Birželio 3 dieną Lietuvos Respublikos Seime minint Sąjūdžio 25-mečio sukaktį kalbą pasakė taip pat ir vienas šio visuomeninio judėjimo iniciatyvinės grupės narių, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas dr. Romas Pakalnis. „Mokslo Lietuvos“ redakcijos nuomone, ši prakalba nusipelno būti pagarsinta Lietuvos mokslininkų laikraščio 500-ajame numeryje kaip mūsų gyvenamojo meto aktualijas ir aštrias problemas išreiškiantis dokumentas.
Romas PAKALNIS
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys
Gerbiamieji Sąjūdžio kūrėjai ir dalyviai,
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente,
visi aukštieji valstybės pareigūnai, iškilmingo minėjimo svečiai,
neabejoju, kad daugelį mūsų valstybės ir visuomenės gyvenimo nesėkmių galima paaiškinti atsakomybės stoka, apimančia dažno piliečio atsakomybės nesuvokimą už savo veiksmus, nesuvokimą atsakomybės savo šeimai, bendruomenei, valstybei, bendruomenės nesupratimą, kad jos rinkta vietos ir visokio kitokio aukštumo valdžia privalo tarnauti rinkėjų interesams. Emigruojame, nes nesitikime, kad valstybėje yra pakankamai atsakingų piliečių, galinčių padėti mums pasiekti radikalių, gyvenimą iš esmės keičiančių permainų. Mes geriau kursime kitų tautų gerovę, negu darysime tvarką savo namuose, geriau auginsime lietuvių kilmės anglus ar ispanus, negu kursime ir ugdysime Lietuvos valstybę. Nebeieškome darbo, nes be didesnio rūpesčio būdami bedarbiai galime tikėtis gauti dalį savo kaimynų sąžiningu darbu uždirbtos duonos riekės. O jeigu dar pasiskaitai Europos Sąjungos dokumentus, kad ekonomiškai naudinga gauti išmokas už tai, kad atsisakai ekonominę naudą teikiančios veiklos ir sutinki gauti kitų Europos tautų išmaldą už tinginystę, tada Tu tikrai turi suprasti, kad esi atsakingas už visas tas mūsų aplinkoje tobulai vykstančias nesąmones, galų gale degradavusį žmogų paverčiančias šiukšlių konteinerių vergu. Tai supratus, vieną dieną reikia sau ir savo mylimiems artimiesiems pasakyti ESU ATSAKINGAS.
Ir būtent todėl, kad esu atsakingas šioje garbingoje istorinėje Atkuriamojo Seimo tribūnoje savo pasisakymą pradėsiu cituodamas tuos šįmet taip pat minimo 1863 m. sukilimo Už mūsų ir Jūsų laisvę vieno svarbiausių vadų 26 metų teisininko Kosto Kalinausko žodžius, kuriuos jis pasakė čia Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Pasakė tada, kai jau stovėjo kartuvės ir kilpa buvo paruošta mirties nuosprendžiui. Štai tie jo priešmirtiniai žodžiai: „Liaudie, tik tada laimingai gyvensi, kai maskoliai nevaldys“. Todėl visiškai nesistebiu, kad 1988 m. birželio 3 d. išrinktos Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės ir vėliau susibūrusio visuotinio Sąjūdžio pagrindinė ir nuolat auginama idėja buvo LAISVĖ ir LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖ. 1990 m. kovo 11 d. Sąjūdžio išrinktųjų Aukščiausios Tarybos narių sprendimas atkurti Lietuvos nepriklausomybę reiškė, kad maskoliai nebevaldys. Ir nebevaldo. Pagrindinis tautos siekis gyventi laisvoje ir demokratinėje valstybėje pasiektas. Būtent todėl šiandien ir turiu teisę paklausti: Liaudie, ar dabar laimingai gyveni, kai maskoliai nebevaldo?
Manau, kad atsakymas į tokį klausimą nebūtų labai paprastas ir vienodas. Greičiausiai daugumos atsakymas būtų TAIP, bet… O visi žinome, kad po bet dažnai pasakoma tiesa. Vadinasi, dažnas net labai ar visiškai pozityviai nusiteikęs pilietis iš esmės sakydamas taip pasakys: o kur mes suklydome, ką galėjome ir privalėjome padaryti geriau, kokių klaidų ar klaidinimų niekada neturime kartoti.
Todėl atsakęs TAIP neabejoju, kad Lietuvos Respublikos Seimo nariai, padarę pasaulio praktikoje negirdėtą absurdą – svarbiausią ir visame pasaulyje pripažintą nekilnojamąjį turtą – žemę – pavertę kilnojamuoju ar persikeliamuoju į prestižiškiausias vietas turtu – turėjo dingti visiems laikams iš įstatymų leidybos institucijos. Bet nedingo. Dar daugiau – ir šiandien jie puikuojasi renkamųjų ar išrinktųjų sąrašuose. Vadinasi, iš tos klaidos nepasimokyta.
O ar norima pasimokyti iš klaidos be apribojimų užsienio piliečiams parduoti žemę, tą prie Baltijos išlikusį žemės lopinėlį, kurį tūkstančius metų krauju laistė ir prakaitu vilgė nuo pat ledynmečio pabaigos čia gyvenę mūsų protėviai? Sakoma: laisvas kapitalo ir darbo jėgos judėjimas, niekas gi žemės neišsiveš. Esu matęs, kaip pagyvenusios portugalų moterys tradiciniais juodais apdarais paprastais kauptukais ravi Europos turtuoliams priklausančias didžiules vynuogynų plantacijas. Ravi jau laisvam pinigų judėjimui, bet ne sau priklausančią portugalų tėvynės žemę. Atvirai sakau: nenorėčiau, kad mano vaikaičių vaikai būtų nelygios konkurencijos sąlygų priversti tapti visos Europos kumečiais. Beje, man dažnai pasakoma: ko čia sklaidaisi, labai didelė Lietuvos žemių dalis jau parduota ir dabartiniai formalūs savininkai tik iki pardavimo įteisinimo turi teisę sodint savo bulveles savo žemėje. Jeigu taip yra, tai mūsų teisės pareigūnai be reikalo gauna atlyginimus iš valstybės biudžeto. Jie galėtų pragyventi iš tarpininkavimo paslaugų arba iš užmokesčio „už tylėjimą“. Ir dar negaliu atsistebėti dabartiniais sumanymais atsisakyti pardavimo užsieniečiams suvaržymų, kai tik Europos Sąjungos išmokos taps vienodos Lietuvoje ir kitose ES šalyse. Tai reikštų: ateikite iš bet kurios Europos Sąjungos šalies į Lietuvą, nes išmokos Lietuvoje jau tokio pat dydžio kaip ir Prancūzijoje ar Belgijoje. Ir tai taip pat reikštų: parduočiau ir tėvą, jeigu tik kas pirktų ir kas nors brangiai sumokėtų. Visiems tiems laisvos prekybos žeme apologetams galima dar pasiūlyti: parduokite savo protėvių kapines, o jei norėsite sužinoti, kaip jos po to atrodys, nuvažiuokite į senąsias lietuvininkų kapines kur nors Klaipėdos, Pagėgių ar Šilutės apylinkėse. Ir tada aš jūsų paklausiu: ar jums nebaisu? O gal jūs nieko nesupratote? Ką darome mes? Mes stengiamės viešai skelbti savo poziciją (bet tai brangiai kainuoja), dirbdami su bendraminčiais, pvz., Sambūrio Patirtis nariais rašome visų lygių valdžioms, dažnai gauname atsakymus, kuriuose yra ir kvalifikuotų atsirašinėjimų, ir pagyrimų už aktyvumą, bet mes labiausiai norėtume matyti pozityvius sprendimus.
Kelios mintys apie švietimą, kuriam pamatus padėjo dr. Meilės Lukšienės parengta Tautinės mokyklos koncepcija. Parengta dar iki Nepriklausomybės atkūrimo. Esu lamingas, kad turėjau galimybę daug dirbti su daktare, todėl dabar džiaugiuosi, kad Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO 2013 m. mini Meilės Lukšienės gimimo šimtąsias metines. Metų pabaigoje UNESCO būstinėje Paryžiuje bus surengta speciali paroda. Jau įvyko tarptautinė konferencija Lietuvos edukologijos universitete, atidengta atminimo lenta. Bet (o po bet paprastai prasideda teisybė) Meilė Lukšienė labiau džiaugtųsi nuosekliai įgyvendinama Lietuvos švietimo reforma, kurią ji manė esant asmenybių ir valstybės kūrimo pamatu. Deja, taip nebėra. Ypač po didelę sumaištį sukėlusių buvusios valdžios veiksmų, na, kad ir liberalų, kuriuos labiau derėtų vadinti liberalanarchistais, sugebėjusių parengti tokį Mokslo ir studijų įstatymą, kurio keliasdešimt straipsnių prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Beje, tai ne mano nuomonė, tai Konstitucinio teismo išvada. Ir šiuo atveju reikia klausti, kodėl taip atsitinka, kai įstatymų projektus privalomai peržiūri Seimo ir Prezidentūros ekspertai? Kas tai – nekompetencija, ar „buldozerio“ principo privalomumas? Keista ar ne, bet pirmieji Nepriklausomos Lietuvos įstatymai neprieštaravo Konstitucijai. Liūdna konstatuoti kompetencijos mažėjimą. Dėl to Meilė Lukšienė liūdėtų. Kaip ir dėl uždaromų kaimo mokyklų, senųjų mokyklų pastatų griovimo ir automobilių stovėjimo aikštelių įrengimo jų vietoje. Liūdėtų ir dėl didžiulės emigracijos ir dėl to, kad dalis emigravusių šeimų net ir namuose stengiasi kalbėti naujos šalies kalba, siekdama, kad, gink Dieve, vaikams neatsirastų dvikalbystės pagunda arba koks netikėtas akcentas. Ji liūdėtų ir dėl to, kad nedelsiant gaunamų materialiųjų gėrybių godulys iš daugelio žmonių gyvensenos išstūmė dvasines vertybes, kad pastarosios liko tik kažkokiems nevykėliams idealistams. Daugelis net girdėti nenori, kad būtent dvasinės vertybės sudaro tautos išlikimo stuburą. Taip buvo net Sibire, jūs atsimenate – taip buvo ir Atgimimo metais.
Kelios mintys apie sritį, kuriai šiandien skiriu savo likusią jėgų dalį. Per Nepriklausomybės metus Lietuvai pavyko sukurti pakankamai efektyviai veikiančią valstybės saugomų teritorijų sistemą, apimančią rezervatus, valstybinius parkus, draustinius ir kitas saugomas teritorijas. Sistema šiandien užima 15,7 proc. Lietuvos teritorijos. Tai pavyko padaryti todėl, kad saugomų teritorijų sistemai pagrįsti medžiaga buvo surinkta dar iki Sąjūdžio susikūrimo. Per 22 metus dabar sukurtos visos reikiamos prielaidos (teisinės, institucinės, planavimo ir kt.) svarbiausioms vertybėms išsaugoti, o mūsiškė sistema maždaug atitinka Europos Sąjungos vidurkį. Todėl galima nuosekliai įgyvendinti kiekvienos saugomos teritorijos raidos strategijas, gerinti gamtos ir kultūros vertybių būklę, tobulinti santykius su vietos gyventojais ir lankytojais. Deja, dar dažnas atvejis, kai po rinkimų praeityje vis naujiems pareigūnams tekdavo iš naujo aiškinti saugomų teritorijų svarbą, reikalingumą ir kitas tiesas. Tačiau mes tam ir esame, kad Lietuvos saugomos teritorijos tinkamai atstovautų mūsų gamtos vertybėms ir formuotųsi teigiamas visuomenės požiūris į jas. Gal saugomos teritorijos ilgainiui taps reiškiniu, kuriuo galėsime didžiuotis – jūs tik pažiūrėkite, kokias gamtos vertybes sugebėjo išsaugoti mūsų tauta.
Pabaigoje kelios mintys apie kalbą ir valstybinės kalbos politiką. Reikėtų pagaliau sustoti diskredituoti seniausią indoeuropiečių kalbą, nustoti siaurinti jos naudojimo sferas (pvz., moksle, reklamoje), reikliau vykdyti Valstybinės kalbos įstatymą visoje Lietuvoje, nepasiduoti autonomininkų šantažavimui keisti abėcėlę. Valstybės pareigūnai privalo niekam nedalinti pažadų įvesti naujas raides ar sugrįžti kaip kažkada prie kirilicos. Manau, kad Sąjūdžio žmonės niekam nedavė tokių teisių ir, jeigu reikės, teisinėmis priemonėmis padės valdžiai apsispręsti ginti nacionalinius interesus, įskaitant ir valstybinės kalbos statuso gynimą.
Esu laimingas, kad šįmet – Lietuvos tarmių metais galiu uteniškių tarme pacituoti Reginą Katinaitę-Lumpickienę, kuri savo įspūdingoje knygelėje Paraič nama teigia:
jau metų virtinį nuloja šunys
a ritinėjas žvaigždes in panuovalia
ir tu vis tiek da nori obalia
na tas šakas, kur pre viršūnes
Neabejoju, kad absoliuti lietuvių dauguma, svajones ir viltis sudėjusi į Sąjūdžio idėją, ir šiandien vis dar nori obuolio nuo tos šakos, kur prie viršūnės. Linkiu sau ir jums visiems, kad mums pasisektų. Bet jūs žinote, kad pasiseka tiems, kurie turėdami viltį ar svajonę kantriai ir atkakliai dirba. Linkiu sėkmės šiame kelyje!