Aldonas Pupkis
Lietuvių kalbos institutas
Pabaiga, pradžia Nr. 15, 16, 17.
Baigiame spausdinti Aldono Pupkio straipsnį, skirtą kalbininkams, prisidėjusiems prie didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ sudarymo XX. a. viduryje.Jonas Mẽkas (g. 1922 m.), poetas, vienas iš žymiausių šiuolaikinių užsienio lietuvių kinematografininkų. Mokydamasis Biržų gimnazijoje užsimojo rinkti žodžius didžiojo žodyno kartotekai. 1942 m. vietos spaudoje paskelbė agitacinį straipsnį apie žodžių rinkimą, subūrė mokinių žodžių rinkėjų sekciją, susirašinėjo su žodyno redakcija, bet žodynas iš tų užmojų kokios didesnės naudos nesulaukė.
Antanas Miškìnis (1905–1983), poetas. Jaunystėje buvo užrašęs 10 žodžių iš gimtųjų Juknėnų. Grįžęs iš Sibiro bendravo su kalbininkais.
Ona Matusevičiū̃tė (1908–2002), mokytoja, istorikė. Studijuodama surinko apie 550 Eržvilko apylinkės žodžių. 1946–1954 m. praleido Sibiro lageriuose.
Antanas Mažiùlis (1914–2007), tautotyrininkas, tautosakos ir žodyno rinkėjas. Dirbdamas Dusetose organizavo žodžių rinkimą iš gyvosios kalbos. Turimais duomenimis, vienas ir kartu su mokiniais surinko beveik 4000 žodyno lapelių (dalis iš raštų). („Lietuvių enciklopedijoje“ teigiama surinkus apie 20 000.). Įsitvirtinęs Vakaruose daug rašė tautotyros temomis, bendradarbiavo Bostono enciklopedijoje.
Bronius Nemìckas (1909–2004), teisininkas, visuomenės veikėjas. 1931 ir 1933 m. žodyno redakcijai atidavė daugiau kaip pusantro šimto užrašytų žodyno lapelių (dalis su mokiniais). Karui baigiantis pasitraukęs į Vakarus plačiai reiškėsi išeivijos veikloje.
Petronėlė Orintáitė (1905–1999), rašytoja. Jaunystėje žodynui yra užrašiusi 58 gimtųjų Liepalotų (Šakių apskr.) šnektos žodžius. Dirbdama nuolat bendradarbiavo su žodyno redakcija: tikrino Kairių (prie Šiaulių) žodžius, skaitė žodyno korektūras.
Bronius Pãlekas (1904–?), mokytojas. Studijuodamas 1933 m. žodynui užrašė 145 gimtosios Kvėdarnos šnektos žodžius. Grįžęs iš įkalinimo 1957–1961 m. pateikė dar apie 5000 tarminių žodžių lapelių.
Martynas Preikšáitis (1908–1980), evangelikų kunigas, spaudos darbuotojas. Studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete iš Tauragės šnektos žodynui užrašė 170 žodžių. Atsidūręs Vakaruose išleido vertingų religijos ir kultūros darbų.
Juozas Rauktỹs (1892–1974), miškininkas. 1933–1934 m. dirbdamas Alytuje užrašė apie 100 Švėkšnos apylinkės žodžių. Baigiantis karui pasitraukė į Vakarus.
Stasys Riáutas (1906–1942 sušaudytas sovietiniame lageryje), mokytojas, tautosakos ir žodyno rinkėjas. Žodynui yra užrašęs apie 1000 tarminių žodžių iš Pandėlio.
Kazys Señdzikas (1910–1940 nusižudė pabūgęs bolševikų keršto), bibliotekininkas. Dirbdamas Kauno kunigų seminarijos bibliotekoje, jos archyve iš įvairių senų rankraščių ir senesnių spaudinių (iš viso apie 60 vienetų) žodynui išrašė apie 12 000 lapelių.
Rapolas Serapìnas (1904–1989), pedagogas, filosofas. 1940–1941 m. žodynui atidavė apie 1000 Platelių apylinkėje užrašytų žodžių. Baigiantis karui pasitraukė į Vakarus.
Alfonsas Šešplaũkis-Tyruõlis (1909–2006), pedagogas, poetas, vertėjas. 1931–1933 m. žodynui surinko 290 žodžių. Svarbiausius savo darbus (tarp jų ir lietuvių kalbos vadovėlius) išleido Vakaruose.
Jurgis Šlapẽlis (1876–1941), gydytojas, vertėjas, žodynininkas. Įvairiais būdais yra talkinęs didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui“: paskolinęs Juškos žodyno rankraštį, siuntęs žodžius, skaitęs žodyno korektūrą.
Gražutė Šlapelýtė-Sirutíenė (1909–2009), pedagogė, kultūrininkė. Studijuodama Vilniaus universitete 1933–1934 m. užrašė ir žodyno redakcijai pateikė apie 2400 lapelių. Žodyno redakcijai persikėlus į Vilnių skaitė žodyno korektūras.
Juozas Tinìnis (1907–1971), mokytojas, rašytojas, vertėjas. 1931 m. žodynui pateikė daugiau kaip 500 lapelių. Pasitraukęs į užsienį plačiai reiškėsi išeivijos veikloje.
Jonas Totoráitis (1887–1941), kunigas, istorikas. Dirbdamas Marijampolės marijonų gimnazijoje organizavo žodžių rinkimą savo vadovaujamoje įstaigoje, tikrindavo Marijampolės apylinkėse užrašytus žodžius.
Vilius Trãkis (1912–1986), evangelikų vyskupas. Dar mokydamasis Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje 1933 m. žodyno redakcijai atidavė apie 170 Plikių miestelyje užrašytų žodžių. Vakaruose reiškėsi visuomeniniame gyvenime.
Kazimieras Umbražiū́nas (1909–1996), žurnalistas. Mato Untulio paskatintas 1933–1934 m. žodynui užrašė apie 100 Vilniaus krašto tarminių žodžių. Iš įkalinimo į Lietuvą grįžo 1956 m.
Balys Ùrbanas (1891(?)–1941(?)), mokytojas, aistringas didžiojo žodyno talkininkas. Organizavo žodžių rinkimą Dusetose, į jį įtraukė net savo šeimos narius, tikrino Dusetų krašto žodžius, teikė patarimų žodyno redakcijai. Skirtingų šaltinių duomenimis, Urbanas yra užrašęs nuo 3400 iki 10 000 žodžių (vienas ir su mokiniais).
Jonas Ùžpurvis (1891–1992), pedagogas, istorikas, kalbininkas. 1949 m. buvo ištremtas į Sibirą, 1967 m. išvažiavo į Vokietiją, kur parašė geriausius savo kalbotyros darbus. Žodynui Užpurvins yra užrašęs apie 1000 žodžių iš Klaipėdos apylinkių, skaitęs žodyno korektūras.
Antanas Vaičiuláitis (1906–1992), rašytojas, literatūros mokslininkas, vertėjas. Vienas iš nedaugelio rašytojų, gražiai bendradarbiavusių su kalbininkais; buvo aktyvus Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos ir Lietuvių kalbos draugijos narys. 1931 ir 1933 m. žodynui užrašė, įvairių šaltinių duomenimis, nuo 800 iki 1000 Vilkaviškio apylinkės žodžių.
Stasys Vaĩnoras (1909–1964), žurnalistas. Studijuodamas užrašė per pusantro šimto žodžių iš gimtosios Palangos gyvosios žmonių kalbos. Buvo ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, Jungtinėse Amerikos Valstijose aktyviai dirbo spaudos darbą.
Juozas Vaišnỹs (1913–2001), kunigas, kultūrininkas, kalbininkas. 1934 m. yra užrašęs apie 80 gimtųjų Trakiškių (netoli Marijampolės) žodžių. Visus savo kalbinius darbus parašė gyvendamas Amerikoje.
Adolfas Venckáuskas (1900–1980), mokytojas, visuomenės veikėjas. Studijuodamas 1933 m. žodynui užrašė 65 žodžius, vėliau, 1940 m., dar 50 žodyno lapelių. Aktyviai reiškėsi išeivijos švietimo ir kultūros veikloje.
Vaclovas Zupkẽvičius (1914–?), teisininkas, vienas iš Norilsko lagerio Sibire sukilimo vadovų. 1938–1939 m. žodynui yra užrašęs per 200 lapelių.
Juozas Žagrakalỹs (1906–1977), teisininkas, vertėjas, rašytojas. Pirmuosius žodžius žodynui užrašė dar 1933 m. (11 lapelių) bet daugiausia – grįžęs iš Sibiro tremties. 1972–1977 m. žodynui jis atidavė apie 4000 Pasvalio apylinkėje užrašytų žodžių, be to, iš raštų išrašė dar apie 5000 lapelių.
Vietoj išvadų. XX a. 5-o dešimtmečio kataklizmuose Lietuva neteko, be minėtų žodyne dirbusių ir žodžius rinkusių žmonių, dar daugiau kaip šešių dešimčių rinkėjų: vieni mirė dėl kokių ligų, kiti žuvo partizaninėje kovoje ar šiaip buvo represuoti, treti pasitraukė iš Lietuvos. Tiesa, nemaža jų dalis buvo tik epizodiniai žodžių rinkėjai, netolimoje praeityje, paprastai studijų metais, davę žodynui po keliasdešimt ar po kelis šimtus ar tūkstančius žodžių, bet buvo ir tuo metu labai aktyvių rinkėjų, turėjusių nutraukti žodžių rinkimo darbą dėl nelauktai ištikusių aplinkybių. Stebina tų rinkėjų profesinė įvairovė: be daugybės mokytojų, buvo rašytojų, vertėjų, mokslininkų, kunigų, žurnalistų, spaudos darbuotojų ir kt. Visi jie nusipelno būti vienaip ar kitaip prisimenami, nes paliko savo indėlį „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje, iš kurios išaugo monumentalus lietuvių kalbos paminklas „Lietuvių kalbos žodynas“, „pamatinis [lietuvių] kultūros tekstas“ (V. Daujotytė).
Publikacija parengta pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Juozas Balčikonis leksikografas“
(Nr. LIT-5-14).