Pusiaukelėje tarp Seinų ir Druskininkų, dabartinės mūsų valstybės pietuose, yra Veisiejai, gana vingiuoto Ančios ežero pusiasalyje jau nebetelpantis miestelis. Miesto teises jis gavo tik 1956 metais (2000-aisiais ir herbą!). Visgi tai viena iš seniausių Lietuvos gyvenviečių, minima dar Lietuvos karaliaus Mindaugo 1253 m. akte (Lietuvos vyskupu paskirtam dominikonui Vitui paskirta dotacija – Veisiejų apylinkė). Veisiejai minimi ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 1409 m. laiške. XVI a. pradžioje Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras čia įsteigė dvarą. Tokia Veisiejų miestelio pradžia.
XVIII a. pirmoje pusėje Veisiejuose buvo leista apsigyventi žydams. XIX a. pabaigoje jau beveik 63 % (iš 1540) miestelio gyventojų sudarė žydai litvakai. Jie šaipėsi: „Kad ir kur akmenį mestum, jis visada pataiko į žydą“. Kitų šio miestelio gyventojų daugumą sudarė lietuviai, aplinkiniai valstiečiai buvo vien lietuviai. Pasak vieno Amerikos žydo, emigravusio iš Kalvarijos, miestelio, esančio gana netoli Veisėjų, vietiniai žydai buvo geri „lingvistai“ – beveik visi kalbėjo penkiomis-šešiomis kalbomis, tiesa, ne visomis gerai: jidiš (motinos kalba), vokiečių (gretima valstybė buvo Vokietija), rusų (valstybinė kalba), lenkų (atvykdavo ir klientų lenkų). Pagrindinį uždarbį teikė lietuvių valstiečiai. Veisiejų pirkliai žydai supirkdavo iš jų javus, visokias žaliavas ir visa tai gabeno į Gardino miestą. Kas savaitę Veisiejuose būdavo turgūs. Valstiečiai į juos vykdavo ne tik parduoti, bet ir apsipirkti. Su jais žydams teko kalbėtis lietuviškai. Tokia tad buvo kalbinė aplinka, į kurią Veisiejuose XIX a. pabaigoje pateko jaunas gydytojas, tautų bendravimui sukurtos esperanto kalbos sumanytojas Lazaris Zamenhofas.
XXI amžiuje sakoma: „jei tavęs nėra internete, tavęs nėra apskritai.“ Google paieškos sistemoje uždavę L. Zamenhofo vardą, gauname net 3 040 000 jo paminėjimo rezultatų. Jis paminėjimais gerokai lenkia tokius litvakus, kaip Izraelio politiką Šimoną Peresą (Shimon Peres, 2 020 000 paminėjimų), rašytoją Romeną Gary (Romain Gary, 1 630 000 paminėjimų), tapytoją Marką Šagalą (Marc Chagall, 1 470 000 paminėjimų). Litvakų kilmės „rekordininką“ JAV dainininką Bobą Dylaną (Zimmerman) atmeskime – jo tik motinos pusės seneliai buvo iš Lietuvos (net 14 900 000 paminėjimų virtualioje erdvėje!).
Baigęs medicinos mokslus Varšuvos universitete ir pradėjęs savo gyvenimo 26-uosius metus, Zamenhofas pirmajai medicininei praktikai atvyko į Veisėjus. Buvo 1885 m. vasaris. Kodėl į Veisiejus? Kažkur teko skaityti, kad jis čia jau buvo apsilankęs dar 1881 metų vasarą, kai apsisprendė pereiti iš Maskvos universiteto į Varšuvos. Jaukus miestelis tuomet galėjęs jam patikti. Gal todėl, o gal ir ne. Be abejo, lėmė tai, kad nuo Veisiejuose nuo 1881 m. gyveno 23-metė Zamenhofo sesuo Fanė (Fanni, Feigla), ištekėjusi už jo Maskvos studijų draugo, vaistininko Aleksandro (Sender) Pikoverio. Aleksandras tuomet stipriai negalavo ir tikriausiai gyveno neilgai. Tuomet savo gydytojo nedideli Veisiejai, atrodo, neturėjo – čia gydytojavęs tik kažkoks „šarlatanas“. Taigi Zamenhofas galėjęs pasirinkti Veisiejus sesers kvietimu – gydyti jos sergantį vyrą.
Pagrindinėje Veisiejų miestelio gatvėje (dabar Vytauto g-vė) Pikoveriai turėjo vaistinę. Čia turbūt jie ir gyveno. Zamenhofas įsikūrė išnuomotame namelyje ant Ančios ežero kranto. Deja, namelis iki mūsų dienų neišliko… 1924 metais Veisiejų miestelį sunaikino gaisras. Tuomet sudegė 70 statinių. Tarp jų vaistinė, paštas, medinė sinagoga, žydų mokykla. Beje, iš to laiko ir yra vienintelė žinoma jo gyvento namo nuotrauka. O vienaaukštis medinis namas, kuriame buvo apsigyvenęs esperanto kalbos autorius, sudegė jau kitais, 1925-aisiais …
Veisiejuose Zamenhofas parengė spaudai esperanto kalbos vadovėlį, ieškojo jam leidėjo ir, rodėsi, jau surado tokį Vilniuje. Nepavykus Vilniuje, po dviejų metų vadovėlį išleido Varšuvoje. Įdomu, esperantininkai iki šiol nesutaria, kurį iš miestų – gimtąją Balstogę, Veisiejus ar Varšuvą, derėtų vadinti esperanto gimtine. Jiems atsako Prancūzijoje gyvenantis šios kalbos autoriaus anūkas Liudvikas Kristoforas Zaleskis Zamenhofas (Luis Christophe Zaleski-Zamenhof): „Visus tris, nes esperanto neatsirado per naktį. Ji buvo kuriama palaipsniui, tam tikrais etapais. Balstogėje gimė pati idėja, Varšuvoje ji buvo realizuota, o Veisiejuose – nušlifuota.“
Jaunasis Zamenhofas Veisiejuose praktikavosi neilgai. 1885 m. gegužės pabaigoje jis grįžo į Varšuvą. Ten pusę metų stažavosi Varšuvos žydų ligoninės oftalmologijos skyriuje. Jis taip pagrindė savo sprendimą apleisti šį miestelį:
„Praktikuodamasis ten 4 mėnesius, aš įsitikinau, kad bendrosios medicinos praktika man visai netinka, nes aš esu labai pagavus ir ligonių (ypač mirštančių) kančios mane per daug kamavo. Tuomet grįžau į Varšuvą ir nutariau pasirinkti ramesnę specializaciją, būtent akių ligas“ (1905 m. vasario 21 d. L. Zamenhofo laiškas prancūzų advokatui, esperantininkui Alfredui Mišo (Alfred Michaux)).
Kai kurie Zamenhofo biografai, remdamiesi A. Poškos publikacija žurnale „Litova Stelo“ (1926, Nr.3, p. 6, 7), teigė, kad Zamenhofas konfliktavo su miestelio nemokša gydytoju Kuklianskiu, kuris negalėjo pakęsti savo konkurento. Tai esą ir paskatino L. Zamenhofą išvykti. Beje, Kuklianskis nebuvo išgalvota asmenybė (iš 1941 m. rugsėjo mėnesio žydų žudynių Veisiejuose išsigelbėjo tik Veisiejų vaistininkas Saulius Kuklianskis su trimis vaikas, galbūt ano Kulianskio palikuonis).
1885 m., kai Zamenhofas praktikavosi Veisiejuose, per pasaulį triumfuodama žengė poligloto J. M. Šlejerio sukonstruota gana komplikuoto žodyno tarptautinė Volapiuko kalba (Volapük). L. Zamenhofo anūkas Liudvikas Zaleskis-Zamenhofas pateikė tokią savo išvykimo versiją: „Manau, kad mano senelis išvyko iš Veisiejų dar ir dėl kitos priežasties […]. Tikėtina, kad tenai begyvendamas jis nusprendė „sudėti visus taškus“ ir mesti iššūkį greitai plintančiai Volapiuko kalbai.“
Yra ir dar viena versija dėl priežasties, kuri paskatino esperanto kalbos autorių apsis-pręsti išvažiuoti. Šią priežastį savo 1983 metų laiške man gana smulkiai aprašė senas Izraelio esperantininkas, profesorius Jozefas Kohenas-Cedekas (Josef Kohen-Cedek, gimė 1904 m. Vilniuje, mirė 1991 m. Jeruzalėje). Beje, jis, 1916 m. lankydamasis kartu su savo tėvu Varšuvoje, turėjęs pokalbį su L. Zamenhofu ir po to ėmęs mokytis esperanto kalbos. J. Kohenas-Cedekas man rašė: „Prieš 12 metų į Jeruzalę gyventi atvyko senas gydytojas A. Šneideris iš Kauno. Jaunystėje jis praktikavosi Veisiejuose. Ten jis sužinojo tikrąją priežastį, kodėl L. Zamenhofas buvo priverstas apleisti šį miestelį. Jis pasakojo: Veisiejuose L. Z. apsigyveno pas savo seserį Fani Pikover (Fanny Pikower), kuri nuomojo butą vieno aukšto namelyje pas vieną žydą, kuris buvo vadinamas „Jankeliu smirdžiumi“, nes buvo didelis liežuvautojas. Vieną šabo rytą tas žydas, pakeliui į sinagogą, ėjo pro savo išnuomotą namelį. Kaip buvo pratęs, jis priėjo prie lango ir pažvelgė į vidų. Ten, savo didelei nuostabai, jis pamatė naująjį daktarą ramiai sėdintį su laikraščiu rankose ir rūkantį cigaretę! Tokia baisi šventvagystė dėl draudimo deginti ugnį per šventadienį! (Tuomet žydų provincijos aplinkoje viešpatavo griežtas dievotumas, o miestelyje daugiausia gyveno žydai.) Namų šeimininkas įėjo net nepasibeldęs į duris ir … trenkė antausį daktarui: „Tu, gojau! Šventvagie! Kad rytoj net tavo pėdsakų mūsų miestelyje neliktų! Ir įpykęs dorovės saugotojas sinagogoje pagarsino jaunojo gydytojo gojišką elgesį. Savaime suprantama, apkaltintas nepagarbiu nusižengimu prieš religiją, daktaras negalėjo pelnytis iš žydų pacientų, tad kitą dieną, susikrovęs lagaminėlį, neatidėliotinu pasitraukimu iš šios vietos, turėjo gelbėtis nuo gręsiančio boikoto.“
Jozefas Kohenas-Cedekas paaiškino, kad vietovėse kur žydų gyventa gana gausiai, ypač provincijos miesteliuose, žydai gyveno griežtai ortodoksiškai. Jei kas elgėsi ne pagal papročius ir „netinkamai“, tas būdavo boikotuojamas.
1964 metais Veisiejų vidurinės mokyklos pastate įvyko 6-oji Pabaltijo esperantininkų stovykla (ją organizuoti ir jai vadovauti teko man). Tuomet mus priėmusios mokyklos direktorius ir miestelio vykdomojo komiteto narys Albertas Stabingis, stovykloje dalyvavęs esperantininkas veteranas Markas Robinzonas ir aš, įtikinome miestelio Vykdomąjį komitetą pakeisti net dviejų gatvių vardus. 1964 m. rugpjūčio 9 d. (sekmadienį) centrinė gatvė, kurioje yra buvusi Pikoverių vaistinė, gavo daktaro Zamenhofo vardą (prieš tai – Tarybų Lietuvos dešimtmečio gatvė, dabar Vytauto gatvė). Paežerio gatvelė, kurioje gyveno Lazaris Zamenhofas, gavo Esperanto vardą (iki tol – Kranto gatvė). Deja, sužinojęs apie gatvių vardų pakeitimus Lietuvos komunistų partijos centro komitetas liepė grąžinti iki tol buvusius gatvių vardus.
1989 metais, papūtus atgimimo vėjams, Lazario Zamenhofo 130-ies metinių išvakarėse Kranto gatvelė buvo pavadinta Zamenhofo vardu. Namo, kuriame jis gyveno, vietą miesto taryba pažymėjo dviem rožinio atspalvio atminimo akmenimis (architektas V. Margėlka). Juose buvo iškaltos to paties turinio tekstas lietuvių ir esperanto kalbomis (deja, su keliomis klaidomis): „Šioje vietoje buvo namas, kuriame 1886–1887 metais gyveno ir dirbo esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas“. Klaidą, kad Zamenhofas čia gyveno 1886–1887 metais, tebeturi abu tekstai!
Klaidos istorija tokia. Praėjus trims dešimtims metų nuo L. Zamenhofo buvimo Veisiejuose, 1922 metų pavasarį, pirmojo Lietuvos esperantininko Adomo Jakšto – Aleksandro Dambrausko (esperantininkams prelato Aleksandro Dombrovski) paakintas, tuomet dar trečios klasės vakarinės gimnazijos mokinys, o vėliau – garsus keliautojas Antanas Poška aplankė Veisiejų miestelį. Čia jis apklausė kelis senolius, kurie dar atsiminė rusvabarzdį Zamenhofą. Užrašė, kad Zamenhofas savo pacientus pakalbindavo ir šiek tiek lietuviškai. Pagal Pošką, Zamenhofas Veisiejuose praktikavo 1886 metais, o 1887 metais, jau gyvendamas Varšuvoje, vasarojo pas savo seserį Fanią.
Atvykęs į Veisiejus, A. Poška Fanės Zamenhofaitės neužtiko. O juk ji būtų galėjusi daugiausia papasakoti apie savo brolio buvimą Veisiejuose! Ji pati 1924 metais dar buvo gyva, tačiau tuomet ir vėliau ji gyveno jau nebe Veisiejuose. Peržiūrėjęs Veisiejuose mirusių žydų rabinato knygas (1924–1939 11), jos mirties įrašo ten neužtikau.
Pagal A. Pošką, Zamenhofas čia praleidęs kelis iki savo vestuvių likusius mėnesius, iš čia buvo nuvykęs į Kauną. Tokias jaunojo gimnazisto parvežtas žinias, A. Dambrauskas paskelbė straipsnyje „D-ras Liudas-Lozorius Zamenhofas“ (Aleksandras Dambrauskas-Jakštas. Užgesę žiburiai, Kaunas, 1930). Jis pažymėjo, kad žinias apie L. Zamenhofą suteikė Abramas Auseris-Mileris (Abrom Ausser-Miller), namo, kuriame jis gyvenęs, savininkas, o patvirtino rabinas Merdechelis Leizeris Smolskis. Tokiu būdu 1886–1887 metai pateko net į lietuvių enciklopediją. Beje, 1893–1897 m. Zamenhofas gyveno ir dirbo vos už 40 km nuo Veisiejų esančiame Gardine ir, reikia manyti, tuomet tikrai ne kartą lankėsi pas Veisiejuose gyvenusią seserį.
Minėta Zamenhofo buvimo metų Veisiejuose klaida buvo ištaisyta kitame paminkle. 1998 m. Lietuvos esperantininkų sąjunga surengė tradicinį renginį Baltijos esperantininkų dienos (BET-34, liepos 18–24 d., 153 dalyviai). Liepos 22 dieną senajame miestelio parke buvo atidengtas impozantiškas paminklas esperanto kalbos kūrėjui (skulptorius J. Narušis, architektas V. Jaciunskas). Paminklo iniciatoriumi buvo iš Brazilijos grįžęs kunigas esperantininkas Pranas Gavėnas (1918–2000). Paminklo postamente iškalti L. Zamenhofo žodžiai lietuvių ir esperanto kalbomis: „Tu stovi man akyse, brangi Lietuva, mano Tėvyne …“
Paminklo atidengimo proga sveikinimą atsiuntė Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus: „Aš tikiuosi, kad paminklas Veisiejuose taps dalele mūsų dėkingumo Liudvikui Zamenhofui už tai, kad Lietuvos vardas pasaulyje yra minimas kaip esperanto gimtinė.“
Inauguracinį žodį tarė iš Prancūzijos atvykęs Lazario Zamenhofo vaikaitis Liudvikas Zaleskis-Zamenhofas: „Žavus Veisiejų miestelis yra mano Senelio gyvenimo kelio gairė. Čia jis užbaigė savo gyvenimo kūrinį: Tarptautinę kalbą […]. Daktaras Zamenhofas priklauso mums visiems, visai žmonijai.“
Pasaulio esperantininkų asociacijos generalinis direktorius Osmas Buleris (Osmo Buller) savo sveikinime pažymėjo: „Jei Zamenhofas yra Veisiejų istorijos dalis, Veisiejai savo ruožtu priklauso esperanto istorijai. Kaip tik čia autorius suteikė savo kalbai galutinį gludintą pavidalą.“
Zamenhofas garsus pasaulyje, o Veisiejai dar nelabai – vos 400 000 paminėjimų internete (lietuvių ir kitomis kalbomis). Tad prisiminę tarptautinės kalbos kūrėją, pakvieskime keliautoją apsilankyti jaukiame Veisiejų miestelyje. Jis to vertas.
Beje, Veisiejuose Vytauto g. 47 veikia 1998 m. įkurtas Veisiejų krašto muziejus (vadovė – Regina Kaveckienė, tel. 8 318 56535). Didelė muziejaus ekspozicijos dalis yra skirta esperanto kalbai ir jos pradininkui Lazariui Zamenhofui. Gaila, bet laisvadienį į jį nepateksite. Jis veikia tik antradieniais-penktadieniais. Gal susitarus jis kelioms valandoms atsidarytų ir, pavyzdžiui, šeštadieniais?
Vytautas Šilas