Apie Algirdo Patacko knygą „Litua“

Rimantas MATULIS

Sausio 3 d. Vilniuje Signatarų namuose buvo pristatyta Algirdo Patacko knyga „Litua“. „Mokslo Lietuvos“ skaitytojus supažindiname su Rimanto Matulio parengta šios knygos recenzija.

Skaitydamas labai susižavėjau šia knyga ir apie kiekvieną skelbiamą straipsnį galėčiau surašyti galybę ditirambų, nes tai tikrai labai gausiais faktais (ir ne tik) paremta knyga. Tai naujas ir labai reikalingas žvilgsnis į seniausius mūsų tautos laikus. Tiesiog nesinori vardyti ir girti kiekvieno straipsnio atskirai. Tačiau kadangi aš, kaip ir A. Patackas, beveik visą gyvenimą domiuosi ir bandau spręsti panašias problemas, negaliu susilaikyti nepaskelbęs kai kurių savo minčių, kurios nesutampa su knygos autoriaus nuomone.

Pradėsiu nuo skyriaus „Paslaptingoji Skandija“ (p. 173–184), kuriame A. Patackas pritaria D. Baronui ir A. Butkui, kai jie „vieningai atmeta gotų sutapatinimą su baltais“ (p. 174). Panašiai apie gotus kalbama daugelyje knygos „Litua“ vietų. Tokiai nuomonei iš dalies reiktų pritarti, tačiau teisingesnis būtų A. Patacko teiginys p. 182: „Gotus reikėtų laikyti tarpiniu etnosu tarp baltų ir germanų (tai baltės motinos sūnūs)“. Ir šioje vietoje reikėtų netiesiogiai pritarti Jūratei Statkutei de Rosales, kad gotai buvo daugiau baltai negu germanai, nes germanai, palyginus su baltais, yra gan naujas etnosas.

Per daugelį metų tyrinėdamas įvairius baltams giminingus etnosus, priėjau tvirtos nuomonės, kad vadinamosios Barbarų Europos tautos (jeigu taip jas galima pavadinti) Kristaus laikais buvo daug labiau neapibrėžtos, negu dabartinės tautos. Nekalbant apie Didįjį tautų kraustymąsi apie V a., tautos dažnai pavergdavo viena kitą, iš visos arba dalies savo žemių buvo išvaromos, nutautindavo viena kitą, tautos pakeisdavo savo pavadinimus, palaipsniui keisdavo teritoriją ir t. t. Europos padėtis buvo panaši į padėtį Amerikoje, kur Kolumbo laikais (ir vėliau) indėnai nesuprato, kad žemė gali kam nors priklausyti. Kur radai neužimtą vietą, susipylei piliakalnį, įsikūrei, ten ir gyveni.

Grįžtant prie gotų ir baltų giminystės, neišvengiamai reikia aptarti gotų vardo kilmę, jų giminystę su getais, gudais, gitonais, gudonais ir kt. Esu surinkęs jei ne dešimtis, tai šimtus giminingų tautų vardų, kuriuos lyginant geriausias rezultatas pasiekiamas mažiausiai kreipiant dėmesio į balses. Kaip čia nepastebėjus labai taiklios A. Patacko įžvalgos aptariamoje knygoje, kad visą būties įvairovę nusako priebalsės, o balsės „yra grynas garsas, garsas per se“ (p. 240). Beveik visos kaimyninės tautos, norėdamos pabrėžti savo išskirtinumą, balses taria savaip: ukrainiečių Lvivas – rusams Lvovas, lietuvių Jonas – latviams ir lenkams – Janis, Janas, mūsų upė – prūsams ir trakams – apė, net nedidelėje kupiškėnų tarmėje daugelis balsių tariamos savaip ir t. t.

Prieš du su puse tūkstančių metų „istorijos tėvas“ Herodotas iš Halikarnaso rašė, kad getai buvo trakų gentis (t. y. priklausė trakams), apie II a. pr. Kr. jau romėnai rašė, kad apie tą laiką trakai persivadino dakais, o getų pavadinimas įvairiausiomis formomis yra paplitęs beveik visoje Europoje: jau anglosaksų epe „Beovulfas“ apie VIII a. minimas geatų didvyris (Beowulf, R. K., Gordon, Anglo-Saxon potery, London 1934, p. 8–11 – apie tai pastebėjo J. Basanavičius, Etnologiškos smulkmenos, Tilžė 1893, p. 13): „997 metais užrašytas GYDDANYZC, vėliau rašomas Gedanis, dabar Gdansk“; J. Vaina, O gal ir aš jotvingis, Aušra 1981 Nr. 3, p. 15 (čia „t“ ir „d“ pasikeitimas yra dėsningas, o Gdansko ir Gdynės vardai yra kilę iš getų, gotų – R. M.); 512 m. pr. Kr. Strabonas rašė, kad tarp Istro (Dunojaus) ir Tiro (Dniestro) yra „Getų dykuma“ (Strabon, Geografija, kn. VII. M., 1964, s. 279, par. 14. B. A. Rybakov, Gerodotova Skifija, „Nauka“, 1979); „Gitony, a ci jedno byli z Getany albo z Gotami“ (Kronika M. Bielskiego, t. I, Sanok 1856, p. 7); „Imie Guttonow…, ktore Gottowie popelniali, bylo nazwiskiem obelgi. Prusacy nawroceni nazywali Nadrawcow i Szalawonow Guddami…“ ir t. t. (Bohush Xawier, O początkach narodu litewskiego, 1808, p. 2); Česlovas Gedgaudas Varumonių Rikio „Getų“ imperijos sienas 372 m. veda rytuose ir pietuose panašiai į Vytauto laikų Lietuvos sienas, vakaruose Vysla, apimant didesnę dalį Lenkijos; „The Britons originate from the Saxons, Angles and Getae“ (reiškia jutai, kaip įprastai vadinami anglai, saksai ir jutai, yra getai – plg. jotvingius – lot. Getvesia ir Jutlandija, iš kur į Angliją atsikėlė jutai – R. M.); Carolus Lundius, Zamolxis – First legislator of the Getae, Upsala 1687; A. Tarvydo filme apie V. Toporovą minima ketų tautelė prie Jenisėjaus (gali būti gimininga su getais: „k“ – „g“ kaitaliojimasis yra dėsningas, be to, plg. Sibiro upę Obę ir š. prūsų opę, liet. upę – R.M.); S. Karaliūnas pateikia daugybę faktų, kur getai ir gotai antikos laikais painiojami – Simas Karaliūnas, Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, II t., V. 2005, p. 82–83 (Pridursiu, kad Jordanas VI a. apie gotus rašo knygoje De origine actibusque getarum, o atsiranda net tokių nevykusių nuomonių, kad Jordanas per klaidą supainiojo gotus su getais – R. M.); 1171 m. popiežius rašo bulę „tikintiesiems, esantiems Danijos, Norvegijos, Švedijos ir Getijos karalystėse“ (Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a.“, V. 1987, p. 23); masagetus J. Lelevelis (cituoja Amianą Marceliną) IV a. randa prie Vyslos (J. Lelewel, Rzut oka na dawnosc Litewskich narodow i związki ich z Herulami, 1808, VU biblioteka T23338, p. 56). Be to, masagetai randami dar daugelyje Europos vietų, į šiaurę nuo Balkanų minimi Tirsagetai ir t. t. Išvardyti visus getus, gotus, gitonus, gudus ir kt. čia reikėtų dar keturis kartus tiek citatų pateikti.

Galima tikrai teigti, kad tai mūsų protėviai. Iš čia aiškėja ir mūsų kalbos senumas. Kartu per getyčius (hetitus, chetus, chatus) esame artimai susiję su Biblija. Ne be reikalo M. Pretorijus ir prūsai jotvingius vadina getais. Bet čia vėlgi negaliu nepastebėti, kad visos šios baltų ir mums giminingos tautos neįtelpa į siaurus rėmus, kaip mes įpratę galvoti.
O dar jeigu norėsime nustebinti skaitytojus, Afrikoje paminėsime žemę Getulia apie Kristaus laikus maždaug dabartinėje Mauritanijoje (Pomponii Melae, Philosophi…, Basileae 1564, p. 6) ir Gaetulia tarp dabartinio Alžyro ir Tuniso (Die den Alten bekannte Erde, Circuitus orbis terrarum veteribus cogniti, Lipsiae (Leipcigas – R. M.) in libraria J. C. Hinrichsia prostat, MA biblioteka K.1-103 atlasas Orbis terrarum antiquus). J. Statkutė de Rosales ispaniškuose šaltiniuose aptiko duomenų, kad gotai prieš Kristų kariavo Egipte. Tik neaišku kaip getai-gotai pakliuvo į Mauritaniją ir Alžyrą: ar per tautų kraustymąsi persikėlė su vandalais per Gibraltarą (vandalai Ispanijoje paliko Andaluzijos srities pavadinimą – nukrito raidė „v“, o gotai Kataloniją – Gotalaniją („gotai+alanal“), ar po kovų Egipte, ar dar kokiu kitu būdu.
Bus daugiau