EGODOKUMENTAI: lobių skrynia, kuri pradeda atsiverti (4)

Pradžia Nr. 3, 6 ir 10.

Tęsiame pašnekesį su profesoriumi Arvydu PACEVIČIUMI, aptardami mūsų humanitarinei kultūrai svarbią egodokumentų temą.
Prisiminkime Hilzenus, Butlerius, Römerius
ML. Kokius dalykus praskleidė prisimintojo J. J. Hilzeno „Dienoraštis“, ką dar galite papasakoti apie šio autoriaus asmenybę?
A. Pacevičius. Grafas J. J. Hilzenas buvo Livonijos didikas, vienos turtingiausių giminių atstovas, bet jau persiėmęs bajoriška Abiejų Tautų Respublikos kultūra. Iš tėvo paveldėjo titulus ir pareigybes, buvo Mstislaulio ir Minsko vaivada, bet aukščiau Vyriausiojo Lietuvos tribunolo maršalkos posto, užimto 1767 m., neišsitarnavo. Dvarus valdė dabartinės Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos teritorijoje, ypač Latgaloje. Beje, jo tėvas Jonas Augustas Hilzenas (1702–1767), žinomo veikalo „Livonija“ (Inflanty), išleisto 1750 m. Vilniuje, autorius, turėjo didelius rūmus Vilniuje (dabar nebeišlikę1). Juose vykdavo puotos, valstybinio masto priėmimai. Minėjome, kad J. J. Hilzenas taip pat buvo masonų veikėjas. Ne eilinis, o vienas pirmųjų, kūrusių laisvosios mūrininkijos struktūras tiek Karūnos Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Liberali tiems laikams auklėjimo sistema šeimoje formavo nepriklausomos mąstysenos ir politinės laikysenos asmenybę, kuriam Varšuvoje „laikant plaktuką“ (t. y. vadovaujant Lenkijos provincijos Didžiajai ložei, kuriai buvo pavaldūs ir Lietuvos masonai) ir skleidžiant angliškojo ritualo sistemą, Lietuvoje, be veikusios ložės „Gerasis ganytojas“, 1780 m. pabaigoje buvo įkurtos „Išminties šventovės“ ir „Uoliojo lietuvio“ ložės2.

J. J. Hilzeno „Dienoraštis“ į Vilniaus universitetą pateko po Antrojo pasaulinio karo, prieš tai buvo Kaune, kur veikiausiai atsidūrė kartu su Kosakovskių iš Vaitkuškio ar kito šios giminės dvaro rinkiniais. Tiesa, neatmestina versija, kad „Dienoraštis“ į dabartines saugyklas pateko iš Platerių archyvų (J. J. Hilzeno motina buvo Platerytė). Tokią versiją sustiprina ką tik aptiktas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje dar vienas egodokumentikai irgi priskirtinas J. J. Hilzeno laiškų juodraščių tomelis. Jame, be kita ko, pieštuku įrašyta: „Iš Platerių bibliotekos“, tik nenurodyta, kokia tai biblioteka.

J. J. Hilzeno „Dienoraštį“ sudaro du tomai, aprėpiantys laikotarpį nuo 1752 m. rugsėjo 15 d. iki 1759 m. gegužės 20 d. Projekte „Legodok“ publikuosime pirmąjį tomą, jis jau baigiamas rengti, Irena Katilienė puikai išvertė į lietuvių kalbą. „Dienoraštyje“ aprašomi įvykiai iki 1754 m. rugpjūčio 25 d. Antrąjį tomą identifikavome, deja, jau vykstant projektui, ir lėšų jam parengti nenumatyta. J. J. Hilzenas dienoraštį pradėjo rašyti būdamas 16 metų, iš pradžių tai buvo daugiau kelionės užrašai, ataskaita sau ir namų mokytojui jėzuitui Karoliui Virvičiui, o kartu ir tėvams, kur valgyta, nakvota, su kuo bendrauta. O keliavo siekdamas įgyti mokslo žinių bei aukštuomenei tinkamo elgesio po visą Europą – pradedant Gdansku, Viena ir baigiant Paryžiumi, Briuseliu ir Berlynu. Perteikiami įspūdžiai iš susitikimų su karališkųjų ir kilmingų giminių atstovais, aprašomos lankytos bažnyčios, bibliotekos, muziejų rinkiniai. Ypač įdomūs Paryžiuje matytų eksperimentų, primenančių cirko ar teatro spektaklius, aprašymai. Tų parodomųjų eksperimentų „autorius ir atlikėjas“ buvo garsus fizikas Žanas Nolė (Nollet)3. Yra žinoma, kad jo eksperimentai sutraukdavo vienukart 500 ir daugiau stebėtojų. Technologijų „perkėlimo“ ir mokslo istorijos tyrėjo prof. Romualdo Šviedrio, parašiusio straipsnį „Kelionė į XVIII amžiaus moderniojo mokslo centrą“ rengiamai knygai, nuomone, minėti aprašymai įdomūs Europos, o gal net ir pasaulio mokslinės minties raidos kontekste, mat kai kas nefiksuota netgi storose ontologijose, kurių išleista dešimtys tomų. Kita vertus, J. J. Hilzenas rašė ne paskaitų konspektus, o fiksavo įspūdžius ir, būdamas jaunas ir nepatyręs, daugelio dalykų esmės nesuprato. Tiesa, detales ir eksperimentų eigą J. J. Hilzenas kartais, kai buvo susikaupęs ir geros nuotaikos, aprašydavo gana tiksliai. Pvz., 1753 m. gruodžio 3 d. jis aprašė Nolė eksperimentą apie kūnų judėjimą: „Maloningasis ponas Miončinskis valgė su mumis pietus. Po jų ėjome į maloningojo kunigo Nolė fiziką, jis darė įvairius eksperimentus, kad parodytų motum corporum4. Iš pradžių parodė, kad corpus, turintis 4 greičio laipsnius, kai susiduria su sau lygia mase, suteikia jai 2 greičio laipsnius ir du pasilieka sau; o dėl corpora, neturinčių elasticitatem5, jie duoda 2 laipsnius greičio ir 2 – rezistencijos6.

Pavyzdžiui, kai dramblio kaulo kamuolys atsitrenkia į kitą kamuolį, tas, į kurį atsitrenkiama, turi tiek greičio, kiek turi kamuolys, atsitrenkiantis savo, o ne kokios nors kitos jėgos smūgiu, tad atsitinka, kad sukabinus keliolika kamuolių lygia linija pirmasis žmogaus ranka, pavyzdžiui, 12 laipsnių nuo kitų atitraukiamas7, o paskui nusileisdamas į juos atsitrenkia ir savo greitį perduoda8 pirmam po savęs kamuoliui, tas – antram, trečiam, iki pat paskutinio, kuris tik vienas nuo kitų per 12 laipsnių nutolsta. Po šių eksperimentų paaiškino motum compositum9 – tai yra, kai 2 skirtingos priežastys iš skirtingų padėčių, pavyzdžiui, viena iš horizontalios, kita – iš perpendikuliarinės10, daiktą kokį nors pajudina, jis paveiktas medium motum11 tarp tų dviejų padėčių medium ima; dėl to, kai ant žirgo sėdėdamas raitelis apelsiną tiesiai į viršų meta, apelsinas ne paskui jį, tačiau jam ant galvos arba priešais jį krinta. Po fizikos ėjau pas maloningąjį poną Michalovskį, o iš ten grįžau pas save“.
Praėjus beveik mėnesiui, 1754 m. sausio 10 d. J. J. Hilzenas stebėjo eksperimentus su ugnimi, kurie dienoraštyje taip aprašyti: „Buvau pas maloningąjį kunigą Nolė, jis šiandieną aiškino apie ugnį ir parodė, kad aqua fortis ad spiritum threbentine įpiltas, užsidega ir sukelia didelę liepsną, iškyla per 13 ar 18 colių. Įpylus degtinės į varinį indą, kafeterijos formos, viršuje su labai maža skylute, kaitinant indą ir snapelį į degtinę pamirkius, kai iš indo apačios ir iš šono degtinė šyla ir verda, pridėjus prie snapelio uždegtą žvakę, iš indo kyla ugnies fontanai per keliolika sieksnių“. Iš viso dienoraštyje paminėtos 59 Nolė paskaitos ir eksperimentai, kai kurių turinys tik trumpai aptartas. Išlikusi medžiaga leidžia teigti, kad Nolė demonstravo daugelį savo fundamentaliame veikale12 aptartų dalykų. Ne viskas J. J. Hilzeną domino vienodai. Didelį įspūdį paliko oro siurblys, kai išpumpavus orą, žvakė užgeso, o pelė apalpo, taip pat eksperimentas, įrodantis, kad vakuume garsas nesklinda. Daugiausia paskaitų užrašė iš mechanikos (9), hidrostatikos (5), optikos (5), astronomijos (3), elektros (3)13. J. J. Hilzeną, kaip rodo dienoraščio užrašai, domino ir ateinančios į eksperimentus moterys, nes jų dalyvavimas tokiuose viešuose renginiuose anuomet buvo retas reiškinys14.
Antrame „Dienoraščio“ tome mintys dėstomos laisviau, pateikiamos mėnesio įvykių apžvalgos, panašios į atsiminimus. Bręsdamas, kokių 18 metų J. J. Hilzenas pradėjo rašyti palaipsniui išsivaduodamas iš vidinės cenzūros, taip pat minčių dėstymo rutinos, o gal ir iš savo namų mokytojo priežiūros. Vis dėlto neatsispiria ano meto dienoraščių rašymo įpročiui pasakoti apie kitus, o ne apie save.

ML. Vertinate iš egodokumentų tyrinėtojo žiūros taško. O tai irgi priklausomybė. Bet skaitytojui juk įdomūs ir tie jo išoriniai pastebėjimai, ar ne? Taip pat smalsu, ką Hilzenas nuveikė Lietuvos labui, juk buvo Livonijos vokietis, gyveno ir veikė daugiausiai ne Lietuvoje, o Lenkijoje?
A. Pacevičius. Taip, daugelis didikų anuomet gyveno plačiai, turėjo dvarus, valdė manufaktūras, gaudavo pajamų iš įmonių, veikusių toli nuo dabartinės Lietuvos teritorijos. Pvz., Hilzenai pelnėsi ne tik iš dvarų, bet ir prekybos, tarpininkavimo, turėjo interesų Gdanske, Varšuvoje, Lvove ir kt. Tuo jie tam tikra prasme primena mūsų laikų verslininkus, kurie, kaip ir mūsų aptariami didikai, moka mokesčius, prireikus gina valstybę nuo priešų ir pan. Kalbant apie santykį su Lietuva, jų įnašą, regis, jau minėjau labdarą, beje, būdingą ne tik ir ne tiek J. J. Hilzenui, o daugiau jo tėvui, garsėjusiam mecenatyste. Ji apėmė bažnyčių fundacijas, pastangas palengvinti valstiečių ūkinę padėtį, meno ir mokslo rėmimą, šviečiamąją veiklą ir kt. Jėzuitams Hilzenai buvo įsteigę misijas, o Dagdoje (Latgala) fundavo bažnyčią, tapusią giminės mauzoliejumi (ten buvo skaitomi pamokslai latviškai, per šventes grodavo Hilzenų dvaro kapela). Sekdamas tėvo pėdomis, J. J. Hilzenas suteikė 1200 auksinų Belmonto bažnyčios remontui bei kunigo išlaikymui, o testamente, sudarytame 1783 m. rugsėjo 30 d., be kita ko nurodė „reguliariai ir amžiams pusę visų pajamų iš visų valdų skirti mokslų ir menų plėtrai, neturtingų bajorų edukacijai, taip pat kenčiančių nepriteklių žmonių išlaikymui, ligoninių steigimui, arba paramai jau veikiančių ligoninių, taip pat neturtingiems kaimiečiams pagelbėti“. Beje, testamento papildyme skyrė grynuosius tam, kad apsaugotų Romos merginas nuo prostitucijos.
Man knietėtų palyginti J. J. Hilzeno ir T. Grothuso testamentus, ypač dėl baudžiauninkų paleidimo į laisvę sąlygų. Mat J. J. Hilzeno atveju būta kelių testamento variantų, juose kalbama ir apie baudžiauninkų išlaisvinimą, ir apie pavaldinių keliuose dvaruose atleidimą nuo įprasto činšo dvejiems metams, kompensuojant dėl to kylančius nuostolius valdytojams. Taigi būta kelių testamento variantų, o gal net jų falsifikavimo atvejų. Bet kuriuo atveju J. J. Hilzenas šiuo testamentu šokiravo ne tik giminę, bet ir testamento vykdytojus, visuomenę. Mat įgyvendinti punktą, pagal kurį baudžiauninkai paleidžiami į laisvę, buvo sudėtinga ne tik dėl politinių ir socialinių realijų, o visų pirma todėl, kad jį įgyvendinus būtų pradingęs pajamų šaltinis – valdiniai ir jų darbas, reikalingi vykdyti punktams apie ligoninių steigimą ir bajorų lavinimą.
Santykį su Lietuva, Vilniumi atspindi „Dienoraščio“ detalės: ilgimasi Šv. Kotrynos benediktinių vienuolyne vienuole buvusios tetos Matildos Hilzenaitės, periodiškai atvykstama į LDK sostinę su tėvais vykstant Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo sesijoms (vykdavo praėjus dviems savaitėms po Velykų), bičiuliaujamasi su savo luomo žmonėmis – Radvilomis, Sapiegomis, o ypač Oginskiais ir pan. Pvz.: 1755 m. balandžio mėn. J. J. Hilzenas su tėvais atvyko į Vilniaus Tribunolą, kurio maršalka buvo išrinktas Karolis Stanislovas Radvila („Mielasis Ponas“, 1734–1790), Radvilos „Žuvelės“ sūnus. Programoje buvo vizitas pas Vilniaus vaivadą, t. y. minėto K. S. Radvilos tėvą, bendrauta su jo žmona Ona Liudvika ir kunigaikštytėmis Teofile ir Karolina, dalyvaujant kunigaikščiui LDK vėliavininkui Jeronimui Florijonui Radvilai. Prieš išrenkant Tribunolo maršalką kunigaikštis etmonas (t. y. Radvila „Žuvelė“) iškėlė puotą. Išrinkus Tribunolo maršalką, etmonas vėl „davė pietus ir vakarienę“, kurios metu J. J. Hilzenas, kuriam tuomet buvo 19 metų, susipažino su Radvilaitėmis; jos „Hilzeną pasodino prie kito stalo tarp savęs“. Su Radvilaitėmis, jaunesnėmis vos keleriais metais, Hilzenas prie stalo ir vėliau kalbėjosi, aptarė netgi „Lvovo kontraktus“. Kiti priėmimai vyko pas Trakų kaštelioną Tadą Oginskį, su kuriuo Hilzenus siejo ypatinga bičiulystė (keisdavosi knygomis), taip pat pas LDK vėliavininką Jeronimą Florijoną Radvilą Lukiškėse. Ten vyko vokiškos ir itališkos muzikos koncertas. Dar J. J. Hilzenas mini puotas pas LDK pakanclerį Mykolą Antaną Sapiegą ir LDK iždininką Joną Jurgį Flemingą, kuriuose vėl sėdėjo prie kunigaikštyčių Radvilaičių, iš kurių vyresnioji „leido su ja bendrauti“. Tribunolo ciklas baigėsi gegužės mėnesį, kai kunigaikštytės pakvietė J. J. Hilzeno motiną į koncertą, po kurio dalyvauta vakarienėje, flirtuota su vyresniąją (Teofile Radvilaite), vėliau susirašinėta. Išvykdami iš Vilniaus Hilzenai surengė „didelius pietus“, kuriuose dalyvavo LDK maršalka su žmona ir kt.
Taigi, J. J. Hilzeno „išoriniai“ pastebėjimai, neabejotinai, yra įdomūs siekiant pažinti viešą Vilniaus gyvenimą XVIII a. vid., ir siekiant atskleisti privačius J. J. Hilzeno, dar jaunuolio, mėginimus formuoti savo socialinę aplinką, rinktis draugus. O Hilzenų, kaip ir Romerių, vokiškumas aptariamu laikotarpiu kaip nors ypatingai nebepasireiškė. Regis, kad vokiečių kalba J. J. Hilzenui tikrai nebuvo nei pirmoji, nei netgi antroji pagal svarbą. Ne tik dienoraštį, bet ir laiškus jis rašė pirmiausiai lenkiškai, o viešojoje komunikacijoje taip pat vartojo prancūzų kalbą, kurią mokėjo tikrai gerai.

Neaplenkime kunigaikščių Oginskių

ML. Jei jau prisimename Hilzenus ir Butlerius, tai juo labiau to verti kunigaikščiai Oginskiai. Paskutinysis LDK iždininkas Mykolas Kleopas Oginskis polonezo „Atsisveikinimas su tėvyne“ autorius, grįžęs iš užsienių ir matydamas išvargintus savo baudžiauninkus, ryžosi bent jų vaikams suteikti geresnės ateities viltį – įsteigė mokyklą, stengėsi kiek įmanoma pagerinti tų žmonių gyvenimą. Švietėjiškos idėjos valdė krašto protus. Ar ne panašia veikla pagarsėjo Žemaitijoje savo valdas turėję Oginskiai – Mykolas ir Irenėjus. Mokė savo valdinius amatų, stengėsi jų vaikams kurti mokyklas, švietė kraštą. Neatsitiktinai pirma elektros lemputė Lietuvoje buvo įžiebta Oginskių dvare Rietave. Per tokią diduomenę į Lietuvą smelkėsi pažanga. Juk turime Oginskių giminės atstovų paliktų pakankamai įspūdingų egodokumentų.
A. Pacevičius. Taip, jau regis minėjome, kad Hilzenai bičiuliavosi su Oginskiais, ypač Tadu Oginskiu (1712–1783), kuris, kaip ir J. J. Hilzeno tėvas, garsėjo mokytumu. Esame kalbėję ir apie kitų Oginskių nuopelnus egodokumentikos baruose. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas egodokumentikos tyrinėjimų prasme unikalus Mykolo Kleopo Oginskio rankraštis – atsiminimai. Šis M. K. Oginskio atsiminimų pluoštas įrištas į spausdintų atsiminimų knygos egzempliorių, kuris buvo skirtas skaityti tik šeimos nariams. Jame buvo įrišti tušti lapai, į kuriuos vėliau M. K. Oginskis prancūzų kalba įrašė papildymų. Juose autorius pateikia daug atviresnės informacijos, skirtos sau pačiam ir artimiesiems. Tipiškas, bet labai retas pavyzdys, kaip rašoma viešumai, publikavimui ir kaip sau bei vidaus vartojimui. Atsiminimų papildymai iki šiol nepublikuoti, o jie gali būti įdomūs ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių skaitytojams, nes atspindi plačios M. K. Oginskio diplomatinės veiklos peripetijas, komplikuotus santykius su carinės Rusijos ir savais (ATR) politikais ir kt.

ML. Kaip šis unikalus knygos egzempliorius su atsiminimų rankraščiu atsidūrė Vilniaus universiteto bibliotekoje?
A. Pacevičius. Šie atsiminimai15 buvo rasti prieš Antrąjį pasaulinį karą Plungės bažnyčios palėpėje, kai dokumentai ir knygos buvo renkamos iš apleistų pakampių. Paulius Galaunė plačiai aprašęs šį atradimą ieškant muziejinių eksponatų įsteigtai M. K. Čiurlionio galerijai (dabar – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) „Muziejininko novelėse“: „Kai nuo „viškų“ visi daiktai buvo nukelti ir pergabenti pokuoti į vieną klebonijos kambarį, dar kartą ėmiau tikrinti visus „viškų“ pakampius, kad ko nors nepaliktume. Prie vieno kampo gulėjo keturios „plytos“. Mums betriūsiant, jos netrukdė, tad nekreipėm į jas dėmesio. Dabar, paskutinį kartą reviduojant patalpą, pajudinau koja ir vieną tų „plytų“. Ji labai lengvai nučiaužė grindimis. Ėmiau kelti. Pasirodo – knyga. Antroji, trečioji „plyta“ – tas pat. Visos keturios „plytos“ virto vienodo formato knygomis rudo zomšo apdarais. Tai buvo keturi tomai kunigaikščio Oginskio atsiminimų. Bet kokie tomai! Gražiame popieriuje išspausdinti, įrišant pridėta kita tiek švaraus popieriaus ir beveik visas jis prirašytas smulkia, gražia rašysena. Tai buvo atsiminimų autoriaus užrašai, kaip paaiškėjo iš įklijuoto pirmo tomo viršelyje paaiškinimo, būtent atsiminimų papildymai tais faktais ir dokumentais, kurių autorius nenorėjo skelbti viešumon. Taigi, rastoji knyga – atsiminimų egzempliorius – buvo unikumas. Ją perdavėme Kauno universiteto biblio-tekos rankraščių skyriui“16. Po karo atsiminimai pateko į Vilniaus universiteto biblioteką.

Tokius dalykus būtina registruoti ir žinoti, nes kiekvieno egodokumento kilmė, sąsaja su sudarymo vieta ir aplinkybėmis yra nepaprastai svarbi. Ji leidžia patikslinti dokumento vietą savininko asmeniniame archyve ir statusą kitos privačios raštijos kontekste, autoriaus nuostatas, o kartais ir autorystę. Vis dėlto noriu grįžti prie to, į ką anksčiau nekreipta reikiamo dėmesio. Turiu mintyje paprastų žmonių – valstiečių, darbininkų, kareivių ir kitų „nekilmingųjų“ asmeninius liudijimus. Pradėjus domėtis, kiek lietuvių carų laikais perėjo į stačiatikybę (taip pat ir savanoriškai) ar pradėjo rašyti kirilika vietoj lotyniškų rašmenų, paaiškėjo, kad tie dalykai labai menkai ištirti. Nuo 1864 m. prie kirilikos buvo pratinama priverstinai, bet būta entuziastų perimti rusišką abėcėlę ir anksčiau. Yra išlikusių unikalių tekstų. Štai pasiturintis valstietis Antanas Bernotas nuo Panevėžio paliko ranka rašytą knygelę „Mano gyvenimo vargų istorija“. Rašyta rusiškai dar prieš lietuviškos spaudos draudimą. Autorius rašo tarsi savo autobiografiją, vardija patirtas skriaudas. Bet esmė ta, kad autoriui visi aplinkui yra labai blogi. Kaimynai jį esą skundę, artimieji pridarė visokių rūpesčių ir bėdų. Savaip įdomus egodokumentas, nes yra kitoks, negu įprasta. Primena autobiografinį skundą. Taigi, lietuviai labai įvairūs buvo ne tik šiais laikais, bet ir seniau…

ML. Ogi Kristijono Donelaičio laiškai? Klebonas guodžiasi adresatams blogais kaimynais ir jo skriaudėjais, dėl kurių eibių jam teko net bylinėtis dėl Tolminkiemio bažnyčiai priklausančių žemių. Irgi egodokumentų pavyzdys?
A. Pacevičius. Reikia gilesnio tyrimo, kiek tie laiškai gali būti traktuojami kaip egodokumentai. Mat regis minėjome, kad korespondencija, turinti dalykinės raštijos ir oficialaus susirašinėjimo požymių, prie egodokumentų turėtų būti priskiriama tik aiškiai apibrėžus, ką ir kaip nagrinėsime. Kita vertus, žemaičių ir lietuvių tautinio atgimimo veikėjai paliko daugybę laiškų, kur rašoma ne tik apie valstybės atstatymo darbus, bet ir apie save ir šeimą. Tiesa, šis asmeninis naratyvas sutinkamas nedažnai, bet jo ieškoti būtina, kitaip nepažinsime Lietuvos valstybės ištakų ir nesuvoksime tautinio išsivadavimo stebuklo pilnatvės.

ML. Išties dalis Donelaičio raštų rašyti jo numanomam parapijos perėmėjui, būsimam klebonui. Vadinasi, jei ir ne konkrečiam asmeniui, tai profesijos ir tikėjimo broliui.
Prasiveržti prie pap-rastų žmonių istorijos
A. Pacevičius. Pagaliau ne vien didikai ir elitas mums turi rūpėti, reikia ieškoti ir tyrinėti ne tik bajorijos ar dvasininkijos, bet ir kitų socialinių sluoksnių atstovų paliktus tekstus. Šiuos požiūriu egodokumentų tyrimai yra šiokia tokia opozicija oficialiai istoriografijai. Joje dominuoja politinė istorija, vyrauja pasakojimai apie valstybės kūrimą. Manau, kad tie pasakojimai būtų įdomesni, įvairiapusiškesni aprėpus daugiau šaltinių, tarp jų egodokumentinių. Jie labai svarbūs mėginant istorijoje pamatyti žmogų su visomis silpnybėmis ir trūkumais. Egodokumentai rodo, kad tie žmonės buvo įsikūrę ne tik valstybinėse ar bažnytinėse struktūrose, o gyveno kasdienį gyvenimą, bendravo, buvo užmezgę šimtus draugysčių, keliavo, žavėjosi, nekentė, veidmainiavo ir t. t. Gyveno kupiną ir džiaugsmų, ir kartėlio bei praradimų gyvenimą. Tokį, kokį gyvename ir mes šiais laikais. Ši kultūros antropologijos link kreipianti perspektyva, manau, ir yra egodokumentikos tyrimų privalumas.

ML. Į tokias istorijas gilindamiesi įsitikintume, kad tie paprasti žmonės tik tariamai paprasti.
A. Pacevičius. Taip, jie nepaprasti ir „neprasti“. Pvz., J. J. Hilzeno tarnas, lydėjęs ponaitį kelionėje, sugeba naktį pėsčias per gūdžią girią grįžti į karčemą, kurioje buvo nakvota, ir surasti ten paliktą ponaičio sidabrinį šaukštą. Taigi, parodo puikius orientacinius ir sportinius ištikimo tarno gebėjimus, o siužetas iškalbingas ir aiškiai nurodantis, kokie anuomet buvo pono ir tarno santykiai. Manau, kad ir šis pasakojimas, kaip ir daugelis kitų siužetų, turi rasti vietą istorijoje. Tačiau gali būti ir kitaip manančių ir svarstančių, ar tokie tyrimai duos kokios nors apčiuopiamos naudos visuomenei ir valstybei. Manau, kad duos. Kaip ir marginalinės raštijos, taip pat silva rerum tyrimai. Kai kam gali atrodyti, kad jie mažaverčiai, mat iškart kyla asociacijos su neaiškiais „marginalais“, kurių paminėjimai šiuolaikiniame viešajame diskurse sukelia neigiamas emocijas. Vieną įdomesnių mūsų aptariama tema knygų parašė Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto Istorijos ir archivystikos instituto profesorius Stanislavas Rošakas (Stanisław Roszak). Tai „Sarmatiškos atminties archyvas“ – knyga svarbi ne vien lenkams, bet ir visoms Vidurio ir Rytų Europos tautoms, taip pat ir lietuviams. Rašoma, be kita ko, apie bajoriškąjį mentalitetą, siejamą su sarmatizmo teorija, aiškinama, kaip ir kodėl tie „silva rerum“ (lot. daiktų miškas, įvairių tekstų, piešinių ir pan. rinkinys) atsirado. S. Rošakas „silva rerum“ priskiria prie egodokumentų, nors juose būta ne tik ir ne vien tekstų pirmuoju asmeniu, bet taip pat įvairių knygų santraukų, eiliavimo mėginimų, kasdienių darbų aprašymų ir pan. Taigi, silva rerum reikia vertinti kaip ypatingą tiek Lenkijos, tiek Lietuvos išsilavinusio piliečio knygą, turėjusią tam tikrą kolektyvinės ir kultūrinės atminties archyvavimo paskirtį. Jose galima rasti labai svarbių privačios erdvės, taip pat ir egodokumentikos tyrinėtojams rūpimų dalykų.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

1 Adomas Honoris Kirkoras taip aprašo Hilzenų rezidenciją Vilniuje: „Arčiau miesto, bet netoli [Vingrių] šaltinių, stovėjo didžiuliai Hilzenų, turtingos, šiandien jau bemaž visai išnykusios Uždauguvio šeimos rūmai; vienas šios šeimos narių, Infliantų vaivada, mūsų raštijoje žinomas kaip Infliantų istorikas. Šiandien jau neliko šių rūmų nė pėdsako, nors neseniai riogsojo jų griuvėsiai“, žr.: Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Vilnius, 1991, p. 136.
2 Daugiau žr.: Arvydas Pacevičius. Juozapas Jurgis Hilzenas ir jo Dienoraštis: keli štrichai masono biografijai. Iš Laisvoji mūrininkija pasaulyje ir Lietuvoje: idėjos, istorija, asmenybės. Vilnius: Lietuvos
nacionalinis muziejus, 2012. p. 175–196.
3 Jean-Antoine Nollet (1700–1770), kunigas, fizikas, elektros reiškinių tyrinėtojas. Nuo 1734 m. Londono karališkosios akademijos narys. 1735–1760 m. Paryžiuje remiamas kardinolo Fleury dėstė eksperimentinę fiziką, 1753 m. tapo Karališkosios Navaros kolegijos (Royal College of Navarre) profesoriumi. Nolė bendradarbiavo „Recueil de l’Académie des Sciences“ (1740–1767) ir „Philosophical Transactions of the Royal Society“; be kita ko, parašė : „Programme d’un cours de physique expérimentale“ (Paris, 1738); „Leçons de physique expérimentale“ (Paris, 1743); „Recherches sur les causes particulières des phénomenes électriques“ (Paris, 1749); „L’art des expériences“ (Paris, 1770).
4 Motus corporum – kūnų judėjimas.
5 Elasticitatem – lankstumas, elastingumas.
6 Orig. rezystencja – pasipriešinimas.
7 Orig. odwiedziony.
8 Orig. komunikować.
9 Motus compositus – sudėtinis judėjimas.
10 Perpendikuliarinis – statmenas.
11 Medium motus – vidutinis judėjimas.
12 Leçons ded physique expérimentale par M. l‘Abbé Nollet. T. 1. A Paris: Chez les Freres Guerin, rue S. Jacques, 1745.
13 Dėkoju prof. Romualdui Šviedriui, maloniai leidusiam pasinaudoti jo straipsniu „Kelionė į XVIII amžiaus moderniojo mokslo centrą“, kurį jis parengė rengiamai J. J. Hilzeno „Dienoraščio“ publikacijai.
14 Leçons ded physique expérimentale par M. l‘Abbé Nollet. T. 1. A Paris: Chez les Freres Guerin, rue S. Jacques, 1745.
15 Mykolo Kleopo Oginskio atsiminimai prancūzų kalba pirmą kartą buvo išleisti 1826–1827 m. Paryžiuje, o 2007 m. pasirodė ir jų vertimas į lietuvių kalbą. P. Ga-
launės surastasis publikuotų atsiminimų egzempliorius su autoriaus įrašytais papildymais šiandien saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.
16 Paulius Galaunė. Muziejininko novelės. Vilnius, 1967, p. 77–78.