Dr. Algimantas Nakas
(Tęsinys. Pradžia – 20 nr.)
Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, J. Danys suprato, kad tremties išvengti nepavyks ir su tėvais bei savo šeima pasitraukė į Vakarus.
Kanadoje – nauja pradžia
Pasibaigus karui Juozas Danys dėstė fiziką Augsburgo (Vakarų Vokietija) lietuviškoje gimnazijoje, skaitė paskaitas Kempteno aukštesniojoje technikos mokykloje ir tarnavo kaip ,, D. P. Welfare Officer“ Augsburgo karo pabėgėlių tuomet vadinamųjų „išvietintųjų asmenų“ (angl.- „displaced persons“) stovykloje. Tai buvo labai sunkus laikotarpis, bet J. Danys nenuleido rankų, siekė tobulėti, kelti savo kvalifikaciją. 1946-1947 metais Miuncheno aukštojoje technikos mokykloje jis išklausė specialius hidrotechnikos ir pamatų projektavimo kursus.
1949 m. Juozas Danys su šeima iš Vokietijos persikėlė į Kanadą. Pradžia ir ten nebuvo lengva. Teko patirti nemažai įvairiausių sunkumų, tiek įsikuriant, tiek ir prisitaikant prie neįprastų darbo sąlygų. Apie tai, kokios socialinės sąlygos tekdavo emigrantams pirmaisiais metais Kanadoje, matome J. Danio laiške buvusiam Kaune jo studentui Vytautui Izbickui, taip pat hidrotechnikui, po karo atsidūrusiam Anglijoje. J. Danys rašė V. Izbickui, norėjusiam persikelti iš Anglijos į Kanadą, kad nors gauti inžinerinį darbą Kanadoje nesunku, pirmiausia tenka dirbti braižytoju ar projektuojančiu braižytoju. 1950 m. prasidėjus Korėjos karui išaugo kariniai užsakymai ir kartu inžinierių, daugiausia mechanikų paklausa.. Buvo reikalaujama mokėti prancūzų ir anglų kalbas. Viename organizacijos tiltų skyriuje lietuviai įsidarbindavo tik brėžinių sudarytojais.
J. Danys pažymėjo, kad bičiuliui hidrotechnikui V. Izbickui bus gana sunku tikėtis inžinerinio darbo, nes Kanadoje nesiruošiama statyti naujų uostų arba esamus plėsti. Reikėtų Šv. Lauryno upę paversti tinkama plaukti jūros laivams, bet negauta finansavimo, todėl naujų darbo vietų neatsiranda. Ir vis dėlto gero pasirengimo inžinierius, įgijęs šiek tiek praktikos, darbo nestokoja. Abejoju, rašė J. Danys, kad neturinčiam Britanijos pilietybės pavyktų sudaryti sutartį su valdiška įstaiga, nes paplitęs šūkis: „Kanada – kanadiečiams“. Norinčiam atvykti į Kanadą reikia turėti garantiją dirbti kokį nors darbą, nebūtinai pagal turimą specialybę. Bet atvykusieji gali dirbti ką tik nori. Yra organizacijos, kurios padeda susirasti darbą. Atlyginimai priklauso nuo pareigų ir stažo: nuo 175 iki 450 dolerių.
Kruopštusis J. Danys laiške bičiuliui išsamiai paaiškina, kiek kainuoja pragyventi Kanadoje. Pavyzdžiui, jaunas tik pernai baigęs architektas pasakoja, kad kambarys ir maistas gana gerame rajone (pusryčiai ir vakarienė namie, pietūs valgykloje) jam kainuoja 85 dolerius per mėnesį. „Tramvajui ir laikraščiui turi pridėti 15 dolerių. Kitos smulkios išlaidos, kaip skelbimas ir kt., sudaro 10-20 dolerių. Taigi, iš viso iki 120 dolerių.
Jei gyventumėte pas lietuvius šeimoje viskas kainuotų mažiau. Įdomios kainos: kostiumas – 55-65 doleriai, batai – 12-15 dolerių, marškiniai – 4 doleriai, paltas – 65 doleriai.
Apibendrindamas J. Danys teigė, kad gyvenimas Kanadoje – brangokas. Išsinuomoti kambarį visai nesunku, tačiau butą, ypač pigesnį, būtų nelengva surasti. Jei emigruojant reikalinga buto garantija, tai – ne problema. Taktiškai tai tik formalumas. Kanadoje socialinis draudimas (čia kalbama apie 1950 m.) – menkas Nuo ligų draudžia privačios ar pusiau privačios kompanijos, kurios niekada pilnai išlaidų neapmoka. Nuo nedarbo yra draudimas, bet pašalpa mokama tik 3 mėnesius.
Iš kitų kraštų atvykusiems inžinieriams stengiamasi mokėti už darbą daug mažiau, nors jie ir dirbtų kvalifikuotą darbą. J. Danys pabrėžia, kad laisvoje ir demokratiškoje Kanadoje netrūksta savotiško šovinizmo, todėl daugumai pradžia buvo nelengva. „Įsikurti dabar inžinerinėje srityje galima, bet ar iš karto pasiseks norimoje specialybėje, tai klausimas“, – užbaigė laišką bičiuliui J. Danys.
Pripažinimas
Pradžioje J. Danys dirbo mechaniko asistentu Kanados nacionalinio geležinkelio valdyboje ir gaudavo 315 dolerių atlyginimą. Bet jį traukė hidrotechnika. Jis ieškojo inžinieriaus hidrotechniko darbo ir tai jam pavyko. Kaip tik puikus profesinis pasiruošimas leido J. Daniui palyginti gana greitai gauti projektuotojo darbą, nors kai kuriems lietuviams inžinieriams atvykus teko ilgokai dirbti kasyklose arba miškuose jų turimos kvalifikacijos neatitinkančius darbus.
1951 metais Juozas Danys pradėjo dirbti inžinieriumi “Power Corporation of Canada”. Kanados New Brunswick provincijoje korporacija statė šešių upių užtvankas. J. Daniui buvo pavesta projektuoti ir vadovauti keturių žemės užtvankų statybos priežiūrai. Jos patvenkė keturis ežerus, suformuodamos vandens taupymo ir reguliavimo rezervuarus Tobique Narrows hidroelektrinei. Taigi tik porą metų teišgyvenęs Kanadoje lietuvis inžinierius jau buvo pripažintas aukštos kvalifikacijos specialistu ir jam patikėtas labai atsakingas darbas. Nuo 1955 metų J. Danys dirbo vyriausiuoju inžinieriumi tarptautiniame Kanados ir JAV komitete, prižiūrėjusiame Šv.Lauryno upės hidroelektrinių, užtvankų, kanalų ir šliuzų projektavimą bei statybą.
1958 m. J.Danys prestižiniame technikos žurnale „The Engineering Journal“ paskelbė analitinį straipsnį apie Šv. Lauryno upės nukreipimą laikinąja akmenų užtvara („St.Lawrence River Diversion by Rockfill Cofferdam“). 6000 m3 debitą nukreipti buvo keblu ne tik dėl dydžio, bet ir dėl reikalavimo netrukdyti laivininkystei. J.Danys išsamiai aprašė statybos eigą ir išanalizavo koreliaciją tarp teorinio ir laboratorinio projektavimo bei statybos, pateikiant ekonomiškus sprendimus.
Ši J.Danio publikacija sulaukė didelio JAV ir Kanados specialistų dėmesio. Jos rezultatais pasinaudota projektuojant užtvanką ties St.Luois Mississipi upėje. Tuos darbus vykdė JAV kariuomenės inžinerinis korpusas. Užtvankos projekto aiškinamajame rašte rašoma, kad autorius vaizdingai aprašė statybos procedūras ir išsamiai paaiškino skirtumus tarp projektavimo metu pateiktų sumanymų ir pakeitimų, padarytų statybos metu. Be to, JAV specialistai pabrėžė, kad J.Danio straipsnis apie laikinąją statybinę akmenų užtvarą buvo labai vertingas, projektuojant ir statant Cjain-of-Rocks užtvanką.
Tai buvo didelis komplimentas J. Danio paskelbtai studijai ir reikšmingas jo profesinės kompetencijos įvertinimas. Bet pasaulinė šlovė aplankė J.Danį, kai jis Šv. Lauryno upės jūrkeliui ėmė projektuoti švyturius. Švyturius, statomus ant kranto imta vadinti antkrantiniais, o statomus toli nuo kranto, vandenyje – užkrantiniais.
Švyturių kūrimo pradžia
Amerikiečiai ir kanadiečiai jau nuo XX a. pradžios tyrinėjo, kaip pritaikyti Šv. Lauryno upę elektros gamybai bei jūrinių laivų navigacijai .Šv.Lauryno upę vandeniu maitina Didieji ežerai. Todėl upė turi nekintantį debitą, o tai – naudinga energiniu požiūriu. Bet JAV ir Kanada ilgai nesusitarė dėl šios upės panaudojimo energijai gaminti ir laivininkystei. Tik 1954 m. prasidėjo pirmųjų keturių užtvankų statyba. Nuo 1959 m., kai J. Danys buvo paskirtas Kanados susisiekimo ministerijos laivininkystės įrenginių tarnybos statybos skyriaus viršininku, jis 20 metų dirbo projektuodamas ir statydamas tuomet vieną didžiausių pasaulio statybos objektų.
Kanada daug lėšų skyrė laivininkystei pagerinti ir vandens kelio įrenginiams modernizuoti. Čia ypač atsiskleidė J.Danio talentas. Jo profesinis meistriškumas ir inžinerinės minties novatoriškumas tapo žinomi pasauliniu mastu. Norint įrengti gilų 2700 mylių ilgio Šv. Lauryno jūrkelį, t.y. tinkamą plaukioti jūriniams laivams nuo Atlanto vandenyno iki Didžiųjų ežerų uostų, teko įgyvendinti grandiozinį vieno milijardo dolerių vertės projektą. Šiame vandens kelyje yra daug hidrotechninių statinių. J.Danys šiam jūrkeliui suprojektavo per 50 švyturių ir prižiūrėjo daugelio jų statybą.
Švyturiai reikalingi saugiai laivininkystei. Tiesa, šiandien tai dažniausiai sprendžiama, naudojant kosminius aparatus. Bet prieš daugelį metų tokios technikos dar nebuvo. Dauguma švyturių buvo statomi ant kranto ar salose. Bet Šv.Lauryno upėje ir ežeruose yra didelės grimzdos laivams pavojingų seklumų. Todėl švyturius reikėjo statyti ir ant upių bei ežerų dugno, kad navigacija būtų saugi. Projektuojant užkrantinius švyturius, Juozui Daniui teko spręsti daug sudėtingų problemų, nes tokių švyturių konstrukcijas veikia vėjas, bangos ir plaukiančios ledų lytys.
1959–1979 metais, kai J.Danys dirbo Kanados susisiekimo ministerijos Vandens kelių valdyboje, Šv.Lauryno upės vandens kelyje buvo pastatyti 46 užkrantiniai švyturiai. Daugelio jų konstrukcinės sandaros novatoriškas idėjas pasiū1ė ir įgyvendino J. Danys. Plačiau aptarsime keletą iš jų.
Pirmasis švyturys buvo pastatytas Detroito upėje netoli Windsoro miesto, o jo projektavimui ir statybos priežiūrai vadovavo J. Danys. Detroito upė jungia Erio ir Hurono ežerus. Kairiajame upės krante yra Windsoro miestas, o priešais, dešiniajame krante, Detroitas, buvęs JAV automobilių gamybos flagmanas. Tuo metu į Didžiųjų ežerų sritį vandens keliu buvo gabenama vis daugiau krovinių – milijonai tonų geležies rudos, javų, akmens anglies ir daug įvairių kitų prekių. Todėl siekiant padidinti laivininkystės saugumą imta statyti daugiau švyturių, aprūpintų automatizuota technika, modernia šviesos signalų optika, radijo ir radarų priemonėmis. Visa tai darė įtaką ir pačiai statinio konstrukcijai. J. Daniui vadovaujant, buvo sukurta iš principo nauja švyturio konstrukcinė sandara. Naujos konstrukcijos švyturys buvo pastatytas 1964 m. ir pavadintas Prince Shoal vardu.
Nauja švyturių konstrukcija
Prince Shoal švyturys – didžiausias Kanadoje. Jame pirmą kartą buvo įrengta aikštelė malūnsparniams nusileisti. Toje vietoje Šv. Lauryno upė yra net 20 km pločio, bet laivininkystės kanalas, kuriuo gali plaukti transatlantiniai laivai, yra gana siauras, vingiuojantis tarp salų ir seklumų. Jūros potvyniai čia sukelia iki 5 m aukščio sūkurius, o tai pavojinga laivams. Audrų bangos dar didesnės.
Užkrantinio švyturio pastovumui didelę įtaką turi vandens bangos ir vėjo apkrovos, bet didžiausią pavojų sukelia plaukiantys masyvūs ledo laukai. J.Danys, ėmęs analizuoti, o vėliau ir atlikęs specialius tyrimus, nustatė formules, įvertinančias ledo jėgų poveikį užkrantinių švyturių konstrukcijoms ir pasiūlė, kaip šį poveikį sumažinti.
Kanados žiemos yra gana atšiaurios: žema oro temperatūra, stiprūs vėjai. Bet, nežinant stumiamo ledo poveikio statiniui dydžio, projektuojant buvo vadovautasi tik patyrimu ir nuovoka. Daugelį metų švyturių ir kitų jūrinių konstrukcijų pagrindui apsaugoti apie juos buvo sukraunamos medinių rąstų rietuvės, pripildytos akmenų, kurių išorinis kontūras buvo daromas su 45° nuolydžiu. Jos atlaikydavo didelę ledo jėgą, bet greitai sugesdavo. Apie 1950 metus statinių pagrindui apsaugoti nuo ledo buvo pradėta naudoti plieną ir betoną, tačiau tokių medžiagų reikėjo daug. Tai labai brangino tiltų, švyturių ir kitokių statinių statybą.
J.Danio atlikta analizė patvirtino tuomet paplitusią praktiką daryti frontinį statinio pagrindo paviršių nuožulnų. Tai akivaizdžiai silpnino stumiamo ledo jėgą į statinį. Seniai žinoma, kad šiaurės šalyse tiltų taurai buvo apsaugomi pleišto pavidalo su nuožulnia ketera lytlaužomis. Jau seniau pastatytų Šv.Lauryno upėje švyturių apatinė dalis buvo kūgio pavidalo. Bet plati apatinė dalis neleido prie švyturio priplaukti laivams, o tai sunkino jo priežiūrą. Nuo 1959 metų, J.Daniui vadovaujant, buvo atlikti nuodugnesni, specialūs ledo jėgų veikimo į cilindrines ir kūgines atramas tyrimai ir nustatyta, kad kūgio forma yra akivaizdžiai pranašesnė prieš kitokių formų apsaugos įrenginius. Statinių su vertikaliaisiais paviršiais stabilumas pastebimai mažesnis nei kūginio pavidalo konstrukcijų. Remiantis tyrimų rezultatais ir suprojektuotas Prince Shoal švyturys. Vėliau pagal šį pavyzdį buvo pastatyta ir daugiau švyturių. Visi jie pasirodė puikiai apsaugoti.
Tęsinys – kitame numeryje