Lietuvos dvarų paveldas, samprata ir kultūra (2)

Algimantas GRAŽULIS

Pabaiga, pradžia Nr. 1

Lietuvos parašas – medinė architektūra
LDK pasižymėjo mediniais dvarais ir ypač jų rūmais. Žemaitijoje mediniai rūmai dominavo net iki XVIII–XIX a. Ryškus pavyzdys – didelis didikų Nagurskių (Gorskių?) Biržuvėnų medinis dvaras. Beveik sudegę mediniai XVIII a. pab. rūmai jau atkurti. Rumšiškėse baigiami įrengti unikalūs barokiniai mediniai Aristavėlės dvaro rūmai. Ypač unikalus, net archajiškas, restauratorių ir statybininkų dar nesugadintas, žinomas kaip seniausias Lietuvoje, yra XVII a. pab. medinis Staškūniškio dvaro ponų namas (rūmai) Širvintų rajone. Seni, kol kas autentiški mediniai, senajai Žemaitijai būdingos architektūros Užvenčio dvaro rūmai yra Kelmės rajone.

Nors nedaug, tačiau išliko ir ankstyvesniojo dvarų raidos laikotarpio mūrinių kompleksų ir pastatų. Tai įspūdingi renesanso architektūros Siesikų dvaro centriniai rūmai ir sodyba su gynybiniais elementais (Ukmergės r.) bei įtvirtinta dvaro sodyba, vadinama Panemunės pilimi (Jurbarko r.). Grafų Gruževskių Kelmės dvaro barokiniai centriniai rūmai ir vartų pastatas – vieninteliai baroko architektūros pavyzdžiai Šiaulių apskrityje. Dar yra Biliūnų, Rudaminos dvarų barokiniai rūmai. Privalu paminėti ir įspūdingą italų manierizmo pavyzdį – Sapiegų dvaro centrinius rūmus Antakalnyje, Vilniuje.

Išlikusios dvarų sodybos ar jų dalys įdomios ne tik pastatų architektūra. Pvz., istoriškai vidutinių ir didelių dvarų krašte, Šiaulių apskrityje, Pakruojo dvaro sodyba yra didžiausias išlikęs į Kultūros vertybių registrą įrašytų statinių skaičiumi (34 statiniai ir parkas) dvaro centro kompleksas Lietuvoje. Baisogalos dvaro sodyboje yra išlikęs turbūt ilgiausias Lietuvoje kluonas, vadinamas Ilguoju. Žagarės dvaro sodyboje – unikalus žirgyno kompleksas, Registre pavadintas arklidės, ratinės ir maniežo pastatais.

Radviliškio rajonas, kaip ir Vilniaus, vienas turtingiausių išlikusių registruotų dvarų sodybų bei jų fragmentų skaičiumi Lietuvoje. Savivaldybės teritorijoje 2008 m. Kultūros vertybių registre buvo 23 dvarų sodybos, tačiau dar anksčiau jų būta 40. Didelė dvarų paveldo dalis ir čia vis dar yra sparčiai nykstanti.

Restauruojami ir konservuojami valstybės saugomo Zyplių dvaro rūmų(Šakių r.) įspūdingi fasadai. Jau daugiau kaip 10 metų kompleksiškai tvarkoma ir pritaikoma Zyplių dvaro sodyba su parku palaipsniui atgauna pirmykštį savo pavidalą (2012-07-11)
Restauruojami ir konservuojami valstybės saugomo Zyplių dvaro rūmų (Šakių r.) įspūdingi fasadai. Jau daugiau kaip 10 metų kompleksiškai tvarkoma ir pritaikoma Zyplių dvaro sodyba su parku palaipsniui atgauna pirmykštį savo pavidalą (2012-07-11) [Nuotraukos iš Valstybės kultūros paveldo komisijos archyvo]

Dvarų kultūros centrų ir lietuvybės židinių būta daug. Ypač Žemaitijoje. Vienas, ypač išskirtinis, bajorų V. Putvinskio ir E. Gruzdaitės Šilo-Pavėžupio dvaras, kuris XIX–XX a. sandūroje tapo itin reikšmingu lietuvybės sklaidos židiniu. Jame ne tik svečiavosi, bet ir darbavosi iškiliausi pirmojo (?) tautinio atgimimo veikėjai: P. Višinskis, J. Jablonskis, Žemaitė, Jovaras, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda (seserys Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė), A. Smetona, J. Biliūnas, A. Žmuidzinavičius, Šatrijos Ragana ir kt. Šiame dvare J. Jablonskis rašė „Lietuviškos kalbos gramatiką“, o Jablonskienė mokė šeimininkus gimtosios kalbos, beveik 10 metų Putvinskiai sėkmingai užsiėmė knygnešystės veikla. Vėliau ilgų kalėjimų ir tremčių metų už tautinę veiklą Vladui Putvinskiui, Tado Kosciuškos giminaitės, grafaitės Idalijos Broel-Plioteraitės (Pliaterytės) sūnui, ateityje – atkurtos Lietuvos Šaulių sąjungos įkūrėjui, nepavyko išvengti… Deja, kadaise gyvavusio dvaro sodyboje belikęs nykstantis medinis svirnas ir želdynų fragmentai.

M. Pečkauskaitės (Šatrijos Raganos) aplinka ir veiklos terpė buvo ne tik paminėtas dvaras. Marija gimė 1877 m. motinos tėviškėje – Medingėnų dvare, augo Labūnavos dvare, vėliau – senoviniame Užvenčio dvare. Neatsitiktinai 1922 m. pasirodo didžiausias ir vertingiausias jos darbas, apysaka „Sename dvare“, kuriame aprašomas rašytojos gimtinės lizdas, kurį išdraskė laiko viesulai. Prisiminkime, kad ir gležnos, tačiau valingos ir labai darbščios bajoraitės Gabrielės Marijos Jadvygos Petkevičaitės-Bitės gimtinę ir jos kūrybinės ir visuomeninės veiklos lietuvišką aplinką – Puziniškio dvarą Panevėžio rajone. Rūmelis dar išlikęs, pastaraisiais metais restauruotas ir pritaikytas prasmingai kultūrinei veiklai.

Gedminaičių dvaro savininkas Švėkšnos grafo Jurgio sūnus Jurgis Pliateris siekė įsteigti savo dvare Lituanistikos centrą, buvo surinkęs 3000 vertingų knygų biblioteką, kurią 1831–1834 m. tvarkė irgi bajoras Simonas Stanevičius. J. Pliateriui 1836 m. netikėtai mirus, ši biblioteka buvo perkelta į jo brolio Kazimiero Stemplių dvarą.

Derėtų prisiminti, kad Simonas Daukantas (1793–1864), pirmasis parašęs Lietuvos istoriją lietuvių kalba, bendravo su J. Pliateriu, D. Poška, taip pat su Kajetonu Nezabitauskiu ir kitais lietuvių sąjūdžio veikėjais, o bajoras Teodoras Narbutas, 9 tomų Lietuvos istorijos autorius, iki pat pabaigos išliko jam didžiausias šios srities autoritetas. Beje, Vilniaus universitete architektūrą studijavęs (baigė 1803 m.) T. Narbutas taip pat suprojektavo Eišiškių bažnyčią.
Jei ne Lietuvos bajorų Šilingų ir Bytautų šeimos, kurios po M. K. Čiurlionio mirties supirko jo darbus, galėjo ir taip atsitikti, kad šio mūsų genijaus darbų Lietuva šiandien turėtų labai mažai. Žymus valstybininkas, teisininkas ir kultūros veikėjas Stasys Šilingas sumanė ir 1913 m. įsteigė ir rėmė Čiurlionio kuopą prie Lietuvių dailės draugijos.

Gražus ir saulėtas 2011 m. vasaros vidurdienis Lietuvos bajoro Bogdano Komaro anūkei Nijolei Marijai Milaknienei grąžintoje Palėvenės (Žemosios) dvaro sodyboje (Kupiškio r.). Dvaro sodybos centrinio parterio ir jo aplinkos erdvė prieš XVIII–XIX a. rūmus yra itin jauki ir pavyzdingai prižiūrima
Gražus ir saulėtas 2011 m. vasaros vidurdienis Lietuvos bajoro Bogdano Komaro anūkei Nijolei Marijai Milaknienei grąžintoje Palėvenės (Žemosios) dvaro sodyboje (Kupiškio r.). Dvaro sodybos centrinio parterio ir jo aplinkos erdvė prieš XVIII–XIX a. rūmus yra itin jauki ir pavyzdingai prižiūrima [Algimanto Gražulio nuotrauka]
Svarbus kultūros ir lietuvybės palaikymo bei gaivinimo centras ilgą laiką buvo Alsėdžių dvaras – Žemaičių (Varnių-Medininkų) vyskupų rezidencija ir centras. Pažymėtina Vyskupiją prieš Valančių valdžiusio nominato J. Kr. Gintilos surinkta milžiniška 30 000 tomų biblioteka (1887 m., praėjus kuriam laikui po jo mirties – išskaidyta). Dar anksčiau – iškili kunigaikščių giminės atstovų Vyskupų Giedraičių veikla XVI–XVII a.

Pačios iškiliausios ir įspūdingiausios bažnyčios, net sunkiausiu istoriniu tarpsniu buvo pastatytos, funduotos (naujų katalikų bažnyčių statybai reikėjo caro leidimo) Lietuvos didikų ir bajorų rūpesčiu, bažnyčios reikmėms kadaise dovanotose dvarų žemėse (prisimintinos įspūdingos, išskirtinės architektūros Rietavo, Švėkšnos ir Rokiškio bažnyčios, jų architektai, taip pat verti peržiūros senieji donacijų aktai). Jos bylojo ir tebebyloja europietišką architektūros tradiciją ir kultūrą. Visos trys bažnyčios buvo susietos su centriniais dvaro rūmais kompoziciškai. Rietave šis ryšys sužalotas iš esmės, pastačius daugiabutį gyvenamąjį namą ant centrinės kompozicinės ir vizualinės ašies, o pati ašinė planinė erdvinė kompozicija iš esmės pažeista buvo dar 1927 m. nugriovus centrinius rūmus.

Daugelyje dvarų buvo pinakotekos. Išlikęs apskritai išskirtinės kultūros dvarininkų grafų Kosakovskių, kadaise išskirtinio grožio Vaitkuškio dvaro (dabar Ukmergės r.) rūmų pinakotekos 1902 m. vaizdas. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad rūmuose buvo išskirtinė 12000 knygų biblioteka.

Šiandien dar išlikusias dvarų sodybas siekiama apstatyti kotedžais, gyvenamaisiais namais, privačiomis sodybomis ir pan. Tai ypač būdinga didiesiems miestams – Vilniui, Klaipėdai, Kaunui (daugiabutis pastatytas pačioje Noreikiškių dvaro sodyboje) ir aplink šiuos miestus esančioms sodybų teritorijoms (pastatyta didelė nauja mokykla Maišiagalos dvaro sodyboje, Glitiškių dvaro sodybos centrinėje dalyje, prie parterio pastatyta nauja gyvenamoji sodyba ir t. t.). Tiesa, jau pradėta užstatyti ir kultūros paminklo – Pakruojo dvaro sodybos aplinka. Reikėtų pridurti, kad teisės aktuose nustatyta, jog tokios statybos draudžiamos. Vizualinei tokių sodybų ir jų aplinkos apsaugai nustatomos net apsaugos zonos, rengiami reglamentai ir t. t. Belieka pasiguosti, kad vaizdingame ežerų kraštovaizdyje esančio Zarasų, Dūkšto ir kai kurių kitų kraštų dvarų paveldo ši „statybų mada“ kol kas nepasiekė.

Burbiškio dvaro (Radviliškio r.) ledainė skendi uždaro ir jaukaus sodybos kiemelio žalumynuose ir gėlėse (2007-07-09)
Burbiškio dvaro (Radviliškio r.) ledainė skendi uždaro ir jaukaus sodybos kiemelio žalumynuose ir gėlėse (2007-07-09)

Dvarų paveldas – svarbus valstybės ir visuomenės apsaugos ir Lietuvos kraštotvarkos objektas. Viena vertus, Lietuvoje dvaras ilgą laiką buvo giminės ekonominio ir dvasinio stabilumo, ilgalaikių tradicijų perimamumo garantas. Kita vertus, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio įtaka ir galia tiesiogiai priklausė nuo jo valstybinių dvarų dydžio ir turtų. Taigi, net istoriškai jau yra sąlygota, kad valstybė viena be visuomenės nepajėgi išsaugoti dvarų paveldo ir jo reabilituoti (atgaivinti). Pirmiausia tai dvarų savininkų ir naudotojų uždavinys, įskaitant valstybės ir savivaldos institucijas, kitas biudžetines įstaigas ir privačius juridinius ir fizinius asmenis. Pastaraisiais metais susiklostė tokia situacija, kad jau daugiau kaip pusė dvarų paveldo yra privati nuosavybė. Kultūros ministerijos duomenimis iš 582 į Kultūros vertybių registrą įrašytų dvarų ir palivarkų sodybų (2008 m. duomenys), valstybės ir savivaldybių nuosavybę sudaro tik 20 proc., mišrią nuosavybę – 42 proc., privačią nuosavybę – 38 proc. dvarų sodybų. Ta dvarų paveldo dalis, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių nepatenka į Registrą, tačiau neabejotinai priskirtina kraštotvarkos elementams, praturtinantiems kultūrinį kraštovaizdį, be to, dažnai bylojanti apie lietuvišką bajorų kultūrą ir net bajorų lietuvybės puoselėjimą ir žadinimą, taip pat neturėtų būti palikta sunykti ar sunaikinti (pvz., 3 km nuo Švėkšnos istorinio Lituanistinio kultūros židinio – Gedminaičių dvaro sodybos liekanos). Aktyviau paveldu turėtų rūpintis vietos bendrijos, bendruomenės, steigtis akcinės bendrovės, įvairios kultūrinės, socialinės ne pelno siekiančios organizacijos ar bendrijos ir pan. Jos galėtų ne tik paskatinti valstybę ir savivaldybes steigti dvarų paveldo saugomas teritorijas, bet vėliau ir disponuoti ar valdyti šias teritorijas programinėmis bei partnerystės sutartimis su valstybe ar savivaldybe pagrįstais būdais. Kai kuriose užsienio valstybėse, pvz., Airijoje, paminėtas dvarų paveldo apsaugos ir gaivinimo būdas yra plačiai taikomas. Tokios konstitucinės galimybės turėtų būti taikomos saugant ne tik pastatus, bet ir dvarų parkus. Apskritai, reikia pradėti visuomeninių ir valstybės valdymo institucijų tinklo kūrimo procesą, suformuoti mišrią dvarų paveldo apsaugos ir atgaivinimo (reabilitavimo) koordinacinę tarybą ar panašų darinį.

Deja, visuomenės, kaip esminio valstybės kūrėjo, kompetencijos (teisių, funkcijų ir įgaliojimų) sistema kultūros paveldo apsaugos ir naudojimo srityje ne tik neparengta, bet iki šiol ir nesuvokta.

Medinis dvarų paveldas. Įspūdingas Kuršėnų dvaro rūmų (Šiaulių r.) interjero fragmentas (2007-07-10)
Medinis dvarų paveldas. Įspūdingas Kuršėnų dvaro rūmų (Šiaulių r.) interjero fragmentas (2007-07-10)

Ateities dvarų kultūros paveldo apsaugos ir tausojamojo naudojimo, pritaikymo dokumentuose, pvz., Dvarų sodybų panaudojimo programoje, turėtų būti išplėstas dvarų paveldo komponentų sąrašas. Tuomet ji iš tiesų galėtų tapti teisiniu ir finansiniu pagrindu juridiniams ir fiziniams asmenims, siekiantiems išsaugoti, palaikyti ir puoselėti Lietuvos nacionalinį charakterį bei regioninius ypatumus, išsaugoti ir pritaikyti dvarų paveldą nūdienos reikmėms, atgaivinti būdingo Lietuvos kaimui kultūrinio kraštovaizdžio tradiciją, tradicinius kaimo, dvarų, miestų ir miestelių teritorijų planavimo būdus, architektūrą, gyvenseną, ūkininkavimo būdus, tradicinių statybos būdų ir medžiagų panaudojimą bei palaikyti ir atskleisti jų regioninius ypatumus. Taip pat ši programa turėtų sudaryti Lietuvos Respublikos apgyvendinimo sistemos optimizavimo tobulinimo sąlygas. Juk dvarų tinklo raida nulėmė valstybės kultūrinio kraštovaizdžio tradiciją ir apgyvendinimo struktūrą – savitą Lietuvos kaimo gyvenviečių ir miestelių, miestų tinklą, o šio apgyvendinimo tinklo pagrindas, kaip nurodė ir K. Šešelgis, išlikęs iki šiol. Taigi kartu tokia programa skatintų kaimo ir miestelių tradicinių bendruomenių raidą (kaimo savivaldos raidos procesus) – atgaivinimo ir / ar steigimosi bei vystymosi Lietuvos tradicinės kultūros pagrindu procesus. Ją įgyvendinant, būtų realiai sprendžiamos kaimo raidos socialinės, žmonių užimtumo, tradicinės veiklos ir darbo įgūdžių atgaivinimo ir ugdymo problemos. Pagerėtų ekonominės gyvenimo sąlygos ir gyvenamosios aplinkos kokybė ir t. t. Programa taip pat skatintų valstybės istorijos ir kultūros pažinimą, tokiu būdu ugdytų pilietinę visuomenę ir savigarbos pojūtį. Taigi turėtų gerėti socialinė ir demografinė kaimo būklė, kaimuose padaugėtų jaunų ne tik žemės ūkio srities, bet ir kitų išsilavinusių gyventojų. Deja, tokios programos iki šiol nėra. Kol kas tai tik pasvarstymai.

Lietuvos valstybei, įskaitant ir savivaldos institucijas, derėtų sustiprinti paveldo apsaugą, aktyviau rūpintis savo nacionalinio dvarų paveldo išsaugojimu ir kultūros sklaida. Kartu ir visuomenė, bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos turėtų aktyvinti savo veiklą, rengti ir įgyvendinti dvarų paveldo apsaugos, prasmingos kultūros raidos, švietimo bei socialinio ugdymo programas, pagrįstas dvarų kultūra ir paveldu. Tik susitelkus bus įmanoma išsaugoti bent nedidelę dalį Lietuvos valstybės tapatybės ir kultūros (taip pat aukštosios) požymių ir pristatyti Lietuvą Europai ir pasauliui kaip gilias valstybingumo bei europinės kultūros šaknis turinčią valstybę.

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.