Baltistikos centrai ir Lietuva: baltistika pasaulio kontekste

Tarptautinės mokslinės konferencijos apžvalga

Vitalija Karaciejūtė

Vasario 21–22 d. Lietuvos edukologijos universitete* vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Baltistikos centrai ir Lietuva: baltistika pasaulio kontekste“. Pranešimus skaitė mokslininkai iš Baltarusijos, Čekijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Prancūzijos, Rusijos, Suomijos, Vengrijos, Vokietijos ir kt. Konferenciją pagal Europos socialinio fondo (ES SF) finansuojamus projektus: „Lituanistikos (baltistikos) centrų akademinio mobilumo skatinimas ir tarptautiškumo plėtra“, „Lietuva čia ir ten: kalba, mokslas, kultūra, visuomenė“, „Lituanistikos (baltistikos) centrų, lietuvių bendruomenių ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo stiprinimas“ – kartu su partneriais rengė LEU, VU ir VDU.Į konferenciją atvykusius dalyvius sveikino LEU rektorius Algirdas Gaižutis, LR švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis, Baltistikos centrų asociacijos pirmininkė Vilija Salienė. Konferenciją pradėjęs A. Gaižutis daugiausia dėmesio skyrė baltistikos centrų misijai: „Kiekviena valstybė itin stengiasi išsaugoti savo mentalitetą, esant atviriems pasauliui ir jaučiant įvairius ir netikėtus jo skersvėjus; nuolat gaivinti ir stiprinti kultūrų dialogą ir polilogą. Valstybės steigia savo centrus kitose šalyse, ypač universitetinėje terpėje, taip padėdamos saviems neprarasti Tėvynės ilgesio ir nebūti gniuždomiems vienišumo ar susvetimėjimo, ir padeda kitiems atrasti panašius į save ir skirtingus. Baltistikos centrų atsiradimas įvairiose šalyse neišvengiamai taps misionieriškas.“

Konferencijos plenarinį posėdį, kuriam vadovavo Sigutė Radzevičienė (LEU) ir Ilja Lemeškinas (Čekija, Prahos Karolio universitetas), pradėjo Laima Anglickienė (VDU), Jurga Trimonytė-Bikelienė (LEU) ir Loreta Vilkienė (VU). Pranešime aptartas baltistikos centrų ryšys su Lietuva, pristatyti ES SF finansuojami projektai.
Meilutė Ramonienė (VU) pateikė emigrantų kalbinių nuostatų tyrimo rezultatus: „Kalbinis elgesys ir nuostatos skirtingose lietuvių bendruomenėse smarkiai skiriasi. Kai kuriose šalyse lietuvių bendruomenėse tvirtai išlaikoma lietuvių kalba ir tradicijos. Tačiau yra šalių ir atskirų bendruomenių, kur paveldėtosios lietuvių kalbos labai greitai atsisakoma ir pereinama prie aplinkos kalbos.“
Bronė Narkevičienė (Vokietija, Vasario 16-osios gimnazija) kalbėjo apie Vasario 16-osios gimnazijos svarbą išlaikant lietuvių tapatybę: „Gimnazijos reikšmė akivaizdi: Pasaulio lietuvių bendruomenė, Vokietijos lietuvių bendruomenė, Gimnazija, aktyvūs Lietuvos visuomenės veikėjai dirba kartu. Rennhofo sodyba buvo lietuvio tapatybės formuotoja ir saugotoja.“

Jolantos Zabarskaitės (LKI) pranešimas „Akademinis „Lietuvių kalbos žodynas“ – pasaulėvaizdžio atspindys: kaip naudotis?“ skatino į leksikografinį straipsnį pažvelgti vertybiniu aspektu: „Lietuvių kalbos žodyno leksikografinis straipsnis yra ypatingas, pagal savus principus organizuotas diskursas. Iliustracijų atsiradimą lėmė įvairios lingvistinės ir ekstralingvistinės priežastys, tarp jų ir vertybinės.“
Tamara Bairašauskaitė ir Rimantas Miknys (LII) aptarė Lituanistikos centro Varmijos Mozūrų universitete (VMU) Olštyne patirtis ir problemas: „Olštynas yra universitetinis miestas ir mokslinių tyrimų centras su Lietuvos istorijos tyrimų tradicija. 2010–2012 m. bendromis partnerių pastangomis VMU Istorijos ir tarptautinių santykių institute įgyvendinama tarpfakultetinė specialybė „Žinios apie Lietuvą“. Specialybės turinys atsirado iš koncepcijos, ką jaunieji lenkų istorikai turėtų žinoti apie Lietuvą abiejų valstybių santykių kontekste. Buvo suformuota stacionari Lituanistikos biblioteka. Svariausias pasiekimas – privalomas lietuvių kalbos mokymas.“
Ilja Lemeškinas (Čekija, Prahos Karolio universitetas) kalbėjo apie Lietuvą Čekijoje: „Baltų ir čekų istorinių, kultūrinių ryšių užuomazgos siekia X a. pabaigą. Atkreiptinas dėmesys į XVIII a. pirmosios pusės anoniminį vokiečių–lietuvių žodyną (Klementinumas, sign. XVI.F.30) ir jo pirmųjų savininkų, tyrėjų (J. V. Zlobiskio, P. Šafaříko, L. Geitlerio) asmenybes, į F. L. Čelakovskio leksikografinius ir kitus darbus. Čekų lituanistikos raida XIX a. glaudžiai susijusi su tautiniu čekų atgimimu, tiesiogiai lėmusiu, kaip rodo J. Basanavičiaus, J. Angrabaičio atvejai, ir atgimimo procesą Lietuvoje.“

Grasilda Blažienė (LKI) pranešime „In aliquid aspirat Baltistica saeculo vicesimo primo?“ svarstė, kas laukia baltistikos XXI amžiuje. „Šaltinių išsaugojimas, jų skaitmeninimas, anotavimas, atvirų prieigų kūrimas – tai tik baltistikos pragmatika, klojanti pamatus naujo lygmens fundamentiniams darbams. Kas, naudodamasis faktografine medžiaga, kurs fundamentinę baltistiką ir baltistikos ateitį?“
Jolanta Gelumbeckaitė (Vokietija, Frankfurto prie Maino Goethe’s universitetas) pristatė vykdomus bendrus baltistinius ir lituanistinius Frankfurto universiteto ir Lietuvos, Italijos ir kitų Europos šalių mokslo projektus (diachroninį giliosios anotacijos lietuvių kalbos tekstyną, turintį išaugti į istorinį baltų kalbų tekstyną), bendrai rengiamus lingvistinėms studijoms skirtus lietuvių kalbos elektroninio mokymo kursus ir aptarė mokslo įstaigų kooperacijos pagrindais galimų steigti baltistikos studijų programų perspektyvas.

Vilija Salienė (LEU) baigiamajame plenarinio posėdžio pranešime aptarė probleminius lietuvių kalbos mokymo(si) aspektus: „Kalbų mokymas(is) globaliajame pasaulyje įgauna naujų aspektų, susiduria su naujais iššūkiais. Lietuvių kalbos mokoma kaip gimtosios ir kaip valstybinės kalbos Lietuvoje, kaip užsienio kalbos už Lietuvos ribų. Tačiau dažnai lietuvių kalbos ne Lietuvoje mokoma nei kaip gimtosios, nors besimokantiesiems tai yra gimtoji kalba, nei kaip užsienio kalbos. Suprantama, kad baltistikos centrai lietuvių kalbai mokyti turi susikūrę savas tradicijas, kalbos mokymui daug įtakos daro socialinis kultūrinis kontekstas, gimtosios (ne lietuvių) kalbos specifika. Turėtume atkreipti dėmesį ir į tuos atvejus, kai užsieniečiai mokosi lietuvių kalbos keldami sau visai kitus, ne su mokymusi siaurąja prasme susijusius, tikslus. Tokiu atveju lietuvių kalba įgauna visai kitą statusą.“

Antroji konferencijos diena: darbas sekcijose
Antrą konferencijos dieną darbas vyko trijose sekcijose. Toliau straipsnyje glaustai apžvelgiami mokslininkų skaityti pranešimai, pateikiamos svarbesnės įžvalgos.

Baltistikos centrų veikla ir perspektyvos
Pirmoje sekcijoje daugiausia nag-rinėta baltistikos centrų veikla ir perspektyvos.
Vaidas Šeferis (Čekija, Masaryko universitetas) pranešime „Šiuolaikinė baltistika „paklausos“ ir „pasiūlos“ kategorijų šviesoje: raidos tendencijos“ svarstė: „Kaip elgtis šitaip besikeičiančioje Europos mokslo ir baltistikos situacijoje? Ar įmanoma išgelbėti akademizmo tradicijas, neatsisakyti universitetinių ambicijų ir netapti bedarbiu?“
Regina Kvašytė (ŠU) kalbėjo apie latvistiką Šiauliuose: „Latvių kalbos ir literatūros mokymas, taip pat įvairių sričių su Latvija arba latvių kalba susijusi mokslinė tiriamoji ir šviečiamoji veikla turi gilias tradicijas.“
Greta Lemanaitė-Deprati (Lenkija, Krokuvos Jogailaičių universitetas) pranešime „Krokuvietiškoji ir vilnietiškoji „Rūta“ – idėjų sutapimas ar sąmoningas tęsinys?“ teigė: „Tiek Krokuvos „Rūta“, tiek Vilniaus „Rūta“ paliko ryškų pėdsaką lietuvių kultūros istorijoje. Nors jos veikė skirtinguose miestuose ir šalyse, esant labai skirtingoms sąlygoms, vis dėlto greičiausiai tai buvo vienalytės idėjos įgyvendinimas.“

Dalia Kuizinienė (VDU) aptarė Lituanistikos katedros Čikagoje istoriją ir dabartį, pabrėžė, kad „Lituanistikos katedros profesūra iniciavo Lietuvos humanitarų domėjimąsi egzilio literatūros, istorijos, kultūros problemomis, susidomėjimą naujomis metodologijomis“.
Stasys Tumėnas (ŠU) kalbėjo apie lituanistinių archyvų Kento (JAV) valstybiniame universitete istoriją ir perspektyvas: „Dabar Kento universiteto bibliotekos lituanistiniai rinkiniai pagal apimtį yra treti po graikų ir rumunų archyvų.“
Aurelija Tamulionienė (LKI) pristatė Lituanistikos židinį − gyvą ir visiems atvirą lietuvių kalbos erdvę: „Labiausiai lankytojus stebinantys Kalbos muziejaus eksponatai − kalbos žaislai, atskleidžiantys lietuvių kalbos unikalumą ir istoriją.“
Aurelija Kaškelevičienė (Suomija, Helsinkio universitetas) aptarė baltistikos padėtį Helsinkio universitete (HU): „Didžiausios HU Baltistikos studijų problemos: tik du nuolat dirbantys dėstytojai, palyginti mažas studentų skaičius, mažėjanti studentų motyvacija tęsti magistrantūros studijas. Stipriosios pusės – Suomijos švietimo ministerijos dėmesys ir parama mokant mažų ir retų kalbų, glaudus bendradarbiavimas su Lietuvos ir Latvijos universitetais, padidėjęs studentų ir dėstytojų mobilumas, gera baltistikos biblioteka.“

Žydronė Kolevinskienė (LEU) pranešime „Lietuvių rašytojų draugijos archyvinis paveldas JAV“ teigė, kad „Lietuvių rašytojų draugijos veikla JAV orientavosi į kelias pagrindines veiklos sritis – knygų ir raštų leidybą, lietuviškų knygų vertimą į kitas kalbas, ryšių užmezgimą ir aktyvų bendradarbiavimą su kituose kraštuose gyvenančiais lietuvių rašytojais“.
Violeta Lopetienė (Rusija, Baltijos federalinio Imanuelio Kanto universitetas) pristatė Lietuvių kalbos kabineto rengiamas tarptautines mokslo konferencijas, studentų dalyvavimą Lietuvių kalbos ir etnokultūros vasaros kursuose Lietuvos aukštosiose mokyk-lose ir kt.
Ona Druseikaitė-Ruževičiūtė (Rusija, Kaliningrado srities Černiachovsko industrinė pedagoginė kolegija) pabrėžė, kad „Lituanistikos centras aktyviai bendradarbiauja su Baltijos federalinio Imanuelio Kanto universiteto Lietuvių kalbos kabinetu, kolegijos studentai – nuolatiniai šio universiteto rengiamų tarptautinių baltistikos konferencijų, edukacinių išvykų į Lietuvą dalyviai“.

Jowita Niewulis-Grablunas (Lenkija, Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas) kalbėjo apie Baltologijos skyriaus praktinės lietuvių kalbos mokymo istoriją, ne itin lengvus pirmuosius žingsnius. Hélèn de Penanros (Prancūzija, Nacionalinis rytų kalbų ir civilizacijų institutas) ir Dainius Vaitiekūnas (LEU) dalijosi lietuvių kalbos dėstymo patirtimi Paryžiuje, Nacionaliniame rytų kalbų ir kultūrų institute.

Lietuviškosios tapatybės refleksijos

Antros sekcijos darbas labiausiai orientuotas į lietuviškosios tapatybės globalizacijos sąlygomis refleksijas.
Antra Kļavinska (Latvija, Rėzeknės aukštoji mokykla) nagrinėjo „lietuvių“ sąvoką, teikiamą žodyne „Latgale Linguo-Territorial Dictionary“. Pranešėjos teigimu, minėtąją sąvoką galima nusakyti trimis aspektais: apibūdinant etnolingvistinius kontaktus, valstybingumo idėjas, lietuvių kultūros požymius Latgaloje.
Loreta Vilkienė (VU) kalbėjo apie Vokietijoje gyvenančių lietuvių tapatybės bruožus: „Vienas iš tapatybės kaitos veiksnių gali būti, pvz., daugiakalbystės reiškinys: kiekviena naujai išmokta kalba veikia ir asmens santykį su pasauliu. O jei ta kalba išmokstama ne kaip užsienio, o kaip emigrantą priimančios šalies kalba, tai, neabejotina, veikia ir individo tapatybę“. Temą tęsė Jurgita Girčienė (LEU), teigdama, kad „jauniesiems užsienio lietuviams būdingi du žiūros taškai, dviejų skirtingų pasaulių – čia ir ten – opozicija.“
Skirmantas Valentas (ŠU) kalbėjo apie poetinę baltistiką, apie rekonstruotų indoeuropietiškų formų ir archaizmų „grąžinimą“ į tekstą, savotišką jų sinchronizavimą, suteikiant naujas reikšmes; ypatingą priebalsinio kamieno vartojimą poezijoje.

Anot Ewos Stryczyńskos-Hodyl (Lenkija, Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas): „Lietuva, jos peizažas, sostinė, valdovai, mitologija ir gyventojai lenkų literatūroje užima ypatingą vietą. Motyvų gausa rodo, kad juos galima būtų skirstyti į tris vaizdų kategorijas.“ Tai kūriniai, kuriuose: 1) minimi iš lietuvių tautos kilę did-vyriai; 2) esama lietuvių mitologijos ir folkloro motyvų; 3) teikiami Lietuvos kaip vaikystės ir jaunystės krašto vaizdai.
Vilija Janušauskienė (LEU) kalbėjo apie aisčių-baltų (pa)likimą lietuvių poezijoje kaip apie kultūrinį archeologinį skaitymo kodą: „Mokiniams siūlomas kultūrinis literatūrinis žaidimas-tyrimas: remiantis savo asmeninėmis psichologinėmis įžvalgomis, kultūros, istorijos, mitologijos, literatūros žiniomis ir pasitelkus psichologinį kultūrinį, archeologinį skaitymo kodą, prašoma perskaityti pasiūlytus tekstus, atsakyti į anketos klausimus, atlikti kūrybines užduotis.“
Sigutė Radzevičienė (LEU), kalbėdama apie Lietuvos ir Švedijos kultūros įvaizdį, akcentavo, kad „tai nepaliestas žvalgos aspektas Švedijos ir Lietuvos ryšių tyrimuose; atliepdami šiuolaikinės literatūrologijos aktualiąsias įžvalgas tapatybės ir imagologijos klausimais, švedų ir lietuvių santykiai traukia tyrinėtojų dėmesį“.

Laura Laurušaitė (LLTI) analizavo dabartinio emigranto savivoką lietuvių ir latvių literatūrose: „Atsispindi trapus, labilus, krizinis baltų identitetas, M. Ivaškevičiaus žodžiais tariant, „Žmonijos mastu tai – menkniekis, normalus reiškinys, vadinamas „integ-racija“. Ir tik nematomam žmogui tai dar yra drama.“
Kristina Jakaitė-Bulbukienė (VU) aptarė lietuvių emigrantų kalbos išsaugojimo strategijas; analizavo senųjų ir naujųjų emigrantų sociolingvistinę situaciją: „Kalbą išlaiko tie, kurių etninis identitetas yra stiprus. Nemažai lemia ne tik konkretaus žmogaus pastangos, bet ir esama situacija gyvenamoje šalyje, susiklosčiusios bendruomenės tradicijos.“ Pranešėjos mintį tęsė Olga Siniova (Rusija, Maskvos valstybinis M. V. Lomonosovo universitetas), kalbėjusi apie emigrantų vertybinį santykį su gimtąja kalba.

Ilona Čiužauskaitė (MRU, LLTI) pranešime „Lietuviškoji tapatybė tarp sava ir svetima: Juozo-Tumo Vaižganto kelionių apybraižos“ daugiausia dėmesio skyrė pasakotojo nupieštam lietuviškosios tapatybės vaizdiniui: „Kokia ji, kai į save patį ir savo tautos atstovus, jų elgesio stereotipus žvelgiama iš pasaulio taško, nutolusio nuo Lietuvos ne tik kilometrais, bet ir kitu mentalitetu, kita kultūra, kita civilizacija.“
Gintarė Vaitonytė (VDU), analizuodama Henrio Parlando kūrybą, atskleidė baltiškuosius kontekstus tarpkultūrinio įvykio fone, aiškino, „kaip baltiškumas prisideda prie tarpkultūrinio teksto kūrimo, kaip jis suvokiamas ir kokią vietą užima tarpkultūriniame tekste“.

Apie vertimus kalbėjo Tiina Kattel (Estija, Tartu universitetas) pranešime „Lietuvių grožinės literatūros vertimai ir jų recepcija Estijoje nuo 1990-ųjų iki 2013-ųjų metų“ ir Vyda Bajarūnienė (ŠU) pranešime „Antono Čechovo kūrinių ankstyvųjų vertimų į lietuvių kalbą istoriniai-kultūriniai kontekstai“.
Daug dėmesio skirta literatūros analizei. Romualdas Narunecas (LEU) pasakojo apie Napoleono Šepučio atradimus „Lietuvos Jeruzalėje“ (pagal Herkaus Kunčiaus romaną „Lietuvis Vilniuje“); Gitana Vanagaitė (LEU) kalbėjo apie Vandos Juknaitės pokalbių knygos „Tariamas iš tamsos“ recepciją Lietuvoje ir užsienyje; Reda Pabarčienė (LEU) pranešime „Shakespeare‘o perrašymas „Šančių kalba“: Kosto Ost-rausko šekspyriana“ nagrinėjo K. Ost-rausko santykį su W. Shakespeare‘o tekstais.

Lietuvių kalbos mokymo Lietuvoje ir užsienyje problemos

Trečios sekcijos darbe daugiausia diskutuota lietuvių kalbos mokymo Lietuvoje ir užsienyje klausimais.
Gedos Montvilaitės-Sabaitienės (Čekija, Prahos Karolio universitetas) pranešime nagrinėta, su kokiais sunkumais susiduriama mokant čekų studentus lietuvių kalbos: „Bene sudėtingiausia išaiškinti dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių vartoseną. Lietuvių kalba šiuo požiūriu savita, nes joje aktyvi šių neasmenuojamų veiksmažodžio formų vartosena“.

Vidas Valskys (LEU), kalbėdamas apie bevardės giminės dalyvius, parodė, kaip tokių dalyvių vartoseną galima būtų panaudoti mokant(is) lietuvių ir latvių kalbų – siekiant įvairesnės, neretai ir tikslesnės raiškos, plečiant besimokančiojo kalbines išgales, atskleidžiant mokomosios kalbos savitumą ir grožį.
Ričardas Petkevičius (Vengrija, Lorándo Eötvöšo universitetas) aptarė Vengrijos studentų lietuvių kalbos gramatikos sunkumus fonetikos, morfologijos ir sintaksės lygmeniu. Sonata Vaičiakauskienė (LEU) pateikė keletą pastabų dėl lietuvių kalbos morfemikos mokymo(si), o Aranka Laczházi (Vengrija, Lorándo Eötvöšo universitetas) pasidalijo lietuvių kalbos gramatikos vengrų kalba rengimo patirtimi.
Regina Rinkauskienė (LEU) teigė, kad lietuvių kalbos tarmių žinios Baltistikos centrų studentams pateikiamos nevienodai, nes būtina atsižvelgti į studentų lygį. Vis dėlto esminius lietuvių kalbos tarmių klausimus reikėtų dėstyti visiems. Dialektologijos temą tęsė Rasa Kurkauskienė (LEU), aptarusi dviskaitos vartojimą rytų aukštaičių panevėžiškių šnektose.

Ona Petrėnienė (LEU) svarstė: ekspresyvumas – trūkumas ar privalumas? „Ne kiekvienas ypatingas, nestandartinis kalbinės raiškos būdas gali būti vartojamas tikslingai. Pastaruoju metu vis labiau pastebimas polinkis niveliuoti kalbos reiškinius. Taip pat neretai ekspresija imama vertinti kaip tam tikras logikos pažeidimas.“
Gintautas Kundrotas (LEU) aptarė lietuvių kalbos intonacijos tyrimo raidą (tipologiniu aspektu): „Lietuvių kalbos intonacijos tyrimui reikšmingiausi buvo paskutiniai trys XX a. dešimt-mečiai: tuo laikotarpiu sintaksininkai analizavo svarbiausias intonacijos funkcijas, fonetikai atliko svarbiausius eksperimentinius tyrimus ir paskelbė jų rezultatus.“

Dar viena aktuali šios sekcijos tema – kalba globalizacijos kontekste. Apie gimtosios kalbos ugdymo reikšmę kalbėjo Zita Nauckūnaitė (LEU): „Globalizacijos kontekste gimtoji kalba įgauna didesnį svorį negu anksčiau, todėl būtina mąstyti apie naują kalbos vaidmenį žmogaus ir tautos gyvenime ir perkelti gimtosios kalbos ugdymo dominantę nuo komunikacinės kalbos funkcijos į pažintinę sisteminę, kultūrinę ir dvasinę.“
Laimutė Bučienė ir Vilma Leonavičienė (LEU) gvildeno lietuvių kalbos mokymo(si) galimybes globalizacijos sąlygomis. Pranešėjos teigė, kad „lietuvių kalbos nuotolinio mokymo(si) ir paveikslėlių žodyno moduliai taps internetiniu lietuvių kalbos, lietuviškos kultūros sklaidos ir populiarinimo pasauliniame kontekste šaltiniu“.

Lina Murinienė (LEU) svarstė, kaip „globalizacijos sąlygomis galėtų būti išlaikomos pagrindinės lietuvių kalbos vartojimo sritys“. Pranešimo autorės nuomone, „kalbos prestižo pajauta turi eiti iš vertybinių šeimos, mokyklos, universiteto nuostatų“.
Raimonda Ragauskienė (LEU, LII) kėlė klausimą, ar XVI a. pirmosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai dar mokėjo lietuviškai? Ištyrusi istorinį diskursą, autorė padarė išvadą, kad „XVI a. pirmoje pusėje susiklosčiusius tam tikrai lingvistinei situacijai ir politinėms aplinkybėms, poliglotiška LDK diduomenė (net ir lietuvių kilmės) jau nematė būtinybės kalbėti lietuviškai“.
Aivas Ragauskas (LEU) naujai pristatė mokytoją kalbininką Aleksandrą Karolį Kurcijų (XVII a.): „A. K. Kurcijus buvo įvairiapusis humanitaras: įgijęs teologijos daktaro, abiejų teisių licenciato, medicinos daktaro laipsnius. Buvo ne tik pedagogas (profesorius), bet ir poetas, medikas, teisininkas ir vienas universaliausių XVII a. LDK religinio intelektinio egzilio atstovų. Šis išskirtinis senosios Lietuvos švietėjas nusipelno būti geriau žinomas visai tarptautinei pedagogų bendruomenei.“
Sekcijos darbą baigė Vida Česnulienė (LEU), apžvelgusi teksto rišlumo tyrimus lietuvių ir užsienio kalbotyros darbuose.

Tarptautinėje mokslinėje konferencijoje perskaityta daugiau nei 50 pranešimų. Europos baltistikos centrai pirmą kartą sutelkti bendroms refleksijoms apie lietuviškąją (baltiškąją) tapatybę, apie baltistikos vietą ir ateitį vis globalėjančiame pasaulyje. Plačiai diskutuota aktualiais baltistikos (kalbos, literatūros, kultūros, didaktikos, istorijos) klausimais, dalytasi asmenine patirtimi, užmegzta naujų kontaktų.
Bendra trijų universitetų konferencija atvėrė kelius platesniam ir glaudesniam tarptautiniam baltistikos centrų bendravimui ir bendradarbiavimui.

* Straipsnyje santrumpomis žymimi šie Lietuvos universitetai ir institutai: Lietuvos edukologijos universitetas (LEU), Vilniaus universitetas (VU), Kauno Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), Šiaulių universitetas (ŠU), Mykolo Romerio universitetas (MRU), Lietuvių kalbos institutas (LKI), Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI), Lietuvos istorijos institutas (LII).

Po plenarinio posėdžio Gintautas Kundrotas, Sigutė Radzevičienė, Algirdas Gaižutis, Grasilda Blažienė, Dainius Pavalkis, Jurga Trimonytė-Bikelienė, Aivas Ragauskas, Žydronė Kolevinskienė, Laima Anglickienė, Loreta Vilkienė, Gintarė Vaitonytė, Ona Petrėnienė, Bronius Maskuliūnas, Vilija Salienė. Tomo Petrylos nuotrauka
Po plenarinio posėdžio Gintautas Kundrotas, Sigutė Radzevičienė, Algirdas Gaižutis, Grasilda Blažienė, Dainius Pavalkis, Jurga Trimonytė-Bikelienė, Aivas Ragauskas, Žydronė Kolevinskienė, Laima Anglickienė, Loreta Vilkienė, Gintarė Vaitonytė, Ona Petrėnienė, Bronius Maskuliūnas, Vilija Salienė.
Tomo Petrylos nuotrauka
Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.