Šviesa, kurios nevalia išsižadėti (3)

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Pabaiga, pradžia Nr. 2 ir 3.
Su pakiliu optimizmu M. Kuprevičius sutiko 1924 m. Lietuvoje įsikūrusią Laisvamanių etinės kultūros draugiją, kurią organizavo ir jos veikloje aktyviai dalyvavo šie laisvamaniškų pažiūrų visuomenės veikėjai ir mokslininkai: P. Avižonis, J. Bagdonas, V. Bielskis, P. Bugailiškis, V. Čepinskis, V. Dubas, J. Elisonas, J. Galvydis, P. Gudavičius, J. Ilgūnas, N. Indrašius, K. Juknevičius, A. Kalpokas, J.Kairiūkštis, J. Kubilius, V. Lašas, J. Medekša, J. Minius, P. Pakarklis, I. Protas, A. Rondomanskis, V. Ruzgas, J. Šliūpas, M. Untulis, J. Vabalas-Gudaitis, L. Vaineikis, K. Valašinas, A. Žukauskas ir kt. Draugijos įstatų antrasis paragrafas skelbė: „a)sukurti mokslu pagrįstą pasaulėžiūrą ir dorovę; b) auk-lėti sąmoningas asmenybes, kurios būtų dorovingos ne dėl kokio pragaro baimės ar dangaus troškimo, bet dėl to, nes iš jų to reikalauja visuomenės, valstybės ir jų pačių gerovė ir garbė; c)išauklėti savo nariuose savarankiškumą, humaniškumą, tolerantiškumą ir kitus gerus ypatumus, ir jų veiklą pritaikyti aukščiausiam valstybės tikslui – aukštesnės gerovės siekimui; d) visais atžvilgiais pagerinti teisinę ir moralinę savo būklę, kad jie galėtų laisvai, ramiai ir nekliudomai rūpintis savo pasaulėžiūros, dorovės ir saviauklos reikalais“. Be to, Laisvamanių etinės kultūros draugija reikalavo atskirti bažnyčią nuo valstybės ir mokyklos bei įvesti civilinę metrikaciją. Tad netrukus į šios draugijos veiklą su dideliu entuziazmu įsijungė ir M. Kuprevičius. Jis netrukus kartu su J. Šliūpu Žagarėje įkūrė šios draugijos skyrių, kuris buvo vienas aktyviausių Lietuvoje: įsisteigė bibliotekėlė, buvo skaitomos paskaitos gamtos ir medicinos mokslų tema. Laisvamaniai kritikavo religiją, remdamiesi daugiausia gamtos mokslais, logika, morale, neatskleisdami jos socialinių šaknų. Kadangi šios veik-los dvasinis vadovas Žagarėje buvo M. Kuprevičius, tai netrukus prieš jį visu smarkumu sukilo kunigai ir jų aktyvių šalininkų avangardas, siekęs jį ir jo pažiūras gerbėjų akyse sužlugdyti. M. Kuprevičius anuomet savo priešininkų buvo apšauktas netgi bolševiku ir 1925 m.jo bute saugumo policijos buvo atlikta nuodugni krata. Keletą kartų M. Kuprevičius buvo tardomas ir ilgą laiką buvo sekamas. Klebonas per pamokslus bažnyčioje iš sakyklos nuolatos gydytoją, bedievybės skelbėją šmeiždavo įvairiausiais prasimanytais dalykais ir parapijiečiams drausdavo pas jį gydytis. Tačiau kuo smarkiau kunigai M. Kuprevičių puolė, tuo daugiau žmonių į jį su savo bėdomis kreipdavosi.

1929 m. Žagarės miesto taryba ir valdyba. Sėdi valdybos sekretorius S. Tautvaišas, miesto burmistras S. Vėsulas, tarybos pirmininkas M. Kuprevičius, tarybos nariai L. Rozenbergas, M. Zaksas ir A. Braudė, valdybos iždininkas L. Martinaitis; stovi tarybos nariai M. Štombergas, B. Tanlalis, K. Trompetas, valdybos kanceliaristas J. Kukštas, tarybos nariai S. Rakštys, J. Bagdonas, J. Adomaitis, J. Araminas, M. Melamedas
1929 m. Žagarės miesto taryba ir valdyba. Sėdi valdybos sekretorius S. Tautvaišas, miesto burmistras S. Vėsulas, tarybos pirmininkas M. Kuprevičius, tarybos nariai L. Rozenbergas, M. Zaksas ir A. Braudė, valdybos iždininkas L. Martinaitis; stovi tarybos nariai M. Štombergas, B. Tanlalis, K. Trompetas, valdybos kanceliaristas J. Kukštas, tarybos nariai S. Rakštys, J. Bagdonas, J. Adomaitis, J. Araminas, M. Melamedas

„<…>Laisvųjų pažiūrų mirusieji yra laidojami protestonų kapinėse arba su dideliu vargu gauna negarbingą kampelį katalikų kapinėse. Dvasiškiai laiko monopolizavę viešąsias kapines, ir nuo jų malonės priklauso priimti ar nepriimti į kapus laisvamanio palaikus. Jau buvo atsitikimų, kada tik tūkstančios litų galėjo suminkštinti dvasiškio širdį ir suteikti mirusiam žmonišką kampą kapinėse…“ – taip buvo anuomet ne kartą rašoma laisvamanių periodiniame leidinyje „Laisvoji mintis“. Tai visiška tiesa, nes anais laikais mirusiojo netikinčio kunigai į katalikų kapines nepriimdavo. Tad Laisvamanių etinės kultūros draugija, atsižvelgdama į tai, pradėjo Lietuvoje steigti savo kapines.

M. Kuprevičius, būdamas tokių kapinių didelis šalininkas, norėjo jas įsteigti ir Žagarėje. Žagarės dvarininkas Butleris sutiko tam tikslui parduoti iš savo valdų žemės sklypą, bet apie tai sužinoję Žagarės kunigai, sumokėjo Butleriui didesnę pinigų sumą, kad tik tas žemės sklypo neparduotų laisvamaniams. Tačiau ir tada M. Kuprevičius neketino rankų nuleisti: 1925 m. jis laišku kreipėsi į Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektorių P. Matulionį, kad šis padėtų gauti sklypą žemės laisvamanių kapinėms Žagarėje steigti. P. Matulionis tai daryti atsisakė, bet laiške, skirtame M. Kuprevičiui pridūrė: „…jeigu jums, „laisvamaniams“, dėl savo propagandos reikia žemės nors 50 arų, tai prie progos aš priminsiu kam pridera“. M. Kuprevičius atsakydamas į šį laišką, P. Matulioniui rašė: „<…>Ieškau žemės sklypelio tiktai gyvo reikalo spiriamas. Numiršta dabar doriausias žmogus be kunigo ausies, t. y. be dangaus advokato pagalbos, ir parapijos kapuose vietos negauna. Mūsų įsteigtieji kapai priglaus tuos dorus žmones ir brolius…Vien tik Žagarėje tokių yra šimtai. Tai čia, brolau, ne propaganda, bet gyviausias ir skaudžiausias mūsų reikalas“. Nesulaukęs realios pagalbos iš P. Matulionio, M. Kuprevičius paprašė pagalbos Kruopių dvarininko, taip pat laisvamanio J. Liekio, kuris laisvamanių kapinėms davė žemės sklypą vakariniame miestelio pakraštyje (Akmenės r.), apsodino medeliais ir išmūrijo imponuojančius vartus su frontonu. Atlikus visus juridinius formalumus, 1926 m. rugsėjo 1 d. sekmadienį kapinės buvo labai iškilmingai atidarytos. Iškilmėms vadovavęs J. Šliūpas savo kalboje pažymėjo šių kapinių reikšmę ir nurodė, kad jose bus palaidota daug kovotojų už lietuvių sąžinės laisvę. Kalbas pasakė J. Ilgūnas, J. Kairiūkštis, M. Kuprevičius, A. Rušinas ir tuomet dar jaunas gimnazistas, būsimas literatūros kritikas K. Korsakas. O pirmasis šiose kapinėse buvo palaidotas veterinarijos gydytojas iš Žagarės J. Luobikis.

Žagarės valsčiaus pastatas, kur dirbo Mikalojus Kuprevičius
Žagarės valsčiaus pastatas, kur dirbo Mikalojus Kuprevičius
[Nuotraukos iš Vilmanto Krikštaponio archyvo]
Kad anuomet ir buvo įsteigtos Kruopiuose laisvamanių kapinės, tačiau kunigų ir laisvamanių tarpusavio kova užvirė ir čia. Mirus dvarininko J. Liekio sūnui, tėvas pageidavo, kad sūnus būtų laidojamas laisvamanių kapinėse, tačiau daliai giminių ir Kruopių klebonui užprotestavus, esą „bedievio“ sūnus buvęs pakrikštytas, tad pastarasis galų gale buvo palaidotas parapijos kapinėse su bažnytinėmis apeigomis. Tai buvo laisvamanių pralaimėjimas sunkioje kovoje.

Apie šios kovos reikšmę, M. Kuprevičiui skirtame laiške senas jo bičiulis M. Katkus rašė: „Mintinė kova dėl pasiliuosavimo iš pančių ortodoksijos ir scholastikos eina pas mus kitu keliu, negu užsieninėse valstybėse ir tautose. Visur ta kova atkakli, ir visur baigiasi su pabaiga gyvenimo žmogaus, kapinės tesiskiria pagal tikėjimą, gi vieno tikėjimo žmonės kapuose buvo ir tebėra lygiomis teisėmis, niekur laisvamaniams neprireikė sau atskirų kapų. Pas mus kitaip, pas mus kova prasitęs ir ant lavonų. Laisvoji minties paliuosavimo kova savo istorijoje pažymės, kad Lietuvoje pirmiausia atsirado laisvamanių kapinės būtent Kruopiuose. Iš Kruopių kapinių išeis išvados ir pasekmės, iš diego išaugs augmuo, duos savo sėklas…“

Be švietėjiškos ir kultūrinės veiklos įvairiais klausimais M. Kuprevičius aktyviai bendradarbiavo ir lietuvių periodinėje spaudoje.Jo publikacijų galima rasti „Apšvietoje“, „Aušrinėje“, „Biržų žiniose“, „Laisvojoje mintyje“, „Lietuvoje“, „Lietuvos žiniose“, „Lietuvos ūkininke“, „Medicinoje“, „Pasiuntinyje“, „Socialdemokrate“, „Sietyne“, „Šiaulių naujienose“, „Švietimo darbe“, „Varpe“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Vilniaus žiniose“, „Ūkininke“ ir kt. Tiek spaudos draudimo laikotarpiu, tiek ir panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, po savo rašiniais M. Kuprevičius pasirašinėdavo „Ažinėlio“, „M. Sk.“, „M. Skiedros“, „Purinėlio“, rečiau savo tikra pavarde.

Atskirai reikėtų stabtelėti ties nedaug kam šiandien težinomu aukščiau paminėtu „Sietyno“ žurnalu, ėjusiu 1919–1923 m. Jį leido Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjunga, redagavo P. Bugailiškis, o pats žurnalas buvo platinamas visoje Lietuvoje. Apie šio žurnalo pagrindinius uždavinius, pirmajame „Sietyno“ numeryje rašoma: „Mūsų platūs kooperacijos, savivaldybės, kultūros darbų laukai dirvonais guli ir laukia, kad juos išartų, išpurentų ir tinkama sėkla apsėtų. Patsai mūsų gyvenimas dar nesusitvarkęs, iškrikęs, mūsų buities kova nesuderinta. Dėl to „Sietyno“ leidėjams visų pirma rūpės plėtoti vietos ūkis, stiprinti to ūkis pamatas – kooperacija, gilinti savivaldybės reikalų, susišelpimo ir profesijos sąmonė, žadinti vietos gyvosios jėgos, telkiant jas krašto kultūros ir jos gerovės darbui. Nebūdamas politikos laik-raštis, nei kurios jos srovės reiškėjas, „Sietynas“ stovės bendrų ūkio ir vietos kultūros reikalų pamatu“.

Savo straipsniuose „Sietyno“ žurnalas skaitytojams sistemingai teikė daug medžiaginių ir gyvenimiškų patarimų, kaip tvarkyti savo buitį savišalpos-kooperacijos pagrindais, kaip ugdyti visuomeninį gyvenimą, kuriant ir tobulinant jo pamatus – savivaldybių įstaigas. Šiame žurnale bendradarbiavo daugybė savo srities specialistų, kurie stengėsi duoti kuo daugiau praktiškų patarimų karo sugriauto ūkio atstatymui, daržų, sodų, gyvulių ir žemės ūkio kėlimui, naujakuriams statybinių projektų ir patarimų kaip sodybas kultūringiau įrengti ir tvarkyti. Norint stiprinti visuomenės drausmę, buvo spausdinama ir nemaža satyrinių straipsnių bei feljetonų. Tarp žurnalo autorių buvo P. Avižonis, K. Avižonytė, K. Bielinis, P. Būtėnas, J. Fledžinskas, A. Gravrogkas, F. Jagminas, V. Janavičius, M. Kuprevičius, K. Lukomskis, J. Morauskas, K. Skabeika, J. Sondeckis, D. Šidlauskas-Visuomis, J. Vilkaitis, V. Zubovas, V. Zubovienė ir daugelis kitų. M. Kuprevičius šiame žurnale teikė straipsnių sveikatos apsaugos, higienos bei satyrinių straipsnių. O „Sietynas“ buvo būtent tas leidinys, kuriame M. Kuprevičius paskelbė daugiausia savo publikacijų, palyginus su kitais lietuvių periodiniais leidiniais, kuriuose jis bendradarbiavo.

Be publikacijų lietuvių periodinėje spaudoje, domėdamasis gamtos, medicinos bei istorijos mokslų tyrimais, M. Kuprevičius parengė ir keletą platesnės apimties darbų. 1924 m. žurnale „Medicina“ per du numerius publikavo studiją „Raupsai“, o 1927 m. žurnale „Švietimo darbas“ publikavo istorinę studiją, pavadinimu „Senovės gadynėje karšinčių tėvų žudymas Lietuvoje“. Be to, M. Kuprevičius 1914 m. iš rusų kalbos išvertė ir atskira knygele išleido jau minėtą dorovinį tobulėjimą propaguojantį L. Tolstojaus veikalą „Pirmoji pakopa“ (apie vegetarizmą ir dorovinę prasmę). Ką tik pasirodžiusią šią knygelę sveikino V. Storosta-Vydūnas, M. Kuprevičius neatsitiktinai ėmėsi šio vertimo, nes dar studijų laikais domėjosi L. Tolstojumi bei jo grožine ir filosofine kūryba. Tad dar 1911 m. „Aušrinėje“ jis buvo publikavęs savo straipsnį pavadinimu „Ačių garbingiausiam Levui Tolstojui“, kuriame buvo pasakojama, kaip M. Kuprevičius tapo L. Tolstojaus pasekėju.

Kur tik M. Kuprevičiui teko tėvynėje gyventi, ten padedant talkininkams, jis sukaupė labai daug lietuvių tautosakos. Gyvenimo pabaigoje jis du didelius jos rinkinius perdavė Vytauto Didžiojo universiteto Tautosakos skyriui. Viename rinkinyje yra apie 8 000 patarlių ir priežodžių, o antrame rinkinyje – 3235 mįslės. Gausus ir M. Kuprevičiaus asmeninis archyvas, kauptas daugiau lietuviškos spaudos draudimo metais, po jo mirties pateko į Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondus.

Visą savo gyvenimą, kur ir su kokio lygio žmonėms bebendrautų, M. Kup-revičius niekada tarp jų nedarydavo skirtumo. Su visais ir visada jis buvo tiesus, taktiškas, kuklus, bet griežto ir atkaklaus būdo žmogus. Kompromisų jis nepripažino, tad jei iškildavo reikalas, tai droždavo tiesiai visiems į akis, nepaisydamas ar kam nors tai patiks, ar nepatiks. Tad dėl to, tam tikruose visuomenės sluoksniuose M. Kuprevičius buvo įsigijęs ir nemaža priešų. Nors ne visą laiką tarpukario metais buvo toleruojamos M. Kuprevičiaus pažiūros bei pasaulėžiūra, tačiau Lietuvos vyriausybė, įvertindama M. Kuprevičiaus tautinį, švietėjišką ir visuomeninį lietuvybės labui nuveiktą naudingą darbą, 1931 m. paskyrė jam mėnesinę 150 litų dydžio pensiją.

Nežinia, kiek dar M. Kuprevičius būtų nuveikęs kilnių darbų, jei 1931 m. pradžioje nebūtų pašlijusi jo sveikata. Pradžioje gomuryje atsirado mažytis gūželis, į kurį iš pradžių M. Kuprevičius nekreipė dėmesio, o kai 1932 m. pradžioje šis gūželis žymiai padidėjo, tai Kaune buvo operuotas. Tačiau piktybinis navikas po operacijos sparčiai atsinaujino ir ligonio jėgos nykte nyko, kol 1932 m. rugpjūčio 11 d. M. Kuprevičiaus gyvybė užgeso. Dar prieš mirtį M. Kuprevičius pageidavo, kad būtų palaidotas savo įsteigtose laisvamanių kapinėse Kruopiuose. Senieji vietos gyventojai pasakojo, jog nuo Žagarės iki Kruopių daugiau kaip 20 km vežamą dviem arkliais kinkytu vežimu karstą su velionio palaikais, lydėjusi apie 200 žmonių minia, kuri pakelėse vis gausėjusi ir gausėjusi. Tai rodo, kad paprasti žmonės M. Kuprevičių gerbė. Karstas su velionio palaikais buvo laidojamas rugpjūčio 15 d., kai Kruopių bažnyčioje vyko Žolinės atlaidai, grojant orkestrui. Prie kapo kalbas pasakė anuometinis Žagarės burmistras J. Baniulis, J. Liekis ir S. Tarvydas. Ant kapo buvo sudėta apie dvidešimt vainikų.

Mikalojaus Kuprevičiaus kapas Kruopių laisvamanių kapinėse
Mikalojaus Kuprevičiaus kapas Kruopių laisvamanių kapinėse

M. Kuprevičius anuomet buvo vienas iš tokių gydytojų, kokių buvo nedaug. Pasitaikydavo atvejų, jog iš neturtingų ligonių jis ne tik kad neimdavo pinigų už gydymą, bet dar ir pats savo lėšomis pastaruosius šelpdavo. M. Kuprevičius turėjo gilų pareigos jausmą, kuris žmogui nėra įgimtas, bet įgyjamas.

Lankydamasis Kruopių miestelyje, nors ir nebūdamas laisvamaniškų pažiūrų, visada stengiuosi bent minutei kitai užsukti į laisvamanių kapinaites, stabtelėti prie nebylaus kapo, kurį ženklina kuklus juodo granito antkapinis paminklas, bylojantis, jog čia palaidotas Mikalojus Kuprevičius. Retai kas prie šio kapo prisiliečia ranka, mintimis, širdimi… Negi tautos atminties išsižadame dėl politinių pažiūrų ar pasaulėžiūros skirtumo?

 

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.