Prof. Ona VOVERIENĖ
Paulis Valdenas – vienas žymiausių pasaulio chemikų ir chemijos istorikų, Rygos politechnikos instituto profesorius (1894), jo direktorius (1902, 1917), Peterburgo mokslų akademijos akademikas (1910), Rostoko universiteto (1919–1947) ir Tiubingeno universiteto (1947–1957) profesorius, SSRS mokslų akademijos garbės narys (1927). Jis nustatė ryšį tarp druskų vandeninių tirpalų elektrinio laidumo ir molekulinės masės (1887–1888), buvo nevandeninių tirpalų elektrinio laidumo ir optinės izometrijos tyrėjas. Visą gyvenimą savo kelrode žvaigžde laikęs chemijos istoriją, šis žmogus tapo ne tik vienu žymiausių Rusijos chemijos istorikų, bet ir naujos metodologinės disciplinos – mokslometrijos ir bibliometrijos vienu iš pradininkų pasaulyje (Voverienė, 1999).
Paulis Valdenas gimė 1863 m. liepos 14 d. (pagal senąjį kalendorių – liepos 26 d.) Valmieros apskrities Ruozolos valsčiaus Pipėnų kaime, valstiečių šeimoje. Tėvai buvo kaimo šviesuoliai, labiausiai rūpinęsi savo dvylikos vaikų dvasiniu ugdymu. Paulis, būdamas vos penkerių, jau mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Baigęs Pipėnų pradinę, buvo išsiųstas mokytis į Ciesio apskrities mokyklą, o ją sėkmingai baigęs, įstojo į Rygos realinę. Motinai mirus, juo rūpinosi vyresnieji broliai. Jau mokydamasis Rygos realinėje mokykloje, Paulis šiek tiek užsidirbdavo, padėdamas mokytis silpnesniems moksleiviams. Žavėjosi Šekspyru, mėgo muziką ir pats muzikavo, draugavo su būsimuoju Latvijos epo – „Lačplėsio“ – kūrėju Andriumi Pumpuru. 1882 m. P. Valdenas įstojo į Rygos politechnikumą, vėliau tapusį pirmuoju politechnikos institutu Rusijos imperijoje.
Tuo metu Rygos politechnikume organinės chemijos kursą dėstė Vilhelmas Ostvaldas, talentingas pedagogas, žavi asmenybė, puikus oratorius ir geras chemijos istorijos žinovas. V. Ostvaldo paskaitos politechnikume lankytos gausiai. Jo erudicija, profesio-nalus mokslo žinių perteikimas nulėmė daugelio to meto Rygos jaunuolių profesijos pasirinkimą ir turėjo didelės įtakos politechnikumo studentų kontingentui augti. P. Valdenui V. Ostvaldas tapo mokslininko idealu visam gyvenimui. V. Ostvaldo asmenybės žavesys ir jo aukštos dorovinės savybės nulėmė ir P. Valdeno mokslinius interesus.
Rygos politechnikumas dėl jo populiarumo tapo patrauklus ir užsienio mokslininkams. Kai P. Valdenas studijavo, pas V. Ostvaldą stažavosi Svantė Arenijus, fizikinės chemijos ir astrofizikos kūrėjas, vėliau tapęs vienu iš žymiausių pasaulio mokslininkų, Nobelio premijos laureatu.
P. Valdenas dar studijų metais susižavėjo mokslo tiriamuoju darbu ir kartu su savo mokytoju V. Ostvaldu paskelbė pirmuosius mokslinius straipsnius. Jiems pavyko sukurti metodiką neorganinių ir organinių rūgščių valentingumui nustatyti. Vėliau ši metodika buvo pavadinta Ostvaldo–Valdeno taisykle. Tai buvo pirmasis P. Valdeno įnašas į naujos mokslo šakos – fizikinės chemijos formavimąsi.
Dirbti asistentu politechnikume P. Valdenas buvo pakviestas dar nebaigęs studijų. 1887 m. V. Ostvaldui išvykus į Leipcigą ir katedrai pradėjus vadovauti kitos srities mokslininkui K. A. Bišofui, P. Valdenui irgi teko keisti savo mokslinių tyrinėjimų kryptį, imtis optinės izomerijos tyrimų. Tai apsunkino, bet nesutrukdė tęsti su V. Ostvaldu pradėtų tyrimų vandeninių ir nevandeninių tirpalų elektros laidumo srityje. Kaip jau minėta, 1887–1888 m. P. Valdenui pavyko nu-
statyti druskų vandeninių tirpalų elektrolaidumo ir molekulinės masės ryšį. 1891 metais
prof. V. Ostvaldo vadovaujamas, P. Valdenas
sėkmingai apgynė daktaro disertaciją. 1894 m. jis tapo Rygos politechnikumo analitinės ir fizikinės chemijos profesoriumi. Apie šį savo gyvenimo „žvaigždėtąjį periodą“ P. Valdenas rašė: „Tuo metu aš buvau panašus į mitologinį dievą Janusą: dieną mano veidas būdavo atgręžtas į organinę chemiją, naktį – į fizikinę chemiją“ (Valdenas, 1951). Ir iš tikrųjų, po intensyvių dienos užsiėmimų su studentais (paskaitų, laboratorinių pratybų) savo mokslinį darbą ir eksperimentus jis darydavo naktimis. Miegodavo vos po 4–5 valandas. 1898 m. mokslininkas atrado kitą reiškinį, įėjusį į chemijos mokslo istoriją, – organinio junginio, turinčio asimetrinį atomą, vienos konfigūracijos virtimą kita. Šio reiškinio, pavadinto Valdeno persigrupavimu, atradimas chemikui suteikė pasaulinę šlovę.
1895–1901 m. P. Valdenas tvirtino sparnus skrydžiui į chemijos mokslo istorijos viršukalnes: dalyvaudamas Rygos gamtos tyrinėtojų draugijos veikloje, skaitydavo pranešimus, lankydavosi konferencijose, publikuodavo mokslo populiarinimo darbus. Istorijos archyvuose yra išlikę jo straipsniai: „Apie atomus ir molekules“, „Apie revoliucijas chemijoje“, „Apie Luji Pasterą“, „Apie senuosius ir naujuosius gamtos mokslo pasaulėvaizdžio pamatus“ ir kt. Taip prasidėjo antrasis P. Valdeno mokslinės kūrybos etapas – chemijos istoriko etapas, teikęs jam ypatingą džiaugsmą.
1911 m. P. Valdenas dalyvavo II Mendelejevo chemikų suvažiavime ir čia skaitė du pranešimus: „Apie masės išsaugojimą cheminėse reakcijose“ ir „Apie chemijos raidą Rusijoje“. Antrasis jo pranešimas davė pradžią Rusijos chemijos istorijos ir visiškai naujos to meto pasaulyje mokslo šakos – mokslotyros vystymuisi, jos metodologinei subdisciplinai – mokslometrijai. P. Valdeno tyrime pirmą kartą pasaulio istorijoje matematiniais statistiniais metodais buvo paskaičiuotas Rusijos mokslininkų įnašas į pasaulio chemijos mokslo raidą. Savo pranešime jis taip pat pirmą kartą suskirstė visus analizuotus pasaulio chemikus į kelias stratifikacijos zonas, – pagal jų darbų panaudojimą chemijos vadovėliuose. Tik nedaugelis pasaulio mokslininkų pakliūva į pasaulinį mokslo elitą pagal savųjų darbų reikšmingumą; beje, ir labiausiai nusipelnę ne visada būna įvertinti Nobelio premijomis. Vėliau, jau 1926 m., vokiečių mokslininkas Alfredas Lotka pasaulio mokslininkus stratifikavo pagal jų produktyvumą, išskirdamas keletą stratifikacijos zonų. Jo atrastas dėsnis, pavadintas Lotkos vardu, buvo pagrįstas tais pačiais mokslometriniais metodais, kuriuos naudojo P. Valdenas.
Deja, P. Valdenas, kaip ir daugelis pralenkusių savo laiką dramatiško likimo mokslininkų (K. Simonavičius, J. Mendelis, Č. Bebidžas, O. P. Otle ir kt.), amžininkų buvo nesuprastas, jo mokslotyrinės idėjos nebuvo plėtojamos ir keliems dešimtmečiams tapo primirštos. Mokslotyra susiformavo daugiau negu po 50 metų, kai 1911-aisiais buvo paskelbtos P. Valdeno idėjos, o mokslometrija – dar vėliau, tik po 60 metų. P. Valdeno vardą į mokslo istoriją 1969 m. sugrąžino rusų mokslininkas S. Altšuleris (Altšuleris, 1969), vėliau intensyviai propagavo O. Voverienė (Voverienė, 1999).
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Rygos politechnikos institutas (1896 m. liepos 1 d. politechnikumas tapo politechnikos institutu) buvo evakuotas į Maskvą, jo fakultetai išskirstyti į penkias Maskvos aukštąsias mokyklas. Dalis fakultetų pakliuvo į Maskvos universitetą, ir čia P. Valdenas skaitė fizikinės chemijos ir chemijos istorijos mokymo kursus. 1917 m. sau-sio 1 d. P. Valdenas antrą kartą tapo Rygos politechnikos instituto rektoriumi, o dar po metų jo pastangomis ši aukštoji mokykla buvo sugrąžinta į Latviją. 1919 m. P. Valdenas buvo paskirtas Latvijos Respublikos aukštųjų mokyklų ir mokslo departamento vadovu. Tais pačiais metais išvyko į komandiruotę Vokietijon ir ten liko visam laikui. Buvo Rostoko universiteto neorganinės chemijos profesorius, vėliau, jau išėjęs į pensiją, – Frankfurto prie Maino ir Tiubingeno universitetų vizituojantis profesorius. 1927 m. jam buvo suteiktas SSRS mokslų akademijos garbės nario vardas. 1928 m. P. Valdenas tapo Švedijos karališkosios mokslų akademijos garbės nariu; 1932 m. – Suomijos mokslų akademijos garbės nariu, 1950 m. – Tiubingeno universiteto garbės daktaru. 1953 m. birželio 23 d. P. Valdenas Tiūbingeno universitete perskaitė paskutinę chemijos istorijos paskaitą. 1957 m. sausio 22 d. mokslininkas mirė, sulaukęs 93 metų. Palaidotas Tiubingene, Bergfriedhofo kapinėse.
Paulis Valdenas parašė per 130 mokslo darbų, tarp jų – kelias chemijos istorijos monografijas. Tai – jau minėtoji „Rusijos chemijos istorijos apybraiža“ (1917), taip pat „Chemijos raida Baltijos šalyse“ (1919), „Laisvųjų radikalų chemija. Istorija ir šiuolaikinė laisvųjų radikalų mokymo
būklė“ (1924), „Iš chemijos atradimų istorijos“ (1925). Pastarojoje knygoje iškelta daug mokslotyrinio pobūdžio idėjų, kaip antai – ryšio tarp mokslininko amžiaus ir jo kūrybingumo idėja. 1947 m. pasirodė „Organinės chemijos istorija“ ir kt. knygos. P. Valdeno įsitikinimu, mokslo istorija yra neatsiejama kultūros istorijos dalis. Ji gerokai praplečia žmonių dvasinį akiratį, juos supažindina ne tik su idėjų ir mokslo raida, bet ir parodo, kokią įtaką mokslas daro civilizacijos raidai.
Kreipdamasis į Rusijos studentiją, P. Valdenas linkėjo ne tik užimti didžiųjų gimtosios šalies mokslo pradininkų vietas ir paveldėti tradicijas, bet ir būti jų vertais. Jis kvietė studijuoti pirmtakų darbus, rašyti Rusijos mokslo istoriją, nes „…jeigu mes nežinosime praeities, nesuprasime dabarties. Tik mūsų žinios apie praeitį ir dabartį teikia mums galimybę numatyti ateitį. Juk mokslo istorija – tai pats mokslas, o praeitis – raktas į ateitį“ (Valdenas, 1911).