TAUTIŠKUMO MOTYVAI SKULPTORIAUS KONSTANTINO BOGDANO KŪRYBOJE

Minint 150-ąsias 1863 metų sukilimo metines


Prof. Ona VOVERIENĖ

Apytiksliu istorikų skaičiavimu sukilime dalyvavo daugiau negu 70 tūkst. žmonių. Prieš juos pasiųsta dvigubai skaitlingesnis – 144 tūkst. – gerai ginkluotų ir ypač žiaurių caro gvardiečių. Įvyko 277 kautynės. Paskutiniosios – 1864 m. spalio 12 d. ir sukilimas žiauriai numalšintas. Lukiškių aikštėje buvo vykdomos sukilimo vadų egzekucijos. 11 sukilimo vadų, tarp jų Zigmantas Sierakauskas ir Kostas Kalinauskas, buvo pakarti (kun. Antanas Mackevičius pakartas Kaune), 9 sušaudyti (Jablonskienė, A. Po 150 metų – 1863 m. sukilimo pėdsakais // Respublika. – 2013 m. sausio 30 d.). Šimtai sukilėlių pakarti arba sušaudyti jų kovos būrių dislokacijos vietose, tūkstančiai nuteisti ir išvaryti į Sibiro katorgas, nedaugeliui pavyko išsigelbėti ir emigruoti į užsienį. Nors sukilimas pralaimėjo, tačiau iš jame pralieto kraujo sudygo laisvės gėlės ir lietuvių tautos suvokimas, kad imperialistinės Rusijos, kokia ji bebūtų – carinė ar bolševikinė, siekiai visada vienodi – užkariauti teritorijas ir smurtu pavergti jose gyvenusias tautas, sunaikinti jų tautiškumą ir kultūrą.
Minint 150-ąsias 1863 m. sukilimo metines Lietuvos Respublikos Seimas 2013-uosius paskelbė 1863-ųjų sukilimo metais. 30 Lietuvos muziejų įsijungė į šio sukilimo atminties gaivinimą, rengdami iškilmingus paminėjimus, mokinių ekskursijas, muziejuose saugomų dokumentų apie šį sukilimą pa-rodas. Vilniuje Senajame Arsenale (dabar Taikomosios dailės muziejus), kur buvo dislokuoti iš Rusijos Muravjovo koriko sutraukti sukilimo malšintojų daliniai, surengta kilnojamoji paroda „1863 metų sukilimo ženklai Artūro Grogerio kūrybos cikluose „Polonia“ ir „Lithuania“. Pirmajame pavaizduotas lenkų bajorų dalyvavimas sukilime, antrajame – sukilimo epizodai Lietuvoje. Lietuva vaizduojama, „kaip ne-įžengiamų girių ir nepereinamų pelkių kraštas. Pagrindinis veikėjas – valstietis diržu perjuosta sermėga, ginkluotas kirvuku ir medžiokliniu šautuvu“. Tarp kitų parodą lydėjusių renginių kovo 17 d. buvo organizuotos ir Viliaus Kavaliausko sudaryto albumo „Mūsų ir jūsų laisvės veidai“sutiktuvės, kuriame pateikta 500 sukilimo vadų, dalyvių ir sukilimo rėmėjų fotonuotraukų.

Konstantino Bogdano skulptūros „1863 m. sukilimas Lietuvoje" maketas
Konstantino Bogdano skulptūros „1863 m. sukilimas
Lietuvoje“ maketas

Svarus indėlis į šios istorinės datos paminėjimą yra ir skulptoriaus Konstantino Bogdano gerai žinoma trijų figūrų kompozicija „1863 metų sukilimas Lietuvoje“, teigianti lietuvių sukilėlių orumą. Kaip rašo menotyrininkė Irena Račkauskaitė-Petraitienė, Konstantino Bogdano biografė ir jo kūrybos albumo sudarytoja, „Įtaigus figūrų išdėstymas, minkšta temperamentinga lipdyba, dinamiška sudėtingo silueto kaita rodo autoriaus kūrybinį braižą“ (Račkauskaitė-Petraitienė I. Konstantinas Bogdanas. – V., 2010,
p. 11). Kūrybinis braižas, suformuotas jo mokytojų, visų pirma Juozo Mikėno –
tai lietuvių nacionalinės mokyklos braižas, talentingai ir ištikimai perimtas mokinio iš mokytojų.
Dailininkas Kęstutis Ramonas šią K. Bogdano skulptūrą (gipsinis jos variantas saugomas Kauno karo muziejuje; bronzinis – Vilniaus dailės muziejuje) buvo pasiūlęs pastatyti Lukiškių aikštėje, kurioje buvo nukankintas 21 sukilėlis, kaip kompromisinį variantą tarp dar gyvų esančių sovietinio režimo aukų Lietuvoje ir jų budelių, jau 23 metai visokiausiais būdais trukdančių įamžinti žuvusiųjų už mūsų tautos laisvę ir Lietuvos valstybės nepriklausomybę.
Konstantinas Bogdanas gimė 1926 m. vasario 4 d. Žeimių dvare, Žeimių valsčiuje Kėdainių apskr. (dabar Jonavos r.). Gyveno ir mokėsi Biržuose. 1944 m. įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus vietinę rinktinę, jam paliepus išsiskirstyti įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją. Supratęs, kad ne čia jo pašaukimas, 1945 m. įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Tapo skulptoriaus J. Mikėno mokiniu. Jam dėstė ir kiti garsūs to meto menininkai Bronius Pundzius, Robertas Antinis, Viktoras Palys ir kt. Jo diplominis darbas – didelė dviejų dalių kompozicija „Pramonė ir žemės ūkis“ (1951) kelis dešimtmečius puošė Kauno geležinkelio stoties fasadą. Baigęs Institutą K. Bogdanas įstojo į Leningrado dailės akademijos Repino dailės institutą skulptūros specialybę. 1956 m. jis sėkmingai apgynė disertaciją, sukūręs minėtą trijų figūrų kompoziciją „1863 metų sukilimas Lietuvoje“.
Dar studijuodamas K. Bogdanas pradėjo dirbti: 1947–1951 m. dėstė piešimą Kauno 6-je ir 7-je vidurinėse mokyklose ir Mokytojų seminarijoje 1951–1993 m. Vilniaus dailės instituto dėstytojas, docentas, profesorius; 1956–1982 m. – Lietuvos dailinikų sąjungos valdybos atsakingasis sekretorius; 1962–1969 m. Vilniaus dailės instituto prorektorius; 1959–1988 m. – Vilniaus dailės instituto Skulptūros katedros vedėjas; 1982–1987 m. Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas; 1985–1989 m. LTSR Aukščiausiosios tarybos deputatas.
1963 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardas: 1976 m. – Lietuvos liaudies dailininko vardas; 1976 m. – LTSR valstybinės premijos laureatas.
Konstantino Bogdano kūrybiniame pavelde 227 skulptūros ir paminklai; monografija, skirta jo mokytojui „Skulptorius Juozas Mikėnas“ (1961); monografija „Rusų skulptorius R. R. Bachas“ (1954); knyga „Lietuvos dailė“ (1972); disertacijos autoreferatas „1863 metų sukilimas Lietuvoje“ (1956).
K. Bogdano kūryboje nemaža dalis – duoklė sovietiniam okupaciniam režimui: yra ir marksų, ir leninų, ir kitokių veikėjų, kurie dabar apgyvendinti Grūto parke. Tačiau dalis jo kūrinių skirta Lietuvos mokslo ir Lietuvos valstybės istorijai, Tautos ir mūsų Valstybės istorijai turi išliekamosios vertės. Tai jo ciklas 1978 m. Lietuvos kultūros pradininkų, apgyvendintų Vilniaus universiteto Filologijos fakultete: paminklas Stanislovui Rapolioniui; lietuvių kalbos ir literatūros pradininkų S. Rapolionio, Abraomo Kulviečio, Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo, Kristijono Donelaičio, Danieliaus Kleino,
Liudviko Rėzos skulptūriniai portretai. Reikšmingi kultūros ir mokslo istorijai jo sukurti skulptūriniai portretai ir paminklai „Kompozitorius J. Pakalnis“ (1948); „Aktorius J. Kavaliauskas“ (1951); „Chirurgo V. Kuzmos portretas“ (1952); „Aktoriaus Laimono Noreikos portretas“ (1953); „Akademiko A. Purėno portretas“ (1955); „Dailėtyrininkas S. Budrys“ (1955); „Kompozitorius profesorius Juozas Gruodis“ (1960); „Akademiko Jono Kubiliaus portretas“ (1963); „Paminklas „Kristijonui Donelaičiui“ (1963); „Paminklas Juliui Janoniui“ (1964); „Poeto Eugenijaus Matuzevičiaus portretas“ (1967); „Kompozitoriaus J. Karoso portretas“ (1971); „Rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko portretas“ (1973); „Architektas Stuoka-Gucevičius“ (1973); „Akademikas J. Tonkūnas“ (1975); „D. Kymantaitė-Čiurlionienė“ (1975); „Menotyrininko Prano Gudyno port-retas“ (1980); „Dailininko iš JAV K. Žoromskio portretas“ (1984); „Vilniaus miesto įkūrėjo kunigaikščio Gedimino paminklo projektas (1986 m., dovana Vilniaus karininkų ramovei); „Vilniaus universiteto garbės daktaras Valdas Adamkus“ (1992); „Martyno Yčo portretas“ (1992); „Jono Yčo port-retas“ (1992); „Vilniaus universiteto garbės daktaras V. Dargužas-Hoferis“ (1993); „Vilniaus universiteto garbės daktaras V. Toporovas“ (1994, Rusija); „Vilniaus universiteto garbės daktaras prof. W. Schmalstiegas“ (1994, JAV);
„Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona“ (1994); „Brigados generolo Antano Gustaičio (lėktuvo ANBO kūrėjo) portretas“ (1997); „Vilniaus muzikos akademijos prof. S. Sondeckio bareljefinis portretas“ (1998); „Lietuvos 86 Vietinės rinktinės karių savanorių, sušaudytų fašistų 1944 m. Paneriuose memorialinio paminklo projektas“ (2001); „Generolo Povilo Plechavičiaus biustas“ (2003, Kauno karininkų ramovė); „Muzikos Akademijos prof.
B. Dvariono portretas“ (2002); „Abraomo Kulviečio paminklas“ (2009) ir kt.
K. Bogdano kūrinių parodos surengtos Vilniuje, Maskvoje, Helsinkyje, Sofijoje, Belgrade, Vienoje, Rygoje, Pekine ir kitur.
K. Bogdanas, skulptoriaus Juozo Mikėno vienas gabiausių mokinių, kūryboje ir pedagoginėje veikloje tęsė mokytojo tradicijas – tautinės skulptūros mokyklos braižą ir „moralinį imperatyvą palikti savo kūryboje išliekamąją vertę turinčių ir kūrėjo gyvenimą įprasminančių akcentų“ (Račkauskaitė-Petraitienė, 2010). Tą tradiciją jis perdavė ir savo mokiniams, tarp kurių ir žymiausi mūsų laikų skulptoriai a.a. Stasys Kuzma,Vaclovas Krutinis, Remigijus Midvikis, Rimantas Daugintis, Arūnas Sakalauskas, Algirdas Bosas, Petras Mazūras, Vytautas Šerys, Dalia Matulaitė, Mindaugas Šnipas, Romas Kvintas. Visi jie daugiau ar mažiau išsaugojo savo kūryboje tautinės skulptūros mokyklos bruožų.
Jo pedagoginio talento įtaką teko patirti ir straipsnio autorei. Dar studijuodamas K. Bogdanas dėstė piešimo kursą Kauno 7-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje mokėsi ir šio teksto autorė.
Konstantinas Bogdanas mirė 2011 m. rugsėjo 26 d. Mirė sulaukęs Irenos Račkauskaitės-Petraitienės sudaryto jo kūrybos katalogo su išsamia biografija ir kūrybos analize. Gyvi liko jo darbai, jo asmenybės šviesa ir viltis, kad lietuviškoji tautinė skulptūra išliks amžiams jo ir jo mokinių dėka, liudydama mūsų Tautos istorijos žymiuosius žmones ir garsindama unikalų Lietuvos meną pasaulyje.

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.