Prano MAŠIOTO 150-osioms gimimo metinėms
Prof. habil. dr. Algirdas AŽUBALIS
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
Prieš 150 metų, 1863 12 19, Šakių aps. Būblelių vls. Pūstelninkų kaime gimė Pranas Mašiotas. Mamos išmokytas lietuviškai skaityti, tėvelio – rašyti, būdamas dešimties pusmetį mokėsi Naumiesčio (dabar Kudirkos Naumiestis) rusiškoje pradžios mokykloje. Dar kiek pamokytas giminaičio, 1874 m. įstojo į Marijampolės gimnazijos parengiamąją klasę.
Nors Marijampolės gimnazijos vadovybė ir dalis mokytojų buvo rusų tautybės žmonės ir atkaklūs carizmo politikos vykdytojai, tačiau buvo ir kitokių. Vienas jų – rusų kalbos ir literatūros mokytojas, prityręs, talentingas pedagogas Pavelas Vasiljevas. Teisingas, humaniškas ir reiklus pedagogas besimokančiam jaunimui buvo didelis autoritetas, todėl turėjo įtakos mokinių asmenybių formavimuisi, padėjo pamilti literatūrą, pastebėti pažangiųjų rusų ir kitų tautų rašytojų neapykantą despotijai, priespaudai. P. Vasiljevo poveikis buvo juntamas ne tik P. Mašiotui, bet ir jo klasės draugams. Du iš jų tapo rašytojais – Antanas Krikščiukaitis-Aišbė (1864–1933) ir Antanas Vilkutaitis-Keturakis (1864–1903). Dviem metais anksčiau, negu P. Mašiotas, gimnaziją baigė dar dvi būsimos lietuvių tautos įžymybės – Vincas Kudirka (1858–1899) ir Jonas Jablonskis (1860–1930), taip pat P. Vasiljevo mokiniai.
Didelės įtakos mokiniams turėjo lenkų tautybės graikų kalbos mokytojas L. Ostrovskis, kuris, rūpindamasis mokinių estetiniu auklėjimu, buvo suorganizavęs jų chorą ir orkestrą. Jame smuiku grojo ir V. Kudirka. Beje, mokytojas L. Ostrovskis buvo neturtingų mokinių šelpimo organizatorius, jo dėka gimnaziją baigė ir V. Kudirka, kai jam, atsisakius stoti į kunigų seminariją, tėvas nutraukė paramą. Estetinio auklėjimo renginiai negalėjo nepalikti pėdsako P. Mašioto, švelnaus, tylaus, į gėrį ir grožį linkusio jaunuolio sieloje.
To meto Marijampolės gimnazijos puslapiuose savo kilnumu ir patriotiškumu ryškiausi buvo lietuvių mokytojų poeto ir vertėjo Petro Armino-Trupinėlio (1853–1885) ir Petro Kriaučiūno (1850–1916) vardai. Abu šie mokytojai, dėstę lietuvių kalbos fakultatyvinį kursą, ne vieną lietuvį gimnazistą atvedė į tautinio sąmoningumo kelią. P. Kriaučiūno pamokas lankė ir P. Mašiotas. Mokytojo mintys, bertos į lietuvių jaunuolių protus, buvo sveiki grūdai, iš kurių išaugo vešlus tautinio sąjūdžio atžalynas, kuriame netolimoje ateityje svarbią vietą užėmė ir P. Mašiotas. 1883 m. gimnaziją jis baigė sidabro medaliu. Norėjo mokytis girininku – labai mylėjo miškus, tačiau ten nebūtų gavęs stipendijos, todėl pasuko į Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. Beje, stipendijų politika buvo sugalvota pagal imperinės politikos kurpalį „skaldyk ir valdyk“: būtent dėl to spaudos draudimo metais Marijampolės gimnazijoje buvo lietuvių kalbos fakultatyvas. Lietuviai, norėdami gauti stipendiją studijoms Rusijos universitetuose, būtinai turėjo gauti baigiamąjį šio fakultatyvo pažymį „4“ ar „5“ ir pasirinkti tuo metu Rusijai reikalingiausias specialybes. Jei abiturientas studijuoti vykdavo į Varšuvą – stipendijos negaudavo. O stipendija siekė 360 rub. per metus; 20 rub. tada mokėdavo už karvę. Taip buvo siekiama apsaugoti lietuvius nuo lenkų įtakos.
Studijuodamas P. Mašiotas buvo aktyvus lietuvių studentų ir kitų lietuviškų draugijų Maskvoje narys, čia išvydo pirmuosius „Aušros“ numerius ir tapo aktyviu jos skaitytoju, platintoju ir bendradarbiu. Kadangi dalis rusų šviesuomenės buvo palanki lietuvių tautai, jie irgi turėjo daug teigiamos įtakos lietuviams studentams. Tokią įtaką P. Mašiotui turėjo Maskvos universiteto profesorius Filipas Fortunatovas (1848–1914). 1884–1886 m. P. Mašiotas Ašakos, Prano Ašakaičio ir Ašakaičio slapyvardžiais „Aušroje“ išspausdino 10 straipsnių, kuriuose griežtai pasisakė prieš carizmo vykdomą lietuvių tautos engimo, jos kalbos niokojimo politiką, Lietuvos kaimo žmonėms stengėsi duoti naudingų patarimų („Apie bites“), mokslo populiarinimo žinių („Apie skruzdėles“, „Apie žemės paveikslą“). „Aušroje“ pradėtas darbas tęsėsi visą gyvenimą. P. Mašiotas – kelių šimtų švietėjiškos publicistikos straipsnių autorius.
1887 m. baigė universitetą. Pagal represinius spaudos draudimo meto įstatymus kaip lietuvis katalikas valdinio darbo Lietuvoje gauti negalėjo. Norėdamas būti arčiau tėvynės, įsidarbino menku valdininku finansų įstaigoje Lomžoje (Lenkija). Pasitaikius palankiai progai, persikėlė į Rygą, kur 1889–1891 m. taip pat teko valdininkauti mokslo apygardos kanceliarijoje. 1891–1915 m. P. Mašiotas – Rygos vokiečių realinės gimnazijos matematikos mokytojas, 1913–1915 m. – dar ir privačios mergaičių gimnazijos direktorius, pakviestas įvesti joje tvarką. Toliau bendradarbiavo nelegaliojoje spaudoje, paskelbė apie 70 straipsnių.
Gyvendamas Rygoje, su kitais suorganizavo lietuviškas „Pašalpos“, „Kanklių“ (scenos mėgėjų, 1904), „Žvaigždės“ (švietimo, 1906) draugijas. Paskutiniajai vadovavo apie 10 metų. Šią draugiją įkūrė lietuvių inteligentai, susirūpinę maždaug 40 000 Rygos lietuvių švietimu. Jos pastangomis įsteigtos 6 lietuviškos pradžios mokyklos, kuriose dirbo 8 mokytojos. Mokyklas išlaikė „Žvaigždės“ draugija, kuri ne tik švietė žmones (rengė paskaitas, vaidinimus, koncertus, loterijas), bet jų metu rinko aukas ir kitais būdais kaupė lėšas mokykloms. Suaugusiems lietuviams Rygoje buvo steigiami vakariniai kursai, kuriuose buvo skaitomos Lietuvos istorijos, geografijos, gamtos mokslų ir kitų dalykų paskaitos. Neužmiršti čia buvo ir blaivybės, kooperacijos, gimtosios kalbos kultūros reikalai. Paskaitas skaitė P. Mašiotas, kitas matematikos mokytojas, rašytojas ir būsimasis matematikos vadovėlių autorius Marcelinas Šikšnys (1874–1970), pradinių mokyklų mokytojos, lietuviai studentai.
Lietuvos inteligentams (Nuotrauka saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fonduose)
Atgavus spaudą, per 10 metų (iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios) P. Mašiotas parašė apie 200 korespondencijų ir straipsnių, išspausdintų „Vilniaus žiniose“, „Lietuvių laikraštyje“, „Lietuvos ūkininke“, „Metraštyje“, „Viltyje“, „Rygos garse“, „Vaire“. Jo publicistikos straipsnių dėmesio centre buvo švietimo, gimtosios kalbos, krašto ekonomikos, socialiniai klausimai. Peterburge leidžiamame „Lietuvių laikraštyje“ jo iniciatyva atsirado vaikų skyrelis, kuriame jis spausdino kūrinėlius, verstus iš kitų kalbų.
Gyvendamas Rygoje, 1894 m. P. Mašiotas vedė iš Linkuvos apylinkių kilusią išsilavinusią dvarininko dukrą Mariją Jasienskytę. Jų šeimoje, branginusioje lietuvių papročius ir kalbą, išaugo trys vaikai: Marija, Jonas, Donatas. Šeima sugyveno labai gražiai, darniai. Paramą čia rasdavo silpnos sveikatos ir asmeninių nelaimių slegiamas kolega M. Šikšnys, besimokantys giminaičiai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893–1993), Petronėlė Baltrušaitytė-Liūdžiuvienė (1895–1967) ir daugelis kitų.
1915–1918 m. P. Mašiotas buvo Martyno Yčo (1885–1941) suorganizuotos lietuvių karo pabėgėlių Vilniaus mergaičių gimnazijos direktorius Voroneže. Beje, greitai jis buvo paskirtas ir ten buvusios lietuvių berniukų gimnazijos direktoriumi. Voronežo laikotarpį aprašė Danutė Čiurlionytė-Zubovienė (1910–1995): „Su Prano Mašioto šeima labai susibičiuliavome. Tą šeimą Mama pažino dar Rygoje, kur mokėsi 1902–1904 m. Tai buvusi pirma inteligentų šeima, kurią mama išgirdo kalbant lietuviškai. Mašiotai labai pamilo jaunutę Kymantaitę, jie dažnai ją kviesdavosi į namus. Ten ji susipažino su M. Šikšniu ir kitais Rygos lietuviais inteligentais. Su Mašiotais nueidavo ir į lietuvių kolonijos ruošiamus vakarus. Taigi Rygoje jos pirmojo mokytojo Vaižganto įdiegta tautinė sąmonė suklesti ir ima reikštis visuomeniniais polinkiais bei literatūriniais bandymais. <…> Pranas Mašiotas Voroneže parašė daugelį pasakų vaikams. Tik sukūręs naują pasakėlę, šaukdavosi mane ir perskaitydavo. Skaitydamas stebėdavo, kaip aš reaguoju. Vadino mane savo kritiku. Dar tebeturiu jo užrašytą knygelę: „D. Čiurlionaitei – mano kritikui“. <…> Kai mamytės nebūdavo, aš bėgdavau pas ponią Mašiotienę, kuri kaip įmanydama mane paikindavo… Ji į vaikų auklėjimą žiūrėjo visai kitaip negu mano mama – rezultatas aiškiai matėsi – jos ketveriais metais už mane vyresnis Doniukas buvo labai išdykęs vaikas. Jis mane nuolat erzino ir skriaudė. Kartą jis buvo mane pririšęs už kojos prie p. Šakenio lovos. Neatsimenu, ar už tą, ar už kitą nusikaltimą santūrusis Pranas Mašiotas nusijuosė diržą ir, pasiguldęs Doniuką, taisė savo žmonos pedagogines klaidas. Tačiau Klaipėdoje būdamas gimnazijos direktorium, griežtai uždraudė vokiečių paliktą pavyzdį – mušti vaikus per delną“. Kitame jos atsiminimų įrašyta: „Iš savo viešnagės Klaipėdoje prisimenu dar Mašiotų foksterjerę kalaitę – nepaprastu matematiniu vardu Pi. Ta gudri ir graži kalaitė buvo neatskiriama Pr. Mašioto palydovė. Kartą nuvažiavome į Girulių mišką pagrybauti. Pi bėgo pirma, labai atidžiai šniukštinėdama mišką. Radusi grybą, imdavo skardžiai loti. Tuoj atskubėdavo su kraitele šeimininkas. Pasirodo, Mašiotas pats buvo ją tos gudrybės išmokęs ir tikrai turėjo neblogą talkininkę. Vėliau, kai Mašiotai gyveno Kaune, savo namuose, atsirado kiek mažesnė kalaitė irgi matematiniu vardu – Pusė“.
1907 m. buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija. P. Mašiotas buvo vienas iš tos draugijos iniciatorių, todėl kiek galėdamas stengėsi prisidėti prie jos veiklos ir pasirinko etnografijos sritį. Laisvu nuo darbo ir atostogų metu jis fotografuodavo visa, kas jam atrodė svarbu išsaugoti tautos atmintyje. Tuo klausimu 1914 m. jis kreipėsi per spaudą ir į kitus fotografus mėgėjus. Kai kurios P. Mašioto nuotraukos buvo eksponuotos Paryžiuje vykusios parodos lietuvių skyriuje. Keletas nuotraukų buvo išspausdintos Peterburge ėjusiame laikraštyje „Kraj“. Jos atkreipė lietuvių kultūros istoriko, etnografo Michalo Eustachijaus Brenšteino (1874–1938) dėmesį. P. Mašiotas buvo pakviestas bendradarbiauti jo rengiamame leidinyje, tačiau dėl laiko stokos atsisakė. Daugelį savo nuotraukų P. Mašiotas atiduodavo Lietuvių mokslo draugijos archyvui. Deja, dalis nuotraukų žuvo per I pasaulinį karą. Aktyviai dalyvavo P. Mašiotas ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje.
Grįžęs į Lietuvą P. Mašiotas pasinėrė į Lietuvos mokyklos kūrimo darbą. Jau 1918 m. „Lietuvos aide“ ir „Lietuvos mokykloje“ vienas po kito buvo išspausdinti jo straipsniai „Švietimo reikalu“, „Aukštesniųjų mokyklų organizacija“, „Specialinių mokyklų ir kursų planai ir programos“, „Pradedamoji žemės ūkio mokykla – planas ir programų projektai“, „Krašto švietimo reikalu“, „Pedagogijos patarlės“ ir kt. 1918 m. P. Mašiotas – Lietuvos Tarybos švietimo sekcijos narys, Švietimo ministerijos aukštesniojo mokslo departamento direktorius, 1919–1923 m. – švietimo viceminist-ras. Tiesus, principingas, patyręs pedagogas nesilankstė naujai iškeptiems valdininkams, dirbo negailėdamas jėgų, sakydamas: „Jei aš mesčiau šitą vietą, tai ne vietą mesčiau, o Lietuvą“. Tačiau atsirado „aukščiau sėdinčių“, kuriems asmeniniai interesai, partiniai kivirčai buvo svarbiau, negu tautos reikalai. P. Mašiotas, specialiai laikinai panaikinus viceministro postą, buvo iš jo atleistas ir paskirtas Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriumi. Liūdėti nebuvo kada. P. Mašiotas greitai įsitraukė į Klaipėdos gyvenimą. Gerai mokėjo vokiečių kalbą, todėl pritapo suvokietintoje Klaipėdoje. Be tiesioginių pareigų, rūpinosi suaugusiųjų švietimu, prižiūrėjo valdininkams organizuojamų lietuvių kalbos kursų darbą. 1929 m. dėl nesutarimų su gubernatoriumi Antanu Merkiu (1887–1955) atsistatydino ir išėjo į pensiją. Tuomet atsidėjo literatūrai. Kaip jau minėjome aukščiau, savo pavarde ir slapyvardžiais (Čiabuvis, Dvylis, Mošaitis, Niektauška, Pakeleivingas, Rygietis, P. A., P. A. Svetys, P. A. Suvalkietis, Mark-bis ir kt.) „Aušroje“, „Draugijoje“, „Varpe“, „Rygos garse“, „Gimtojoje kalboje“, „Lietuviškajame balse“, „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos mokykloje“, „Skaitymuose“, „Šviesoje“, „Ūkininke“, „Vaire“, „Švietimo darbe“ ir kt. rašė pedagogikos, vaikų literatūros, mokyklų darbo organizavimo, kalbos, visuomeninio gyvenimo, mokslo populiarinimo temomis. Per daugiau kaip 50 metų paskelbė kelis šimtus straipsnių.
Vadovėlius P. Mašiotas ėmėsi rašyti paragintas lietuvių nacionalinio atgimimo veikėjų. „Dar 1904 metais ar 1905 m. pradžioje, – rašė savo autobiografijoje P. Mašiotas, – buvau gavęs iš Vilniaus, iš Jablonskio gana griežtą laišką, kad aš būtinai ir skubiai turįs parašyt aritmetikos vadovėlį pradžios mokyklai. Paprakaitavęs artimiausias vasaros atostogas, parašiau „Aritmetikos uždavinyno pradedamajai mokyklai“ I dalį ir išsiunčiau į Vilnių. Paprakaitavęs kitas atostogas, turėjau ir II dalį. Voroneže, karui baigiantis iš to paties Jablonskio gavau įtikinamą patarimą imtis rašyt vadovėlių aukštesniajai mokyklai. „Trigonometrijos“ pradžią jau galėjau skaityt jam vagone, keliaujant iš Voronežo į Vilnių. Vilniuj tą vadovėlį baigiau <…> ir ėmiaus kitų rašyt. Ypač sparčiai ėjo darbas, kai bolševikai, paskui lenkai sudarė čionai tokias sąlygas, kad baisu būdavo nosį iš namų iškišt“. Belieka pridurti, kad kelionė iš Voronežo tęsėsi apie mėnesį, prekiniais vagonais, kurie kartais dėl Rusijos pilietinio karo suirutės ilgai stoviniuodavo stotyse, pakliūdavo ir į apšaudymus…
Bus daugiau