Pribrendo metas tyrinėti aisčių mįslę, vakarų baltų pasaulį

Eugenijaus Jovaišos trilogijos „Aisčiai“ pirmoji knyga „Kilmė“1 pasirodė 2012 m. pabaigoje, o gruodžio 14 d. jau spėta pristatyti visuomenei Lietuvos mokslų akademijoje. Monografijoje autorius nagrinėja I–V a. vakarų baltų – aisčių – archeologijos, kalbos ir istorijos šaltinius, analizuoja įvairių šalių tyrinėtojų pateiktus duomenis ir jų išvadas, kurios labai prieštaringos ir įneša didelę sumaištį į tyrinėjamo objekto mokslinį supratimą.Atrodo, kad I a. gyvenusio Romos istoriko Publijaus Kornelijaus Tacito (56–117) veikale „Germanija“ (98 m.) pirmą kartą istorijoje paminėtos ir aptartos „Aestiorum gentes“ – aisčių gentys – kuo toliau, tuo labiau kėlė vis sunkiau išrišamų klausimų, galop virto savotišku Babilono bokštu nesusikalbantiems tyrinėtojams. Nesutariama dėl pirminės aisčių apgyvendintosios erdvės net Tacito laikais, jau nekalbant apie ankstesnius amžius. Kokios gentys priskirtinos aisčiams? Ar lietuviai priskirtini? O estai? Pastaruosius klausimus užduodami savo tautiečiams tikriausiai gautume prieštaringiausių atsakymų.
Romėnų istorikui aisčių išskirtinumo iš kitų tautų bruožu buvo aisčių ryšys su „glesum“, t. y. gintaru. Anot Tacito, po audros Svebų (Baltijos) jūros pakrantėje aisčiai renka bangų išplautą gintarą. Tikrosios jo vertės nesuvokia ir stebisi, kad atvykėliai iš kitų kraštų vertingus daiktus mielai keičia į gintarą. Vietos gyventojai per nesupratimą gintarą degina laužuose (veikiausiai apeiginiais, ritualiniais tikslais – tai jau mums artimesnių amžių interpretatorių nuomonė). Beje, Tacitas labai įžvalgiai išaiškina gintaro kilmę: tai esą jūros pakrantėje augusių medžių sakai, kurie jūros vandenyje sukietėjo.

Naujosios Eugenijaus Jovaišos knygos „Aisčiai. Kilmė“ trilogijos I dalies viršelis: iliustracijai panaudota unikali moters kepurė knygos autoriaus 1990 m. rasta Dauglaukio plokštinio kapinyno 66 kape (220–260 m.) ir aisčių amatininkų žalvarinių kriauraraščių pakabučių vėrinys iš Dauglaukio, 54 moters kapo (150–220 m.) bei pavadinime „Aisčiai“ panaudotas smeigtukas iš Šėtijų, XVII a. (E. Ivanausko tyrinėjimai 1998–1999 m.)
Naujosios Eugenijaus Jovaišos knygos „Aisčiai. Kilmė“ trilogijos I dalies viršelis: iliustracijai panaudota unikali moters kepurė knygos autoriaus 1990 m. rasta Dauglaukio plokštinio kapinyno 66 kape (220–260 m.) ir aisčių amatininkų žalvarinių kriauraraščių pakabučių vėrinys iš Dauglaukio, 54 moters kapo (150–220 m.) bei pavadinime „Aisčiai“
panaudotas smeigtukas iš Šėtijų, XVII a. (E. Ivanausko tyrinėjimai 1998–1999 m.)

Tacitas rašo, kad aisčiai garbina dievų motiną, nešioja šernų atvaizdus, kaunasi vėzdais ir yra geresni žemdirbiai už germanus. Jų papročiai ir apdaras panašūs į svebų, bet skiriasi kalba.Tačiau būtent aisčių santykis su gintaru Tacitui buvo pagrindas, juos padėjęs išskirti į atskirą ir savitą gentinę visumą. Šia logika remdamasis ir Eugenijus Jovaiša daro prielaidą, kad Tacito laikais gyvenusiems aisčiams priskirtinas Vyslos, Sembos ir Lietuvos pajūrio arealas, kur buvo daugiausia randama gintaro ir iš kur vedė Gintaro kelias į kitus Europos kraštus.

Deja, nemažos dalies šiandienos archeologų ir istorikų Europos priešistorės žemėlapiuose vakarų baltams, arba aisčiams, priskiriama vis mažiau vietos, o Vyslos žemupys ir žiotys pernelyg lengva ranka buvo atiduotos… gotams. Veikiausiai jokia kita stichinė jėga nepadarė tiek žalos istorijos ir archeologijos mokslams kaip ideologiniai reikalavimai pradedami taikyti galvose užgimusioms pageidaujamoms teorijoms pagrįsti. Prasidėjus slavų ir germanų gilios senovės paieškoms tyrinėtojų entuziazmas neretai prašokdavo bet kokios logikos ribas, kartais sąmoningai ar nesąmoningai buvo užsimerkiama prieš akivaizdžius faktus, kurių vietą užimdavo pageidaujamos interpretacijos ir išvados. Kai geidžiamybei suteikiamas „mokslinės“ tiesos statusas, perbraižomuose žemėlapiuose buvo tiesiog pamirštamas nuo seniausių laikų atitinkamose teritorijose gyvenusių aisčių genčių vardas, o jų vietoje atsirasdavo gotų ar slavų apgyvendintos geografinės erdvės. Su mokslu visa tai turėjo mažai ką bendro, bet ideologiniams siekiams įtvirtinti atrodė patraukliai, tokiais atradimais remiantis buvo ginamos disertacijos, daromas „mokslas“. Taip toliausiai į vakarus buvusi vakarų baltų pilkapių kultūros dalis – Veidinių urnų kultūra – buvo paskelbta germaniška, o vėliau jos žemėje „pasodinti“ gotai Vielbarko kultūros vardu. Gotai atsirado ten, kur jų niekada nėra buvę.

Priminsime, kad tik XX a. pradžioje kalbininkas Kazimieras Jaunius pasiūlė aisčių vardu vadinti baltų protėvius, sulietuvinęs ir patį šį terminą. Taip K. Jaunius tarsi suteikė istoriškumo Georgo H. Neselmano 1845 m. pasiūlytajam baltų terminui. Beje, lotyniškuoju aestii vardu Europoje jau buvo spėjęs įsitvirtinti į rytus nuo Baltijos jūros gyvenusių baltų ir finų genčių vardas, estijų vardas priskirtas panašiai skambančios, nors ir nebaltiškos Estijos gyventojams.

Lietuvos mokslų akademijos tik-rojo nario, Lietuvos edukologijos universiteto profesoriaus, Lietuvos mokslo premijos laureato (2008 m. už taikomosios mokslinės veiklos darbų ciklą „Istorija ir kompiuteriai (1997–2007)“), humanitarinių mokslų daktaro Eugenijaus Jovaišos monografija kaip tik skirta siekiant prasklaidyti kai kurias iš paminėtų istorinių miglų. Remdamasis daugiamečiais savo paties ir kitų archeologų tyrimų duomenimis, autorius parodo kai kurių tų teorijų silpnas vietas ar net visišką nepagrįstumą. Įtikinamai parodoma, kaip remiantis išankstiniais siekiais sąmoningai buvo pervardijami baltiškųjų kultūrų fenomenai, suteikiant jiems germaniškų ar slaviškų atspalvių, kartais ir etniškai neutralaus interpretavimo. Nesunku pastebėti, kad šios tendencijos ryškiausiai pasireikšdavo baltų tautų artimiausių kaimynų kai kurių tyrinėtojų darbuose, o pavymui einantiems kitiems tyrinėtojams net ir be piktos valios būdavo sunku atsiriboti nuo stereotipų. Antai remdamiesi tais pačiais archeologiniais radiniais net ir mūsų laikų Lenkijos ir Rusijos mokslininkai kartais prieina kone dia-metrialiai priešingų išvadų. Vadinasi, ne rastoji medžiaga ir istoriniai šaltiniai yra pagrindas išvadoms padaryti, bet išankstinės tyrinėtojų nuostatos, kartais geidžiamų rezultatų siekis.
Štai apie tuos dalykus ir kalbėsimės su Eugenijumi JOVAIŠA.

Laikas suvesti sąskaitas

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis profesoriau Eugenijau, kaip kilo sumanymas parašyti tritomę monografiją „Aisčiai“? Kada susikaupė Jūsų tyrimų duomenys, intelektinis bagažas, kuris prašyte prašėsi būti įprasmintas knygose?

Eugenijus Jovaiša. Klausimas paprastas, į jį atsakyti nesunku. Nuo 1975 m., kai prasidėjo savarankiški mano kaip archeologo kasinėjimai, mokslinis gyvenimas, kūryba, tyrinėjau, palyginti, nedaug laidojimo paminklų, kurie datuojami I–VI a., kartais net ir X amžiumi. Tačiau man pavyko kažin kokiu būdu „užgriebti“ tokius paminklus, kurie iki 2012 m. spėjo tapti europinės reikšmės baltų paveldo paminklais. Jie padarė didžiulę įtaką Vakarų baltų etnogenezės supratimui. Ir ne tik etnogenezės, bet ir socialiniam žmonių gyvenimo supratimui, ypač I–V a. žmonių.

Keturi iškilūs Lietuvos archeologai, Lietuvos mokslų akademijoje visuomenei pristatant Eugenijaus Jovaišos trilogijos I dalį „Aisčiai. Kilmė“: knygos autorius, Mykolas Michelbertas, Valdemaras Šimėnas ir Albinas Kuncevičius (2012 m. gruodžio 14 d.) Gedimino Zemlicko nuotrauka
Keturi iškilūs Lietuvos archeologai, Lietuvos mokslų akademijoje visuomenei pristatant Eugenijaus Jovaišos trilogijos I dalį „Aisčiai. Kilmė“: knygos autorius, Mykolas Michelbertas, Valdemaras Šimėnas ir Albinas Kuncevičius (2012 m. gruodžio 14 d.)
Gedimino Zemlicko nuotrauka

Radau ir ištyriau tokius europinio garso paminklus, kaip Plinkaigalio kapinynas (Kėdainių r.), kurį pirmas ištyriau 1977 m. Ištyręs pirmus 20 kapų pamačiau, kad tai ištisa europinio lygio kultūros lavina. Bet buvau pasinėręs į I–V a. geležies amžiaus medžiagą ir atidaviau toliau tą kapinyną kasinėti jau amžiną atilsį Vytautui Kazakevičiui. Paieškas tęsiau Vidurio Lietuvoje, Kauno apylinkėse. Ten ištyriau tokius įdomius kapinynus kaip IV–V a. Lauksvydų (Kauno r., 1911 m. Tadas Daugirdas, 1989–1979 m. E. Jovaiša) ir Rupunionius (1980 m.).

Nuo 1981 m. pasinėriau į Nemuno žemupio tyrinėjimus, nes tie plotai buvo beveik visai netyrinėti. Paskutiniai tyrimai buvo atlikti XIX a. pab. ir XX a. pradžioje vokiečių archeologų, ypač Adalberto Becenbergerio. O po jų – tuštuma. Archeologijos teorijoje tarsi būtų žinių, kalbama apie šią kapinynų grupę, bet atkastinės medžiagos nebuvo. Tad nėriau į Dauglaukio kapinyno (I–III a., Tauragės r.) tyrinėjimus ir tam paskyriau kone 20 metų. Ten aptikau 127 nedegintinius kapus, ir tai yra unikalus mūsų archeologinėje medžiagoje paminklas. Glausto laikotarpio medžiaga – pradžia 40–70 m., o pabaiga – 260-ieji metai po Kristaus.

ML. Dauglaukio kapinyno pradžia kaip tik atitinka Romos istoriko Publijaus Kornelijaus Tacito, uždavusio aisčių mįslę, gyvenimo metus.

E. Jovaiša. O svarbiausia, kad šis kapinynas iš Gintaro kelio apogėjaus laiko, nes po 260 m. Gintaro kelio prekybinė reikšmė sumenko.

ML. Romos gražuolės metėsi prie kitų madų ir baltiškasis gintaras pradeda jas mažiau dominti?

E. Jovaiša. Nebūtinai. Manau, kad didesnę įtaką galėjo turėti prasidėjusių tautų mūšių peripetijos.

ML. Prasideda tautų kraustymasis ir su tuo susijusios pasekmės?

E. Jovaiša. Prasideda dideli įvairių tautų judėjimai, o baigėsi Romos imperijos smukimu, kuris sužlugdė nusistovėjusius prekybinius ryšius su daugeliu tautų. Nuo III a. II–III dešimtmečio prie Juodosios jūros prasideda gotų judėjimas. Juodosios jūros ir Dunojaus „katile“ atsiras ir gotai, ir slavai – kaip tik toje geografinėje erdvėje.

ML. Jeigu prabilome apie slavus, tai, matyt, turite mintyje Priekarpatę?

E. Jovaiša. Taip, turiu mintyje dabartinės Galicijos teritoriją ir šiaurinę Karpatų atšlaitę. Kaip tvirtina didieji dabarties kalbotyros grandai, vokiečių mokslininkai Jurgenas Udolfas (Jurgen Udolph), Volfgangas Šmidas (Wolfgang P. Schmid) slavų vandenvardžių ir vietovardžių pirminis arealas kaip tik ir yra minėtoji erdvė.

Kadangi noriu atsakyti į pirmą man užduotą klausimą, tai grįžtu prie savo kasinėtų kapinynų. Tų tyrinėjimų medžiagą skelbiau įvairiuose leidiniuose, bet atėjo metas padaryti savo mokslinio gyvenimo ataskaitą, palikti po savęs išsamias publikacijas, savo tyrinėtų kapinynų medžiagą. Noriu paskelbti ir išvadas, apibendrinimus, kurie kyla iš tų tyrinėjimų. Žodžiu, įprasminti, ką per savo netrumpą archeologo gyvenimą suradau ir ištyrinėjau. Vienas dalykas iškasti, ištirti ir visai kas kita suvokti, įsisąmoninti, ką suradai.

Gerokai neįprastas kūrinys – tritomė monografija

ML. Kaip žmogus iš šalies, daugiau rašantis apie mokslininkų tyrinėjimus, juos kalbinantis, pastebiu, kad ne visada paprasta skaityti archeologų straipsnius, jeigu juose nėra apsibendrinimų ir aiškių išvadų. Radinių daug, bet ką jie reiškia, ką keičia mūsų sampratoje paprastam skaitytojui nėra paprasta suvokti.

E. Jovaiša. Tai, ką sakote, yra tiesa, bet reikalinga skelbti ir empirinę tyrimų medžiagą, nes tai tam tikras tyrinėjimų klodas. Ne tiek jau daug mokslininkų, kurie aiškiai pasakytų, į kokią vietą mūsų etninėje istorijoje padės savo radinius, ką kuris radinys reiškia ir kuo svarbus. Pagaliau kaip iš to daikto ar reiškinio mes suprantame tuos žmones, kurie tą daiktą naudojo ir paliko.
Taigi man atėjo metas padaryti ataskaitą už visus savo tyrinėjimų metus. Ėmiausi šio didelio darbo prieš gerus ketverius metus, gal net kiek daugiau. Nutariau viską sudėti į vieną vietą. Kompiuterinė technika ir kompiuterijos taikymas istorijos ir archeologijos moksle man žinomas, ne kartą taikytas, tai pradėjau nuo elektroninės monografijos versijos.

Geležinis IIA grupės antskydis ir kiti 111 kapo (220–260 m.) radiniai iš Dauglaukio plokštinio kapinyno (Vytauto Didžiojo karo muziejus)
Geležinis IIA grupės antskydis ir kiti 111 kapo (220–260 m.) radiniai iš Dauglaukio plokštinio kapinyno (Vytauto Didžiojo karo muziejus)

Reikia įvado į atliktus darbus, apibūdinti, kokius paminklus tyrinėjome. Pradėjau rašyti įvadinį straipsnį „Aisčiai. Kilmė“. Rašau ir rašau – galo nematyti. Rašydamas apie vienus ir kitus dalykus, turiu gilintis ir į pagalbinę medžiagą, eiti į problemos gelmes. Taip įvadas išaugo į teorinę studiją, kuri galop virto to paties pavadinimo knyga – „Aisčiai. Kilmė“.
Darbo eigoje savaime kilo mintis sukauptą medžiagą sudėti į tris knygas. Susiklostė visai aiškus trilogijos vaizdas. Pirmoji dalis – modelis to Vakarų baltų pasaulio, kaip aš jį suprantu iš savo tyrinėjimų medžiagos ir savo nemenkos kaip archeologo patirties. Apvaizda lėmė man atrasti daug vertingų radinių. Kad ir ši moteriška kepuraitė knygos viršelyje: ji rasta 1990 m. Dauglaukio kapinyno 66 kape (220–260 m.). Tai vienintelė kepuraitė Europoje iš barbarikumo, kuri yra tikra, ne koks muliažas ar iš piešinėlių paimta.

Taigi pirmoji knyga „Aisčiai. Kilmė“ yra aisčių pasaulio, arba vakarų baltų modelis, koks jis iškyla taip pat ir iš mano paties tyrinėjimų.
Antra knyga bus pavadinta „Kapai ir žmonės“. Tam tikra tvarka poligrafiniame ir elektroniniame variante bus sudėti visi mano tyrinėti kapinynai su analitiniais straipsniais apie kiekvieną jų. Tai kaip ir tų kapinynų katalogas, iš kurio matyti tų tyrimų reikšmė mūsų etninei istorijai. Knyga parašyta, parengta spaudai ir pasirodys šiais, 2013 metais.

Trečiąją knygą buvau sumanęs pavadinti „Archeologo užrašai“, bet tai nebus publicistinė knyga, todėl tik-riausiai keisiu pavadinimą į „Žmonės ir darbai“. Bus pateikti tų žmonių darbai. Ir svarbiausia, ką šioje dalyje noriu pasiekti: tai bus 15 straipsnių serija, kuriais pirmos knygos teiginius pagilinsiu stipria empirine medžiaga. Ne tik iš Lietuvos archeologijos, bet ir iš germanų, aistiškų Vyslos krantų, Sembos ir galindų archeologijos.

Vienas konkretus pavyzdys. Bus straipsnis „Gintaro kelio sargybinis“, kuriame pereisiu per visą Gintaro kelią nuo Karnuntumo (Karnutas), kurio dabartinė lokalizacija žinoma: tai Petronell-Carnuntum tarp Vienos ir Bratislavos, arčiau pastarosios ir netoli nuo Moravos santakos su Dunojumi. Tą vietą nurodė Plinijus Vyresnysis, tvirtinęs, kad nuo Panonijos Kornuto iki Germanijos kranto, iš kurio atvežamas gintaras, yra apytikriai 600 mylių (600 romėniškų mylių sudaro apie 889 kilometrus). Pereidamas visą Gintaro kelią nuo Karnuntumo analizuosiu dalykus, kurie parodys, koks yra germanų indėlis į Gintaro kelią ir koks yra vakarų baltų indėlis. Trečioje trilogijos knygoje bus ir kitų panašaus pobūdžio straipsnių.

Jordano legenda gerokai sumaišė tyrinėtojų kortas

ML. Dabar kaip tik gera proga panagrinėti pirmąją trilogijos dalį „Aisčiai. Kilmė“. Koks tas vakarų baltų, arba aisčių, pasaulio modelis, kurį Jūs šioje knygoje perteikiate?

E. Jovaiša. Dabartinėje mūsų archeologijoje lenkų ir rusų archeologų darbai Vakarų baltų erdvę vakaruose labai smarkiai apriboja, jai priskiria Sembą, Notangą ir Mozūrų ežeryną Lenkijoje. Vyslos žemupys ir žiotys jau niekaip į aisčių gyventąją erdvę nebeįeina. Kai pirmoje knygoje pradėjau nagrinėti aisčių kilmę ir jų gyvenamąją erdvę Tacito laikais, jiems kaimyninių šalių archeologų priskirtąją gyvavimo erdvę, man kilo daug prieštaringų jausmų. Tai tyrėjo jausmai, kuriems sunku taikytis su akivaizdžiais faktų neatitikimais. Pradėjęs analizuoti giliau, pasitelkiau kalbos duomenis, rašytinius šaltinius, žinoma, ir archeologinius duomenis. Į vieną vietą sudėti komp-leksiniai duomenys niekaip netilpo į įprastas schemas, piešė visai kitokį vakarų baltų vaizdą.

Pirmiausia teko imtis gotų istorijos klausimų. Nuo XVI a. pr. vokiečių humanistai pradėjo skelbti VI a. Rytų Romos imperijos istoriko Jordano veikalą „Getika“ (De origine actibusque getaru). Tai 551 m. Konstantinopolyje parašyta knyga, gotų istorijos analai, apie ankstyvąją gotų ir kitų to meto Europos tautų istoriją. Tai štai „Getikoje“ Jordanas yra paskelbęs legendą apie šiaurinę gotų kilmę. Legendą pasigavo XVI a. vokiečių humanistai ir pradėjo dėlioti žemėlapiuose gotų tariamą kelią, pradedant nuo pietų Skandinavijos ir Gotlando salos į Vyslos ir Oderio žiotis, paskui nuo Pamario ir Vyslos krantų Juodosios jūros link.

ML. Išeitų, kad XVI a. vokiečių humanistai rėmėsi Jordano pamėtėtąja legenda, kaip maždaug to meto lietuviai rėmėsi legendinio Palemono ir jo karių žygiu laivais aplink Europą, kai atplaukę Baltijos jūra pasiekė Nemuno žiotis ir taip atkako į Lietuvą, kurioje ir apsigyveno. Taip gimė romėniškoji lietuvių kilmės teorija.

Vakarų baltai / aisčiai po 260 metų (po Kristaus gimimo)
Vakarų baltai / aisčiai po 260 metų (po Kristaus gimimo)

. Jovaiša. Labai teisingai užčiuopta. Kai XVI a. pab. Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, lietuviams nori nenori reikėjo pateikti savo valdovų aukštos kilmės įrodymų. Su karaliumi reikia karališkai apsieiti.

ML. Pagaliau juk negalima nusileisti lenkams, pas kuriuos Jogaila atėjo kaip užkurys.

E. Jovaiša. Būtent. Veikiant Renesanso idėjoms Lietuvos metraščiuose atsirado Palemono legenda, įrodanti garbingą ne tik Lietuvos valdovų, bet ir visos lietuvių tautos kilmę.

Analogiją su Jordano legenda apie gotų šiaurinę kilmę pamėginsiu pagilinti, pasinaudojęs analogija su lietuvių legenda apie Palemoną, neva, davusį pradžią lietuvių tautai. Legenda renesansinėje Lietuvoje prigijo, nelabai susimąstant, kad Lietuvos istorijoje tas pats Palemonas su savo bendražygiais juk turėjo palikti kokių nors realių savo veiklos pėdsakų. Tokių veiklos įrodymų neturime. Lygiai tas pats su Jordano legenda. Nė vieno patikimo tų gotų pėdsako šiaurėje istorikai taip ir neaptiko, nors ieškojo atkakliai. Kaip Lietuvoje nėra Palemono palikuonių ar bendražygių realių veikos ženklų, taip nerandama ir gotų pasireiškimo pėdsakų pradedant nuo pietinės Skandinavijos. Pasitenkinama tik užduotu paties neva fakto trafaretu.

Antras dalykas. Kai kurios germanų tautos – burgundai, langobardai ir kitos save kildino iš šiaurinių gotų, nes tas šiaurietiškumas ir paslaptingumas buvo pageidautinas. Panašiai juk ir kitų tautų senieji metraščiai, savo tautos kilmę paprastai pradedantys nuo Adomo ir Ievos. Faktiškai daugelis metraščių ir prasideda nuo legendinės dalies. Istorikai į tas legendines dalis paprastai rimčiau nežiūrėdavo, tas pasakytina ir apie gotų šiaurės kilmės „teoriją“. Bet štai atėjo istorijos mokslo formavimosi laikas ir kas pasidarė?
XIX a. formuojantis Lietuvos istorijos mokslui Lietuva jau buvo praradusi valstybingumą, buvo carinės Rusijos priklausomybėje. Lietuvos istoriografinė situacija aiški: arba ją užgožia rusiškoji, slaviškoji istoriografija, arba germaniškoji istoriografija, nes trečios nėra. Taigi Europai Lietuvos istoriografija jau buvo konstruojama ne pačių Lietuvos istorikų, bet rusų arba vokiečių istorikų.

Juk net ir Kijevo Rusios istoriją „kūrė“ vokiečių istorikas Augustas Liudvikas Šlioceris (August Ludwig von Schlözer, 1735–1809). Kūrė kaip variagų kilmės istoriją, esą vikingai kūrė rusams pirmąją valstybę. Aiški vokiečių istorikų įtaka. Tokia buvo istorijos mokslo aplinka net ir pačioje Rusijoje.

Ideologija ir archeologija

E. Jovaiša. Kai mūsų kraštuose susiformavo archeologijos mokslas XIX a. antroje pusėje–XX a., o Vokietijoje pradėjo tvarkytis Hitleris, gotai buvo paskelbti germaniškuoju elitu, imtasi vokiečių „pergalingų žygių“ visame Europos istorijos moksle. Nacistinės Vokietijos sukarintos organizacijos SS (Schutzstaffeln – apsaugos būriai) programoje buvo numatyti plataus masto archeologiniai, kalbiniai, istoriniai tyrinėjimai visose užkariautose šalyse. Buvo aiškinami gotų pranašumai prieš kitas tautas, buvo pradėta naujai aiškinti gotų kilmę ir istoriją. Pagrindu buvo pasirinkta Pamario kultūra, kuri dabar vadinama Vielbarko kultūra. Ji buvo paskelbta gotų kultūra, nors net to meto kalbininkai, istorikai ir archeologai gotiškų dalykų toje kultūroje neįžvelgė. Nulėmė ideologiniai dalykai. O ar žinote, ką archeologijoje ir istorijos moksle reiškia tradicija?

Baltai, germanai, finai ir slavai V–VIII a.
Baltai, germanai, finai ir slavai V–VIII a.

ML. Totalitarinėje valstybėje reiškia įsakymą, kuris nesvarstomas, bet vykdomas.

E. Jovaiša. Štai žymus tarybinis archeologas Sankt Peterburgo universiteto profesorius Markas Ščiukinas (Марк Щукин, 1937–2008) jau subyrėjus Sovietų Sąjungai, pasikeitusiais laikais parašė knygą „Gotų kelias“ (Готский путь, 2005), aš ją savo knygoje analizuoju. Išmintingas archeologas mato daugelį akivaizdžių neatitikimų, kurių apstu gotų istorijoje, tačiau jo teiginiuose įdėtas šalutinis sakinys: „bet vis dėlto Jordano legenda gal nėra tokia beviltiška ir ją gali pagrįsti lenkų archeo-
logijos pasiekimai“ (cituota laisvai).

ML. Ar Lenkijos archeologija taip pat paklusniai nuėjo vokiečių gotų žinovų nutiestu keliu?

E. Jovaiša. Visas Lenkijos archeologijos mokslas dabar laikosi nuostatos, kad Vielbarko kultūra – tai gotų kultūra.
Šalia vadinamosios Vielbarko kultūros tarp Vyslos vidurupio kairiojo kranto ir Oderio vidurupio lygia greta egzistavo Lugijų arba Pševorsko (Przeworsk) kultūra. Kartais ją vadina Lugijų sąjungos arba Vandalų germanų kultūra. Dabar pasakysiu, kokie tie lenkų archeologų pasiekimai. Kai buvo sovietmetis, tai Pševorsko kultūra buvo priskirta slavų kultūrai, bet atėjo 1990-ieji metai, nepriklausomybė, staiga vieningu balsu lenkų archeologai prabilo, kad Lugijų kultūra – tai germanų kultūra.

ML. O kaip yra iš tikro?

E. Jovaiša. Iš tikro ji buvo ir yra germanų. Bet iš šio pavyzdžio matyti, ką ideologija daro su kai kurių šalių archeologais, jų išvadomis apie archeo-logines kultūras.

ML. Iš ko matyti, kad tai ne slavų kultūra?

E. Jovaiša. Kalbame apie kultūrą, kuri gyvavo maždaug nuo II a. prieš Kristų iki V–VI a. po Kristaus. Visame tame laiko tarpsnyje slavų kaip etnoso išvis dar nebuvo ir jokių jo buvimo ženklų nepastebėta. Slavų nežinojo Antikos autoriai ir negalėjo žinoti. Bet kažin kokiu stebuklingu būdu Lugijų arba Pševorsko kultūra jau priskirta slavams.
Dabar dėl Vielbarko kultūros. Knygoje pateikiamuose savo sudarytuose žemėlapiuose visur piešiu (žalia spalva) Vakarų baltų (aisčių) kalbinę erdvę 260 m. po Kristaus. Aisčių arba Vakarų baltų pasaulį brėžiu tarsi sudėtą iš trijų dalių: iš Tacito pavadintų genetinių aisčių, jų kultūros sklaidos pagrindu kiek šiauriau atsiradusių centrinių Vakarų baltų (sietina su Semba, Notanga) ir Šiaurinių vakarų baltų. Žvelgiant į žemėlapį dabar visai aiškus vakarų baltų kelias į Dnieprą.

Didelę dalį pirmosios knygos skiriu Vielbarko kultūros peržiūrai ir naujam įvertinimui (skyrius „Gotų-gepidų, arba Vielbarko, kultūra ir jos bruožai“). Esmė štai kokia. Toje vietoje, kur vėlesniais amžiais (I a. antroje pusėje) atsiras germanai, nuo seniausių laikų gyveno baltiškos kultūros žmonės. Nuo VII–VI a. pr. Kr. ten buvo vakarų baltų pilkapių kultūros pati labiausiai į vakarus nutolusi dalis pavadinta Veidinių urnų kultūra. Ją Lietuvos archeologai – Jonas Puzinas ir Marija Gimbutienė, ypač pastaroji – be išlygų skyrė baltams. XX a. vokiečių archeologai pradedant nuo XIX a. antros pusės ir visą XX a. ją buvo priskyrę germanams. Tai vyko maždaug tuo pačiu metu, kai buvo „daroma“ gotų istorija. Įdomu, kad dabartinis vokiečių archeologas Ekartas Olshauzenas2 (Olshausen), tyrinėjantis germanų atradimą, štai ką tvirtina: germanai, kaip kalbinė šaka nuo bendro indoeuropiečių kamieno atsiskyrė maždaug apie V a. prieš Kristų, o germanų kalbos susiformavo maždaug V a. po Kr., t. y. po tūkstančio metų.
Vakarų baltų kultūra savo pradžią turi VII–VI a. pr. Kr., kai germanų prokalbė apskritai dar nebuvo atsiskyrusi. Tai apie kokius germanus čia galima šnekėti? Ten, Baltijos pamaryje esantys baltiški hidronimai tik patvirtina, kad pirminio substrato ten būta baltiškojo.

Toliau. Visada į tą pajūrį įvairiais laikais archeologai mėgino kišti slavus. Bet ką sako patys slavų kalbininkai. Jie tvirtina, kad slavų kalba pirmieji vandenvardžiai atsiranda maždaug Kristaus gimimo laiku, o kaip kultūra – Prahos kultūros pavidalu – atsiranda V a. paskutiniame ketvirtyje, taigi beveik įžengiant į VI amžių. Tad apie kokius slavus Baltijos pajūryje gerokai prieš Kristaus gimimą galima kalbėti?
Padariau specialius žemėlapius, kuriuose parodžiau, kur aptariamu metu gyveno slavai, germanai ir baltai.

Lietuviams gal nereiktų pretenduoti į aisčių vardą

ML. Žinoma, kad VI–VI a. išsiskyrė lietuvių ir latvių kalbos. Panašiu laiku stebima užgimstanti slavų kultūra (Prahos kultūros pavidalu). Ar tas baltų skaidymosi procesas ir slavų pasireiškimas nėra tarpusavyje susiję?

E. Jovaiša. Bendro proceso tėra tik tiek, kad VI a. nuo Padniepro spaudžiami slavų ateina lietuviai ir tampa Rytų baltų dalimi. Dar Kazimieras Būga lietuvius įvardijo kaip naujuosius ateivius, ir jis visiškai teisus. J. Puzinas K. Būgai prieštaravo, bet knygoje palaikau K. Būgą.

Lietuvių ir latvių kalbų atsiskyrimą VI–VII a. turėtų išsinagrinėti kalbininkai, o knygoje nagrinėju aisčius, t. y. vakarų baltų pasaulį. Beje, latgaliai ir sėliai yra vakarų baltai, nors kai kam tai gali atrodyti keistai. Jie yra labai senos aisčių kultūros palikuonys, išsirutulioję iš pilkapių kultūros. Latgaliai jau III a. vid. emigravo, pasiekė Dauguvos vidurupį, Gaują ir visas ribas, kuriose ilgus amžius ligi šiol gyvuoja. Tai aisčių kultūros ekspansijos padarinys. Tolesniame latgalių formavimosi procese atsiranda naujų ingredientų, kai apie VIII–IX a. pajudėjo slavai. Tada atsiranda bendrybių su slavais, nes latgaliai ir slavai tampa kaimynais.

Vikingo kapo įkapės iš Dauglaukio 77 degintinio vyro kapo. X a. pab.–XI a. pr. (Vytauto Didžiojo karo muziejus)
Vikingo kapo įkapės iš Dauglaukio 77 degintinio vyro kapo. X a. pab.–XI a. pr. (Vytauto Didžiojo karo muziejus)

Knygoje daug vietos skiriu didžiajai aisčių migracijai, jų plėtrai. Svarbu tai, kad Vielbarko kultūra niekada ligi šiol nebuvo tyrinėjama bendrame baltų judėjimo kontekste. Ją piešė vieną, nerodant kaimyninių kultūrų, jos natūralūs migraciniai procesai labiausiai tiko rodyti tekėjimą ta vaga, kuri atrodė priimtiniausia – menamą gotų žygį į šias geografines erdves. O kad migraciniai ir sklaidos procesai vyksta sinchroniškai, tuo pačiu metu apie 50–70 m. po Kr. visose genetinėse aisčių teritorijose, tiems tyrinėtojams nerūpėjo.

ML. Kodėl taip nutiko?

E. Jovaiša. Veikia užsiduoti ar tam tikrų autoritetų užduoti mąstymo stereotipai. Kartais nenorima pamatyti akivaizdžių dalykų, kliudančių ramiai gyventi užduotos schemos rėmuose, vengiama konfliktuoti su galingesniais autoritetais.

Iš aisčių sklaidos genetinių žemių – Vyslos žemupio, Sembos, Notangos, vakarų galindų gyvenamų teritorijų ir Lietuvos pajūrio – vienu metu pajudėjo vakarų baltų gentys. Jos suformavo visai naują šios Europos dalies geografinį ir kultūrinį veidą – Baltijos veidą. Iš šios pietinės Baltijos pajūrio dalies I–V a. atsiranda galindai, sūduviai, jotvingiai, nuo IX a. susiformuoja prūsai, kuršiai, skalviai, aukštaičiai, žemaičiai, žiemgaliai, latgaliai, sėliai. Visos šios kultūros – tai aisčiai, vakarų baltai, Tacito minėtųjų aisčių tikrieji palikuonys.

O lietuviai, kurie ateis iš Padniep-rės ir suformuos brūkšniuotos keramikos kultūrą, jau yra vėlesnis (VI a.) darinys.

Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

1 Jovaiša, Eugenijus. Aisčiai. Kilmė. I knyga: monografija. Vilnius: leidykla „Edukologija“, 2012. 380 p. 160 iliustr.
2 Olshausen E. Cultural developments in the regions of Germanic settlement. Brill‘s Historical Atlas of the Ancient World. New Pauly. Edited by Anne-Marie Wittke, Eckhart Olshausen and Richard Szydlak. Boston: Brill, 2010.

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.