7“ lietuviai išaugino augalą nuo sėklos iki sėklos kosmose, nors iki to laiko buvo galvojama, kad mikrogravitacijos aplinka lemia rezervinio fondo medžiagų, kurios reikalingos augalo dauginimuisi, redukciją, todėl augalas kosmose negali subrandinti sėklų. Šiais darbais Alfonsas Merkys ir jo bendradarbiai pelnė tarptautinį pripažinimą, nes iki tol nebuvo žinoma, ar augalas gali praeiti visą ontogenezės ciklą nesvarume. 1990 m. publikuota knyga „Sunkio jėga augalų augimo procese“ apima didžiąją dalį Alfonso Merkio ir jo bendradarbių darbų, susijusių su augalo reakcija į sunkio jėgą, atliktų nesvarume, kosminėje erdvėje ir dirbtinio nesvarumo sąlygomis žemėje.

Gilius teorinius apibendrinimus įprasmino Alfonso Merkio vadovaujamos mokslininkės Leonida Novickienė, Laima Miliuvienė ir Virgilija Gavelienė, sprendusios augalo gravitacinės reakcijos tyrimų rezultatų praktinį pritaikymą. XX amžiaus viduryje cheminės kultūrinių augalų reguliacijos tyrimai plėtėsi, nes buvo įrodyta, kad nė vienos kultūrinių augalų veislės augalai nepajėgūs maksimaliai realizuoti savo galimybių. Sintetiniai augimo reguliatoriai buvo kuriami modifikuojant natūralių augimo reguliatorių cheminę sudėtį ir išbandant jų veikimą pagal tuo metu taikomas atrankos programas. Tais pačiais principais savo tyrinėjimus grindė ir Lietuvos mokslininkai. Trisdešimties metų darbai patvirtino prielaidas apie galimybę kurti naujus specializuoto veikimo junginius – perspektyvius auksino – a – naftilacto ir ketvirtinių amonio druskų darinius, reguliuojančius augalo atskirų organų augimą, kryptingam žemės ūkio kultūrų augimo, vystymosi ir derliaus reguliavimui, taip buvo sukurti teoriniai pagrindai naujų siaurai specializuotų fitohormonų fiziologinių analogų sintezei ir panaudojimui, kuriant tikslingą ir selektyvų augalo ekonomiškai svarbių organų produktyvumą. Šie rezultatai buvo pasiekti bendradarbiaujant su daugelio šalių: Baltarusijos, Latvijos, Rusijos, Moldavijos, Lenkijos, Vengrijos ir, žinoma, Lietuvos augalų fiziologais, žemdirbystės specialistais, agronomais, botanikais ir chemikais. Auksino – a – naftilacto ir ketvirtinių amonio druskų sukurti 8 nauji dariniai buvo pripažinti išradimais.

2012_03_02

2001 m. už 40-ies metų darbų ciklą „Augalų augimo ir erdvinės orientacijos valdymo fiziologija“ (1960–2000) Alfonsas Merkys su bendraautoriais Jūrate Darginavičiene, Romualdu Laurinavičiumi ir Leonida Novickiene buvo apdovanotas Lietuvos mokslo premija.
Aptariant Alfonso Merkio mokslinius pasiekimus, negalime nepaminėti jo pedagoginės veiklos. Septintojo dešimtmečio pradžioje jis Vilniaus universitete dėstė biofizikos, augalų augimo ir morfogenezės, dešimtajame dešimtmetyje – augalų fiziologijos kursus. Augalų fiziologijos laboratorijoje organizavo specializuotas praktikas aukštesniųjų kursų studentams augalų fiziologams. Konsultavo 3 habilituotų daktarų ir vadovavo 34 mokslo daktarų disertacijų parengimui. Jo parengti mokslininkai iki dabar tęsia mokslinį darbą įvairiose mokslo institucijose ir universitetuose.
Jaučiamas Alfonso Merkio indėlis į botanikos mokslo organizacinę veiklą Lietuvoje: 1976–1992 m. jis buvo Lietuvos mokslų akademijos Prezidiumo nariu, 1962–1981 m. – dirbo Botanikos instituto direktoriaus pavaduotoju, 1981–1989 m. – ėjo Botanikos instituto direktoriaus pareigas.
Visur, kur prisilietė akademiko ranka, jaučiamas jo darbų palikimas: publikavęs ne vieną mokslinį straipsnį apie XVIII–XIX amžiaus Vilniaus universiteto profesorius gamtininkus: Stanislovą Jundzilą, Janą Sniadeckį, Georgą Forsterį, niekada nepaliovė domėtis mokslo istorija. 1977 m. dalyvavo Pasaulio mokslo istorikų kongrese, 1995 m. atspausdino knygą apie Stanislovo Jundzilo ir Jono Dagio mokslinę veiklą, parengė 2 mokslo daktarus, kurie tyrė botanikos istorijos klausimus.

Negalima nepaminėti Alfonso Merkio aktyvios mokslinės visuomeninės veiklos. Jis vadovavo gamtos mokslų nostrifikacijos komisijai, ilgus metus dirbo žurnalo „Biologija“ vyriausiuoju redaktoriumi, buvo rusų žurnalo „Augalų fiziologija“ redakcinės kolegijos narys, yra Rusijos augalų fiziologų draugijos garbės narys, Skandinavijos augalų fiziologų draugijos narys. 1988 m. jis pats įkūrė Lietuvos augalų fiziologų draugiją, daugiau nei 30 metų yra jos pirmininkas, nuo 1994 m. kartu su Vilniaus universiteto Senatu ir Lietuvos mokslų akademijos Prezidiumu, Lietuvos augalų fiziologų draugija rengia Stanislovo Jundzilo ir Jono Dagio vardo skaitymus, kuriuose nagrinėjami šiuolaikinės augalų fiziologijos klausimai. Draugija yra išleidusi knygų, organizavusi kelias tarptautines augalų fiziologijos mokslo konferencijas, jos kvietimu Lietuvoje paskaitas skaitė pasaulyje žinomi mokslininkai: hormoninės žydėjimo teorijos kūrėjai Michailas Čailachjanas, Antoni Langas, augalų biologijos tyrinėtojai Georgas Malačinskis, A. Sieversas ir kiti.

Akademikas buvo aktyvus visur, domėjosi gamtos apsauga: nuo 1967 m. ilgą laiką jis buvo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos valdybos narys, nuo 1975 m. – tarptautinės draugijos „Laukinės gyvūnijos apsauga ir medžioklė“ valdybos narys, 1989–1991 m. – Lietuvos gamtos apsaugos draugijos pirmininkas.
Dideli gebėjimai, domėjimasis viskuo, kas neištirta ir nežinoma, erudicija, pagarba tautos istorijai ir mokytojams – tai pamatinės vertybės, kurios lėmė Alfonsui Merkiui tarptautinį pripažinimą mokslo srityje ir padėjo išlikti ištikimam savo gimtajam kraštui, jo kultūrai ir istorijai.

Nuo 2012 m. vasario 17 d. 13 val. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veiks paroda, skirta akademiko profesoriaus Alfonso Merkio 85-ių metų jubiliejui. Parodoje bus eksponuojami žymaus augalų fiziologo, dviejų Lietuvos mokslo premijų laureato, trijų monografijų autoriaus, aktyvaus mokslo organizatoriaus ir populiarintojo mokslo ir mokslinės visuomeninės veiklos darbai.

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.