Tadas Vrublevskis ir jo bibliografijos rodyklė

Bronislava Kisielienė

Tadas Stanislovas Vrublevskis garsus teisininkas, bibliofilas ir visuomenės veikėjas, kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų. Jis 1912 m.  spalio 30 d. užregistravo Eustachijaus ir Emilijos Vrub-levskių viešosios bibliotekos draugijos statutą. 1913 m. draugijai perdavė savo tėvų ir paties visą gyvenimą kauptą biblioteką ir muziejinius rinkinius. Taip asmeninių dokumentų saugykla tapo visuomenei prieinama viešąja biblioteka.

Kultūros mecenato Tado Vrub-levskio dėka biblioteka virto svarbiu mokslo ir kultūros židiniu. 2012 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka (LMAVB) mini šimto metų jubiliejų. Pagerbdami jos įkūrėją, parengėme Tado Vrublevskio gyvenimo ir veiklos bibliografijos rodyklę.
Tadas Vrublevskis gimė 1858 m. lapkričio 8 d. Vilniuje. Apie jo šeimą rašyta mažai. Tėvas – gydytojas homeopatas Eustachijus Edvardas Vrublevskis (1826–1891), motina – Emilija Beniovskytė-Vrublevska (1830–1886). Tado brolis Augustinas įgijo chemiko specialybę, kitas brolis Kazimieras gyveno aštuoniolika metų (1872–1890).

1868–1877 m. T. Vrublevskis mokėsi Vilniaus pirmojoje gimnazijoje, ją baigė aukso medaliu. Studijuoti išvyko į Sankt Peterburgo medicinos chirurgijos akademiją, nes norėjo tapti gydytoju. Akademijoje jaunas, naujovių ieškantis žmogus dalyvavo pogrindinės revoliucinės organizacijos veikloje. Organizacija buvo susekta. 1880 m. prasidėjus suėmimams, Tadas Vrublevskis persikėlė į Varšuvos universitetą. Tų pačių metų vasario mėnesį buvo suimtas ir įkalintas Varšuvos kalėjime, kur kalėjo pusantrų metų. 1881 m. rugpjūčio mėnesį teismo sprendimu dvejiems metams ištremtas į Sibirą, Tobolsko guberniją1.
Varšuvos kalėjime ir tremtyje dar labiau išryškėjo T. Vrublevskio požiūris į visuomeninę santvarką, religiją, moralę. Visuomeniniai klausimai jam buvo svarbesni nei asmeniniai interesai. Jis daug skaitė gamtos, visuomeninių mokslų veikalų vokiečių, prancūzų, lenkų, lietuvių kalbomis, vertė knygas į lenkų kalbą, rašė eilėraščius, kuriuos daugiausia dedikavo motinai. Visa tai atsispindi iš tremties tėvams rašytuose laiškuose, kurie saugomi LMAVB Rankraščių skyriuje. T. Vrublevskis matė daug nelaimingų ir nuskriaustų žmonių, visuomenės abejingumą jų atžvilgiu, tad nusprendė nebetęsti mokslų medicinos fakultete ir pasirinko teisės studijas.

2012_17_13
Tadas Vrublevskis. Aleksandro Štrauso (Aleksander Władysław Strauss) nuotrauka
(1902 m.)

1883 m. rudenį, pasibaigus tremties laikui, grįžo į Sankt Peterburgą nusprendęs stoti į Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. 1886 m. baigė mokslus ir įgijo teisės mokslų kandidato diplomą. Dar būdamas studentas T. Vrublevskis įsidarbino garsaus to meto advokato Vladimiro Spasovičiaus (W. Spasowicz) padėjėju.
1891 m. mirus tėvui, T. Vrublevskis grįžo į Vilnių. Pradėjo dirbti teisės konsultantu Poliesės geležinkelių valdyboje.

Advokatas Tadas Vrublevskis išpopuliarėjo 1905–1907 m., kai dėl dalyvavimo revoliucinėje veikloje buvo teisiama daug žmonių2. Ypač jį išgarsino leitenanto Piotro Šmidto byla. Sevastopolyje vykusio teismo proceso metu už sukilimo organizavimą buvo teisiami Juodosios jūros karinio laivyno jūreiviai. Nors T. Vrublevskiui nepavyko apginti leitenanto P. Šmidto, tačiau ginamoji kalba tapo žinoma visoje Rusijos imperijoje. Vėliau T. Vrublevskis buvo kviečiamas atstovauti teisiamiesiems Sankt Peterburge, Varšuvoje, Maskvoje, Kijeve, Balstogėje, Gardine, Kazanėje, Odesoje, Sevastopolyje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Vilniuje ir kituose miestuose.

Tadas Vrublevskis gynė asmenis, kurie buvo kaltinami ir dėl slapto mokymo, draudžiamos spaudos leidimo ir saugojimo. Jis kruopščiai rengdavosi kiekvienai bylai, visapusiškai išanalizuodavo įkalčius ir įrodymus, tik po to imdavosi ginti. Jis nepaisė ginamų asmenų tautinės priklausomybės. Teismo procesų metu jo pasiklausyti susirinkdavo daug žmonių, atvykdavo advokatų ir iš kitų miestų. T. Vrublevskis nuoširdžiai dalijosi šia patirtimi su jo juridinėje kontoroje dirbusiais patarėjais Mykolu Šleževičiumi, Jonu Vileišiu, Mykolu Biržiška, Augustinu Janulaičiu, Mykolu Riomeriu, vėliau tapusiais Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjais.

Profesionalus teisininkas Tadas Vrublevskis pasižymėjo visuomeniniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime. Vilniaus kultūros istorijai svarbi apie 1900 m. T. Vrublevskio atkurta Neošubravcų draugija. Jo bute Universiteto gatvėje rinkdavosi draugijos nariai, žymūs Vilniaus inteligentijos atstovai, mokslininkai, gydytojai, teisininkai: Liudvikas Abramovičius (L. Abramowicz), Mykolas Brenšteinas (M. Brensztejn), Vladislovas Zahorskis (W. Zahorski), Ferdinandas Ruščicas (F. Ruszczyc), Bronislovas Kšyžanovskis (B. Krzyżanowski), Janas Pilsudskis (J. Piłsudski), Mykolas Riomeris ir kt. Draugijos nariai diskutuodavo Vilniaus krašto, lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių klausimais, svarstydavo istorines Lietuvos valstybės atkūrimo galimybes3.
T. Vrublevskiui pažįstama buvo ir masonų aplinka. Jo tėvo gyvenimas buvo susijęs su šia draugija, brolis Augustinas Vakaruose bendravo su masonais. Manoma, kad ir T. Vrublevskis buvo vienos iš masonų ložės narys. Vieši masonų tikslai buvo kilnūs ir gražūs, o tikroji esmė – kova prieš bet kokią priespaudą4.

1905 m. susiformavusi kraštiečių (krajovcų) srovė, pasisakiusi už savarankiškos lietuvių, lenkų ir gudų valstybės – LDK, atkūrimą, atitiko T. Vrublevskio pažiūras. Savo krašto koncepciją jis išdėstė 1919 m. Vilniuje išleistoje knygelėje Naród i samookreślenie narodowie. Žymiausių kraštiečių M. Riomerio, L. Abramovičiaus ir T. Vrublevskio pagrindinės politinės veiklos kryptys buvo pasitarimai, laikraščių leidimas, aktyvus dalyvavimas rinkimuose į Rusijos Dūmą5.
1905 m. Maskvoje įvykusiame VI žemietijų (zemstvų) atstovų suvažiavime, T. Vrublevskis kalbėjo apie Lenkijos Karalystės autonomiją. To laiko metraštininkai teigia, kad jo kalba buvusi įspūdinga.
Po dalyvavimo politinėse bylose, dėl demokratinių idėjų skleidimo, Tadas Vrublevskis tapo populiarus. Jis ryžtingai priešinosi vienos ar kitos tautos išskirtinumui. Vilniečiai ir „Kurjer Litewski“ redakcija iškėlė T. Vrublevskio kandidatūrą rinkimuose į Rusijos Dūmą. Pirmosios Rusijos Dūmos (1906 II–IV) rinkimuose advokatas pralaimėjo žydų rabinui Šmarijai Levinui. Vėliau balotiravosi į Trečiąją Rusijos Dūmą (1907 XI–1912 VI), kur pralaimėjo kunigui Stanislovui Macejevičiui (S. Maciejewicz). Po šių nesėkmingų rinkimų Vrublevskis nutolo nuo politinės veiklos. 1907 m. jis aktyviai dalyvavo Mokslo ir meno muziejaus draugijos kūrime, buvo išrinktas į draugijos komitetą, parengė draugijos įstatus6.

1919 m. Vilniuje pradėjo veikti Aukštieji mokslo kursai, kuriuose nuo 1921 m. dėstytoju dirbo ir Tadas Vrub-levskis. Jis dėstė valstybinės teisės įvadą. Advokatas buvo kviečiamas į lietuvių renginius, minėjimus. Ketvirtadieniais jo bute rinkdavosi inteligentijos atstovai: Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos, kunigas Petras Kraujalis, Jonas Vileišis, Danielius Alseika, Augustinas Janulaitis ir kt. Vrublevskis buvo susitikęs ir su Vilniaus vyskupu Jurgiu Matulaičiu, kunigais Mečislovu Reiniu, Juozapu Kukta. J. Matulaičio prašymu parengė Parapijiečių sąjungos įstatus, diskutavo apie mokykloje įvedamas tikybos pamokas7.

2012_17_14
Tado Vrublevskio biblioteka. Jono Bulhako (Jan Bułhak) nuotrauka (XX a. pr.)

Lietuvių mokslo draugijos susirinkimuose T. Vrublevskis lenkų kalba skaitė pranešimus aktualiais to meto klausimais, pavyzdžiui, apie lietuvių kalbos uždraudimą, senojo Vilniaus topografiją. Jis dalyvavo Jono Basanavičiaus 70-ųjų metinių iškilmėse, Lietuvių klube surengtose ketvirtosiose Lietuvos nepriklausomybės metinėse. 1922 m. gruodžio 27 d. Vilniuje visuotinis Lietuvių mokslo draugijos susirinkimas, J. Basanavičiaus siūlymu, išrinko Tadą Vrublevskį draugijos garbės nariu.
Lietuvos mokslui ir kultūrai T. Vrublevskis daug nusipelnė padovanojęs visuomenei savo sukauptą biblioteką. Pirmąsias knygas ir dokumentus buvo pradėję kaupti jo tėvai. Po jų mirties visi šie turtai atiteko Tadui Vrublevskiui. 1912 m. spalio 30 d. jis įsteigė Eustachijaus ir Emilijos Vrub-levskių viešosios bibliotekos draugiją. Šiai draugijai 1913 m. vasario 13 d. T. Vrublevskis perdavė vertingą kolekciją: apie 65 000 tomų knygų, 3000 graviūrų, daugiau kaip 100 žemėlapių ir planų, daugybę įvairių dokumentų ir rankraščių, paveikslų, skulptūrų, numizmatikos rinkinių.

Straipsnis rengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos projektą LIT-5-29.

Bus daugiau

1 ABRAMAVIČIUS, Vladas. Tadas Vrublevskis. Vilnius, 1960. – P. 7–8.
2 Tado Vrublevskio gintos bylos. LMAVB RS, F155.
3 ROMANOWSKI, Andrzej. Towarzystwo neo-szubrawców. In Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Petras Vileišis. –Vilnius, 2001. – P. 166–175.
4 KASTANAUSKAITĖ, Laima. Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918–1940): monografija. – Vilnius, 2008. – P. 423.
5 STALIŪNAS, Darius. Tado Vrublevskio politinės minties bruožai. In Lietuvos atgimimo istorijos studijos. – Vilnius, 1996. T. 13. – P. 150–170.
6 ILGIEVIČ, Henrika. Societates Academicae Vilnensis: Towarzystwo Przyjaciół Nauk w Wilnie (1907–1939) i jego poprzednicy. – Warszawa, 2008. P. 668.
7 MATULAITIS, Jurgis. Užrašai. Red. O. Mikailaitė. Putnam, Conn., 1991. – P. 368.

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.