Egodokumentai: lobių skrynia, kuri pradeda atsiverti

Pradėdami pokalbių seriją su profesoriumi Arvydu Pacevičiumi, projekto ,,Lietuvos egodokumentinis paveldas“ vadovu (LMT projektas, sutarties Nr. VAT-21/2010)1,  kartu paminėsime lygiai prieš 55-erius metus į mokslo apyvartą paleisto egodokumento termino savotišką sukaktį. Jo autorius žydų kilmės olandų istorikas, pedagogas ir poetas prof. dr. Jakobas Preseris (Jacob Presser, 1889–1970), kuris pirmą kartą jį panaudojo2 1958 metais. Egodokumentą J. Preseris suprato kaip asmeninio pobūdžio istorijos šaltinį, kuriame autorius rašė apie savo interesus ir visa, kas jam tuo metu rūpėjo, neatmetant ir savo džiaugsmų, rūpesčių, net tą akimirką apvaldžiusių emocijų.

Ne visose šalyse šis terminas įsitvirtino, antai vokiečiai dažniau vartoja „savęs liudijimo“ (Selbstzeugnis) terminą. Ši sąvoka peršoka autobiografijos rėmus, nes ja apibūdinami ir šaltiniai, kuriuose žmogus rašo apie save ne vien laisvanoriškai, bet ir aplinkybių verčiamas, pvz., tardymo apklausos metu, liudininkų parodymuose, skunduose, teismo procesų medžiagoje.
Specifines prasmes į šių sąvokų turinį įvedė skirtingų šalių istorikai ir raštijos literatūrinio palikimo tyrinėtojai, tad istorikai, archyvarai, bibliotekininkai ar senosios raštijos tyrinėtojai kartais ne iškart susikalba. Tai priklauso ir nuo kultūrinių skirtumų, istorinės patirties, tradicijų, religijų kitoniškumo, taigi nuo mentalinių kiekvienai atskirai tautai būdingų dalykų. Šitai pravartu žinoti ir archyvų, rankraštynų fondų sudarytojams, ir norintiems jais pasinaudoti.

Štai apie visus šiuos dalykus ir kalbamės su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesoriumi, humanitarinių mokslų daktaru Arvydu Pacevičiumi. Šios publikacijos visų pirma turėtų patraukti bibliografų, archyvistų, istorikų, knygotyrininkų, šaltiniotyrininkų ir egodokumentų publikacijų rengėjų dėmesį. Atidėti į šalį šių puslapių neturėtų ir visi kultūros, paveldo dalykais besidomintys skaitytojai. Juk egodokumentika – tai nuostabi kelionė laike ir erdvėje, kurioje susiduriame su tam tikro mąstymo ir gyvenimo būdo asmenybėmis. Ši kelionė skatina tęsti kultūros paveldo tyrimus, juos viešinti, gilintis į tautos ir individo tapatumų raišką.

Dėl egodokumento termino

Mokslo Lietuva. Taigi nagrinėsime „egodokumento“ sąvoką ir visa, kas po ja slypi. Terminas pakankamai skambus, trumpas ir drūtas, gražiai nukaltas ir tai jo privalumas. Tačiau kyla ir klausimų. Žodelytis „ego“ lotyniškai reiškia „aš“, bet juk neišversime kaip „aš dokumentas“. Gal geriau tiktų „mano liudijimas“, „mano požiūris“ ar pan.? Jeigu tai adekvataus vertimo sunkumai, tuojau pat iškyla kiekvienos kalbos sistemos ir savitumo dalykai, taigi ir išverčiamumo į kitas kalbas, komunikavimo, kartu ir tekstiškumo problema. Sunku susikalbėti, jeigu skirtingų kalbų atstovai nevienodai supranta vieną ar kitą terminą. O kur dar mentaliniai, istorinės patirties ir kultūriniai savitumai, jau nekalbant apie pasaulėžiūros, religijos ir kitus skirtumus. Vokiečių „Selbstzeugnis“ – savęs liudijimo terminas atrodo turiningesnis, geriau aprėpiantis visa tai, kas norima pasakyti. Gal lietuviškas dokumentotyros terminas šiuo atveju tinka geriau už egodokumento sąvoką?

Arvydas Pacevičius. Pradedame nuo takoskyros, apibrėžimo. Gal ir gerai. Jokio konflikto su terminu ir tyrimų šaka dokumentotyra čia nėra, nes pastarasis terminas labai imlus, tuo labiau, kad dokumento sąvoka mūsų laikais labai smarkiai išsiplėtė. Jei yra dokumentotyra, tai gali būti ir egodokumentotyra. Knyga, netradicinės informacijos laikmenos – tai ir istoriniai atitinkamos epochos šaltiniai, ir mūsų laikų dokumentai. Net ir medijas bandoma vienaip ar kitaip susieti su tam tikrais dokumentais, tačiau jos reiškiasi ne tik rašytine forma kaip bendros spausdinamosios (laikraščiai, žurnalai ir pan.), bet ir transliuojamosios (radijas, televizija, internetas) masinės informacijos priemonės. Daugialypėje terpėje veikiančios mediatekos, tink-laraščiai, veidaknygės gali būti traktuojamos kaip moderni tinklaveikos pagimdyta egodokumentika.

Tačiau šiuo atveju egodokumentai arba egodokumentika apima visų pirma rašytines informacijos priemones, kurių formą, turinį ir raidą nagrinėja daugelio humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai. Tik tyrimuose naudojami skirtingi metodai, netgi ypatingos strategijos, keliami skirtingi tikslai. Taigi, jei egodokumentai ir yra viena iš gan siaurų dokumentotyros tyrimo sričių ar objektų, tai nereiškia, jog jais nesidomi istorikai ir kultūrologai, sociologai ir psichologai. Tik pastariesiems (psichologams) egodokumentas bus svarbus kaip epizodinės ar autobio-grafinės atminties faktas, skirtingas nuo semantinės atminties, o su praeities rekonstrukcijomis susiduriantys mokslininkai egodokumente, kaip ir kituose šaltiniuose, ieškos savo teorijos ar įvykių interpretacijos patvirtinimų, jiems egodokumentas bus visų pirma kultūrinės ar istorinės atminties faktas. O su egodokumento terminu atsitiko kaip kad dažniausiai būna su kiekvienu naujadaru. Ar mažai nesusipratimų iš pradžių kilo su medijų ir mediotyros, mediologijos terminais? Beje, egodokumento sąvoka bent jau neprieštarauja lietuvių kalbos normoms: sandūros galimos iš dviejų tarptautinių žodžių. Galbūt laikui bėgant išsikristalizuos kitas terminas, bet kol kas geresnio neturime. Pvz., saviliudijimas (kaip saviplaka, savigrauža). Nėra visus tenkinančio atitikmens, nors egodokumento terminas pakankamai aiškiai apibrėžia komunikacijos ir informacijos mokslininkų, taip pat kultūros ir literatūros istorikų požiūrį į egodokumentus kaip tam tikrą asmeninės raštijos kategoriją, kuri ligi šiol Lietuvoje buvo dėliojama į skirtingus „stalčiukus“. Turiu mintyje formaliąją bibliotekų ar archyvų klasifikaciją ir minėtas ypatingas tyrimų nuostatas ir prieigas. O pasiūlymas dėl termino mano liudijimas įdomus, tik ne iki galo atskleidžia egodokumentikos esmę – egodokumentiniuose tekstuose tiesiogiai ar nesąmoningai dažniausiai liudijama apie save…

ML. Kadangi egodokumento terminą palaikote ir neleisite jo skriausti, tai įvardykime, ką jis apibūdina.
A. Pacevičius. Įvardija ir apibūdina dienoraščius, atsiminimus, autobiografiją, laiškus, kelionių aprašymus, namų albumėlius ir kai kuriuos kitus su visomis šiomis sritimis susijusius tekstus (pvz., testamentus), atsiradusius privačioje aplinkoje ir rašytus dažniausiai pirmuoju asmeniu. Terminas atėjo iš Olandijos, pirmas jį panaudojo Jakobas Preseris, tyrinėjęs trauminę žydų atmintį ir po Antrojo pasaulinio karo gavęs užduotį ištirti žydų genocido aukų liudijimus, juos patikrinti ir parengti žydų istoriją Nyderlanduose nacių okupacijos metais (tokia knyga pavadinimu „Pelenai vėjyje“ (angl. Ashes in the Wind) buvo išleista 1965 m. ir tapo bestseleriu). Jis suprato egodokumentus kaip asmeninio pobūdžio istorijos šaltinius, kuriuose įvykiai, emocijos, džiaugsmai ir rūpesčiai atsiveria iš egocentrinės „aš“ („ego“) perspektyvos, konstruojamos pirmuoju, rečiau – trečiuoju asmeniu3. Kitaip tariant, tokioje raštijoje aprašomasis objektas ir aprašantysis subjektas yra glaudžiai susipynę. Kitose šalyse pasitaiko įvairiai. Jau prisimintas vokiškas terminas „Selbstzeugnis“, lenkai vartoja egodokumento terminą, bet kartais tiesiogiai verčia vokiečių terminą kaip „Samoświadectwo“. Jeigu šią sąvoką užtiktume lenkų tekstuose, tai kaip išverstume į lietuvių kalbą? „Savęs paliudijimas“? Bet toks vertinys bemat iškeltų daugybę klausimų, kiltų gal net nesusipratimų. Prancūzai turi terminą écrits du for privé, daugmaž reiškiantį asmeninę raštiją, siejamą su privačia erdve ir asmeniniu gyvenimu, šeima.
Sutinku, kad dėl termino kyla klaustukų, bet šiame tyrimų etape egodokumento terminas mažiausiai skausmingas. Jis nurodo sąsają su tam tikros raštijos ir dokumentikos tyrimais
Europoje: olandai, anglai, lenkai, estai, rusai palaipsniui šį terminą pradeda vartoti. Aišku, svarbu turėti mintyje, kokie tyrimai atliekami, koks jų tikslas, su kokiomis mokslinėmis mokyklomis bendradarbiaujama ir pan.

ML. Kone kiekvienas terminas tarsi indas, kurį galima pripildyti pageidaujamo turinio, priklausomai nuo sprendžiamų užduočių. Jeigu sutarsime, kad po egodokumento terminu slypi ir namų ūkio knygos, tai taip ir bus.

A. Pacevičius. Iš esmės taip ir yra, nes paminėtosios namų ūkio knygos daugeliu atvejų yra labai informatyvus ir iškalbingas epochos dokumentas, dažnai atsiradęs privačioje erdvėje. Tačiau pritardamas ir pratęsdamas kartu bandysiu ir replikuoti: vis dėlto egzistuoja tam tikri apibrėžimai, nors įvairiose šalyse jų ribos skiriasi. Esmė ta, kad kalbama ne apie kokią nors, bet egodokumentinio pobūdžio privačią raštiją. Kartais gali atrodyti, kad atrastas šaltinis yra egodokumentas, bet iš jo turinio aiškėja, kad tai tekstas, nieko nesakantis apie jo autorių, arba skirtas vartoti viešai. O gal rašantysis iš anksto cenzūravo, atitinkamai koregavo mintis, kad jas būtų galima paskelbti. Egodokumentų tyrėjų tikslas ir yra pagal formalius kriterijus, o kartais ir pagal turinį nustatyti, kiek tekste yra egodokumentalumo. Kriterijai tokie: tekstas parašytas pirmu asmeniu „aš“ (arba kartais seniau buvo vartojama „mes“) (angl. First person writtings); tekstas siejasi su intymiąja, t. y. sau ir (ar) šeimai, o ne vartoti (skaityti) viešai skirta raštija (pranc. écrits du for privé); tekste apčiuopiama asmenybės raiška, liudijanti save (vok. Selbstzeugniss). Bet svarbiausia ir sudėtingiausia nustatyti, ar autorius tikrai nuoširdžiai ir atvirai rašo. Nebūtinai rašo tik sau, nes gali rašyti ir artimiesiems, gal vaikams ar giminėms. Seniau buvo namų ir gimimo knygos (vok. Geburtenbücher), kuriose be statistinių duomenų, kas ir kada gimė, kokie gimusių vardai, buvo prirašoma daug įvairiausių dalykų. Tačiau tai buvo skirta ne viešumai.

Kodėl būtent Jakobas Preseris?

ML. Kodėl būtent Olandijos žydas Jakobas Preseris susidūrė su termino egodokumentika reikalingumu? Kas tai per asmenybė?

A. Pacevičius. Jis buvo istorijos mokytojas, nacių okupacijos metu slapstėsi, 1948 m. tapo Amsterdamo universiteto profesoriumi. Iki karo ypač domėjosi biografika, parašė knygą apie Napoleoną Bonapartą4, kurioje, be kita ko, atskleidė šio didžiavyrio įvaizdžio kūrimo mechanizmą naudojant įvairias propagandos technikas. Skatino 1947 m. publikuoti lietuvių skaitytojui žinomą paauglės Anos Frank, 1945 m. žuvusios koncentracijos stovykloje, Dienoraštį5, parašė jau minėtą fundamentalią tragišką žydų istoriją Nyderlanduose okupacijos metais ,,Pelenai vėjyje“, kurioje panaudojo daug dienoraščių, laiškų ir kitos egodokumentikos, bet susidūrė su problema, kaip juos vertinti santykyje su vadinamąja sakytine istorija (,,oral history“), kurią J. Preseris interviu pavidalu irgi naudojo tyrimams. Taigi, J. Preseris susidūrė su ypatingais XX a. dokumentais, liudijusiais mirtį, dažnai bylojusiais apie aukos ir budelio santykį, skirtingais ir kartais vienas kitams prieštaraujančiais. J. Preseris įsitikino, kad atsimenama labai skirtingai, ir tai priklauso ne tik nuo žmogaus atminties psichosensorinių mechanizmų. Norėdamas atskirti kūrinį kaip atvirą, nuoširdų, neideologizuotą liudijimą, J. Preseris savo darbui palengvinti ir įsivedė egodokumentikos terminą, sukūrė didelį egodokumentų archyvą. Tai buvo geras darbo įrankis jam atskiriant išties nuoširdžius pasakojimus nuo angažuotų ir melagingų. J. Preserio pavartotas egodokumento terminas ėmė plisti. Anglakalbėje terpėje terminą adaptavo garsus socialinės istorijos tyrėjas Peter Burke.Apskritai visoje Europoje ir pasaulyje kilo savotiška egodokumentiniais šaltiniais paremtų tyrimų banga, nors vieni terminą priėmė, kiti – kritikavo. Paminėtinas fundamentalus Lindos A. Pollock6 darbas, paremtas XVI–XIX a. dienoraščiais, kuriame analizuojami tėvų ir vaikų santykiai. Tačiau dažniausiai šiame kontekste minimas Džeimso Amelango (James Amellang) tyrimas7 skirtas amatininkų autobiografijos formos ir turinio kaitai Europoje ankstyvojoje modernybėje. Nyderlanduose egodokumento terminas naudojamas taip, kaip jį suprato J. Preseris, tyrinėdami aptariamo pobūdžio raštiją, šiuo požiūriu olandai yra vieni iš pirmaujančiųjų (Rudolf Decker, Arianne Baggerman ir kt.).

ML. Tačiau net autobiografijos rašymas yra pakankamai sudėtingas dalykas, veikiamas konkretaus laiko ir santvarkos. Prisimenu Lietuvos karaimų dvasinio ir pasaulietinio vadovo Chadži Serajos Chano Šapšalo po Antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu rašytą autobiografiją. Joje nė žodžio apie tai, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą jam teko kaip Rusijos užsienio reikalų ministerijos siųstajam mokyti Persijos (Irano) šacho sūnų, būti dviejų šachų (tėvo ir jį pakeitusio sūnaus) patarėju. Nė žodžio apie gautus aukščiausius Persijos apdovanojimus, taip pat ir gautuosius iš Rusijos caro Nikolajaus II rankų. Apsiribota minimalia informacija apie savo kaip vyriausiojo dvasininko hachano veiklą. Net ir autobiografijos parašymo stilius, posakiai atitinka „tarybinio žmogaus“ kalbėseną. Kitaip ir negalėjo būti, bet ar galėtume pasakyti, kad Šapšalas buvo nenuoširdus, nukrypo nuo tiesos rašydamas autobiografiją? Aplinkybių verčiamas jis tiesiog privalėjo apeiti aštrius biografijos kampus, turėjo laviruoti.

A. Pacevičius. Labai geras pavyzdys, kuriam visiškai pritariu. Beje, carinė Rusija mokėjo pasinaudoti intelektualiniais Lietuvos ištekliais jau XIX a., kai išviliojo į Sankt Peterburgą garsųjį orientalistą molėtiškį Juozapą Julijoną Senkovskį (1800–1858), Vilniaus universitete galėjusį vadovauti orientalistikos katedrai. O kalbant apie Curriculum vitae dar galima prisiminti ir Vaclovo Biržiškos pirmosios sovietinės opupacijos metu rašytą autobiografiją, paskui tam tikra prasme gadinusią jam gyvenimą netgi emigracijoje. Deja, nedaug tokių autobiografijų turime suregistravę. Gyvenimo aprašymo tipo autobiografija, galimas daiktas, atsirado dvasininkų, ypač katalikų vienuolių aplinkoje. Pavyzdžiui, benediktinės Vilniuje ir Kaune užrašydavo trumpą savo curriculum vitae kokios nors svarbios asmeninės knygos priešlapiuose. Tokio tipo autobiografijas strandartizuoti pradėta XIX a., pvz., žinomos lietuvių kunigų autobiografijos. Tarpukariu mokytojų autobiografijos skelbtos kai kurioje periodinėje spaudoje – pavyzdžiui, „Švietimo darbe“. Taigi įdomu būtų patyrinėti, kaip keitėsi jų turinys ir akcentai keičiantis politiniams režimams, plečiantis sekuliarizacijai. Mūsų tyrimai kaip tik ir skirti tokiems ir kitiems panašiems dalykams registruoti ir sisteminti, sieksime padaryti prie jų prieigą, kad visuomenė žinotų, o norintys galėtų pasinaudoti. Kaip vertinti, kokiems tyrimams tokias curriculum vitae tipo ideologizuotas autobiografijas naudoti – tesprendžia atitinkamų sričių specialistai. Tačiau jau dabar galima numanyti, jog tai labai įdomūs tyrimai, susiję su įvairiomis disciplinomis ir studijomis – psichologija, psichoanalize, sociologija, kultūros antropologija, šeimos ir kasdienybės istorija, sovietmečio ,,nuobodulio kultūra“ ir pan. Pagaliau, kiek prirašyta straipsnių apie sovietmečio veikėjų prisiminimus…

ML. Prisiminimų pabiro it grybų Dzūkijos šiluose po vasaros lietaus. Pasirodo, visi autoriai kovojo už Lietuvą, nė vieno kovojusio prieš. Net ir kolaboravimo su tuomečiu režimu nė vienas neprisipažįsta.

A. Pacevičius. Visko šiame savo projekte aprėpti neįstengsime, to ir nesiekiame. Norime registruoti egodokumentus, pasiūlyti prieigą tyrinėtojams, pateikti mažiau žinomus atvejus, nurodyti kryptį. Privalome suvokti, ant kokios lobių skrynios sėdime. Archyvuose esama daugybė dar nežinomų dalykų, ir juos velkame į dienos šviesą. Visą medžiagą reikia apibūdinti, sugrupuoti, pritaikant mokslinį tyrimų aparatą, kad ir toliau jį būtų galima taikyti. Santvarkų kaita, ideologizacija, cenzūra ir autorių savicenzūra, nutylėjimai, egodokumentikos viešinimo, publikavimo strategijos taip pat yra labai įdomus tyrimų laukas. Kita vertus, tai jautrūs tyrimai, nes susiję su gyvąja atmintimi, gyvais žmonėmis, todėl svarbu paisyti įstatymų – tiek autorinių teisių, tiek asmens duomenų apsaugos. Ir dar svarbu pabrėžti, kad jei istorija gali būti apskritai objektyvi, tai nuo aprašomų įvykių turi praeiti bent 50 metų, turi pasikeisti žmonių karta. Todėl nenuostabu, kad dažniausiai egodokumentikos tyrėjai dėmesį sutelkia į senuosius laikus, kurių nusitovėjusi riba yra Pirmasis pasaulinis karas. Taip išvengiama pavojaus veltis į asmeniškumus, kol dar gyvi egodokumentų autoriai ir jų artimi giminaičiai. Tai nereiškia visiško atsiribojimo nuo dabarties aktualijų, – pavyzdžiui, mes savo projekte inventoriname ne tik senuosius, bet ir visus prieinamus XX a. egodokumentus. Tačiau juos sistemiškai tyrinėti, kaip minėjau, turėtų atitinkamų sričių specialistai. Geru pavyzdžiu čia galėtų būti neseniai išleista ir jau spėta pakritikuoti (neva dėl subjektyvumo) didelę egodokumentikos dozę, daugiausiai interviu forma, panaudojusi studija ,,Sąjūdžio ištakų beieškant“8.

ML. Jūs esate tik šaltakraujiški registratoriai, nepavaldūs emocijoms?

A. Pacevičius. Tyrinėtojas turi būti šaltakraujiškas, o emocijos pagauna skaitant, analizuojant jau ,,gatavą“ produkciją. Aišku, kad nesame bejausmiai. Tiek sovietmečio atsiminimai, tiek partizanų dienoraščiai (vien „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis: 1948 m. birželio 23 d.–1949 m. birželio 6 d.“ ko vertas!) rodo, kad turime plėsti panašaus žanro egodokumentikos paieškas, sudaryti palankesnias sąlygas tarpdalykiniams tyrimams, apie kuriuos jau kalbėjome. Registruodami egodokumentus daugiausia dėmesio skiriame savosios valstybės gyventojų tekstams. Kaip bevertintume, pats egodokumentų terminas daugiausia taikomas archyviniams šaltiniams, bet jokiu būdu ne tik archyviniams. Juk registruojame, pradedant nuo XIX a. ir baigiant mūsų laikais ir jau publikuotus egodokumentus. Atsiribojame nuo dalykinės, pragmatinės dokumentikos ir tai natūralu, nes turime išskirti savo tyrimų objektą, o ne tyrinėti visus įmanomus. Beje, šiandien neturime net patikimų duomenų, kada buvo išleisti pirmieji mūsų šalyje (be gerai žinomos Mikalojaus Kristupo Radvilos-Našlaitėlio ,,Kelionės į Jeruzalę“) egodokumentai, (turiu mintyje egodokumento teksto publikaciją). Tvirtinama, kad tai atsitiko XIX a. pr., bet man regis, tai galėjo atsitikti daug anksčiau, dar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kitas dalykas, jog dažniausiai buvo rašoma „į stalčių“, o ne viešumai, tad kai kurie tų šaltinių ne tik visuomenei, bet ir tyrinėtojams tebėra nežinomi.

Egodokumentikai per ankšta tautinio atgimimo raštijoje

ML. Kas davė pirmą postūmį šiems Jūsų pradėtiems egodokumentų tyrimams?

A. Pacevičius. Pirmą postūmį suteikė kryptingi komunikacijos ir informacijos, ypač istorinės bibliologijos, knygos ženklų ir marginalijų tyrimai. Prieš gerą dešimtmetį, naršant Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos lituanistikos fondus, aptikau marginalinį rankraštinį įrašą kur asz biednas kunas Motiejaus Sarbievijaus poezijos tomelyje9. Jis privertė permąstyti autobiografinės raštijos, apskritai dokumentinio paveldo, siejamo su asmenybės raiška ir kūryba, kilmę, prasmę ir reikšmę ir klausti: kada Lietuvoje imta autentiškai, nesivaržant viešojoje erdvėje nusistovėjusių kanonų, rašyti apie save, reikšti emocijas, įspūdžius? Kada ši saviraiška įgavo apčiuopiamas formas, aiškesnę vidinę struktūrą? Teko pasidomėti, kokie šios srities tyrimai atlikti Lietuvoje ir kaip traktuojama egodokumentika. Paaiškėjo, kad mūsų humanitarikoje pastebima tendencija egodokumentikos raidą Lietuvoje sieti su XIX a. pab.–XX a. pr., toliau tyrinėtojų žvilgsnis siekia retai, arba tai labai apibendrintas, pilotinis žvilgsnis. Autobiografinė raštija pradedama nuo Jono Basanavičiaus ir tautinio atgimimo. Tarsi prieš tai nieko nebuvo. Kilo noras parodyti, kad buvo, ir dar kaip buvo.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas