Dr. Algimantas Nakas
(Pabaiga. Pradžia – 20 nr.)
Prince Shoal švyturio pagrindą sudaro du viršūnėmis suremti plieniniai kūgiai, pripildyti betono. Švyturio apatinis kūgis laužo slenkantį ledo masyvą ir taip susilpnina ledo jėgų poveikį, o viršutinis kūgis sklaido mušančias į švyturio pagrindą bangas. Švyturio viršutinis kūgis, J.Danio sumanymu, padarytas mažesnio skersmens ir todėl jo šlaitas netrukdo laivams priplaukti prie švyturio (žr. švyturio pjūvį). 1964–1968 m. statant hidrotechnikos statinius buvo atlikti geriausio kūgio kampo ledams laužyti tyrimai. Jie parodė, kad 45° kūgio kampas dažniausiai tinkamas tiek švyturiams, tiek tiltų taurams, veikiamiems ledo sangrūdų. Daugelis technologinių Prince Shoal švyturio statybos naujovių vėliau buvo panaudotos statant kitus šios paskirties objektus.
Kiek vėliau nei Prince Shoal buvo pastatyti du vienodi Brulė Bank švyturiai Šv.Lauryno upėje. Upper Brulė Bank yra 100 km žemiau Kvebeko. Švyturio pagrindas suprojektuotas taip, kad atlaikytų 91 cm storio ledo masyvo poveikį. Projektuojant numatyta dviguba stiprumo atsarga, garantuojanti švyturio konstrukcijos saugumą. Brulė Bank švyturio vietos dugnas padengtas plaukiančiu smėliu, todėl J. Danys švyturio pagrindą numatė atremti ant polių, o pamato aukštesniąją dalį apjuosti spraustine sienele.
Ile Aux Coudres švyturys buvo jau 34-asis J. Danio suprojektuotas, pastatytas 1971 m. už maždaug 80 km į rytus nuo Kvebeko. Tai pirmasis visiškai automatizuotas švyturys Kanadoje. Buvo nustatyta, kad čia ledo jėgos yra didesnės nei veikiančios Brulė Bank švyturį. Ši aplinkybė lėmė ir kitokią jo konstrukciją.
Iš J. Danio projektuotų švyturių dar norime paminėti įspūdingą Pelee Passage švyturį, pastatytą Erio ežere 1976 m. Konstrukcinė šio švyturio sandara – lyg integruoti Prince Shoal ir Ile Aux Coudres švyturių projektai. Švyturys pastatytas ant plieninių polių, atremtų ir inkaruotų į uolinį pagrindą. Švyturys taip pat visiškai automatizuotas. Įrengta platforma malūnsparniui nusileisti.
Net penkiasdešimt vienas švyturys Šv. Lauryno upės jūriniame kelyje, kuriuos J.Danys pats suprojektavo arba vadovavo jų projektavimo darbams ir prižiūrėjo statybą, buvo modernios konstrukcijos ir gerai atlaikė gamtos stichijų veikimą. Dauguma jų jau yra technikos paminklai, naudojami ir kitiems tikslams, bet savo laiku jie suvaidino didelį vaidmenį, palengvinant transatlantinių laivų judėjimą šiuo keliu. Juos projektuojant buvo rasti nauji moksliniai, techniniai ir technologiniai sprendimai, padedantys tolesnei hidrotechninės statybos plėtrai.
J. Danys ne tik projektavo originalios novatoriškos konstrukcijos švyturius, bet ir įnešė reikšmingą indėlį į hidrotechnikos mokslą. Ypač svarbūs jo atlikti ledo jėgų tyrimai. Apie juos J.Danys paskelbė 20 mokslinių-techninių straipsnių, perskaitė 26 pranešimus mokslinėse konferencijose. Įdomūs ir J.Danio eksperimentiniai tyrimai. Ledo jėgoms išmatuoti Yamachiche švyturio apatinėje kūginėje dalyje per visą jo kontūrą buvo įrengti jutikliai, matuojantys ledo spaudimo jėgą. Matavimai atlikti 1973-1974 metų žiemą. Apie atliktus eksperimentinius tyrimus Juozas Danys ir Frank‘as G. Bercha skaitė pranešimą tarptautinėje konferencijoje Aliaskos universitete. 1975 m. Išleistame konferencijos leidinyje šie autoriai pateikė formules, kaip apskaičiuoti ledo jėgų atstojamosios ir jos vertikaliosios bei horizontaliosios komponenčių dydžius. Formulės įvertina švyturio formą, šlaito kampą su vertikale, konstrukcijos plotį ir ledo storį. Yamachiche švyturio pagal minėtas formules apskaičiuotų ir vėliau realiai išmatuotųjų dydžių lyginimas parodė, kad šie duomenys beveik sutapo.
Reikšmingas J. Danio pasiūlymas navigacijai pagerinti buvo statyba dirbtinių žemės salų, kurios pučiant stipriems vėjams sulaiko ledo dangos slinkimą ir neblokuoja žieminės laivų navigacijos. J. Danys kūrė lėkštus šlaitus turinčias dirbtines salas, kurios leido, ledui plaukiant, sudaryti natūralų lyčių barjerą. Lėkšti šlaitai taip pat paskirsto ledų apkrovą į didesnį plotą ir leidžia išvengti žymaus įtvaro nusėdimo. 1979 m. J.Danys apskaičiavo sulaikančių ledą dirbtinių salų pastovumą ir šių tyrimų medžiagą pateikė Kanados transporto ministerijai. Tyrimų duomenys buvo panaudoti kaip rekomendacijos projektuotojams. Tokios dirbtinės salos naudojamos ne tik laivininkystei gerinti, bet ir naftos paieškų metu darant gręžinius.
J. Danio darbus cituoja daugelis autorių. Niujorke 1988 m. išleistoje A.B.Cammaert ir D. B. Muggeridge fundamentalioje studijoje „Ledo ir užkrantinių struktūrų sąveika“ J. Danys cituojamas net 24 kartus. Toje knygoje panaudoti ir keli brėžiniai iš J. Danio publikacijų, pateiktos jo su F.G.Bercha nustatytos formulės didžiausioms ledo jėgoms apskaičiuoti. Šią knygą J. Daniui padovanojo vienas iš autorių – D. B. Muggeridge, įrašydamas tokį autografą: „Juozui Daniui. Buvo malonu patvirtinti Jūsų pionierišką indėlį šioje srityje. Geriausi linkėjimai.“ Knygos pavardžių rodyklėje J. Danio pavardė nurodyta net 18 kartų. Joje panaudotos 6 iliustracijos iš jo publikacijų. Išryškinta, kaip švyturių forma sumažina plaukiančio ledo inercijos jėgas.
Juozas Danys paskelbė daug straipsnių, kuriuose pateikė švyturių ir kitų hidrotechninių statinių projektinius sprendinius, juos giliai analizuodamas bei argumentuodamas jų konstrukciją, remiantis savo skaičiavimais, natūriniais tyrimais ir atitinkamais laboratoriniais bandymais. Tie straipsniai daugeliu atvejų prilygsta mokslo darbams ir todėl jie neliko mokslininkų nepastebėti. Juozo Danio technikos raštų bibliografiją sudarė 62 straipsniai, iš kurių 14 paskelbti lietuvių, o likusieji – anglų kalba.
Apie novatorišką užkrantinių švyturių konstrukcinę sandarą, skaičiavimo ir statybų technologinius metodus J. Danys skaitė pranešimus keliolikoje specializuotų konferencijų. Paminėsime keletą iš jų. 1971 m. J. Danys dalyvavo konferencijoje Norvegijos technikos universitete ir skaitė pranešimą apie kūginės formos švyturių sąveiką su plaukiančiais ledais (angl. – Effect of Cone-shaped Structures on Impact Forces of Ice Floes). 1973 m. Kanados inžinierių sąjungos konferencijoje J. Danys perskaitė pranešimą „Kanados užkrantinių švyturių statybos metodai“ (angl. – Constructions Methods of the Canadian Offshore Lightouses). Minėtos sąjungos žurnalas „Engineering Journal“ didelę šio pranešimo dalį atspausdino. 1980 m. J. Danys Japonijos sostinėje Tokijuje perskaitė pranešimą „Naujasis Pelee Passage užkrantinis švyturys Erie ežere“ (angl. – „New Pelee Passage Lighthouse in Lake Erie“). Šią konferenciją organizavo Tarptautinė švyturių valdymo asociacija (angl. – The International Association of Lighthouse Authorities). J. Danys šioje konferencijoje kalbėjo apie šio – vieno svarbiausių ir didžiausių moderniškų užkrantinių švyturių konstrukciją ir jo unikalią statybą.
Lietuviškos veiklos bruožai
Net pasitraukusiam iš Lietuvos Juozui Daniui netrūko optimizmo. Dar būdamas Vokietijoje jis lietuvių spaudoje paskelbė keturis straipsnius, skirtus Lietuvos energetinio aprūpinimo tematikai: „Vandens jėga Lietuvos energijos ūkyje“ ir „Lietuvos upių vandens jėgos naudojimo sumanymai“ (1946), „Lietuvos upių energetinis pobūdis“ ir „Minija rajono elektrifikacijoje“ (1948). Deja, gyvenimo tikrovė neleido įgyvendinti jo sumanymų, nes sovietinė valdžia dar beveik 50 metų laikė Lietuvą okupacijos replėse.
J. Danys dalyvavo daugelyje JAV vykusių Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų ir juose skaitė pranešimus apie savo bei kitų lietuvių pasiekimus technikos srityje.
Kanados pirmojo švyturio, pastatyto prie Atlanto vandenyno esančiame Louisbourg‘o miesto pakraštyje (Naujojoje Škotijoje), 250-osioms metinėms paminėti buvo išleista pašto ženklų serija. Mums įdomus keturių ženklų blokas, kurio trijuose ženkluose pateikti Juozo Danio suprojektuoti švyturiai: Haut-fond Prince (pavadinimas užrašytas prancūzų kalba, angliškai yra Prince Shoal), Pelee Passage ir Sisters Islet. Pastarajam, kaip pats pažymėjo viename savo laiškų, J. Danys siekė švyturio bokštui suteikti panašumą į lietuviškuosius koplytstulpius.
1997 metais Juozas Danys laiške, atsiųstame šio straipsnio autoriui, su pasididžiavimu pranešė, kad Kanada išleido dar vieną įspūdingą pašto ženklą, skirtą vadinamajam Konfederacijos tiltui. Didingas 12,9 km ilgio gelžbetoninis tiltas pastatytas per Northumberland‘o sąsiaurį ir jungia Princo Edvardo salą su Jourimain kyšuliu Kanados kontinentinės dalies rytinėje pusėje. Tilto važiuojamoji dalis yra 11 metrų pločio, dviejų eismo juostų. Sąsiaurį net penkis žiemos mėnesius kausto ledas. Tiltas suprojektuotas taip, kad gali atlaikyti labai atšiaurias klimato sąlygas. Tilto atramos išdėstytos kas 250 metrų, kad susidarytų kuo mažiau ledų sangrūdų. Sąsiaurio dugne įrengti pamatai, o ant jų stovi atremtos atramų (taurų) bazės. Ant kūgio formos bazių stovi taurai. Į taurus remiasi pagrindinės sijos, tarsi gembės atsikišusios į abi puses nuo tauro ašies. Pagrindinės sijos sujungtos tarpinėmis sijomis. Taip panaudota vadinamoji Gerberio sistema. Pagrindinė sija yra 192 m, tarpinė – 58 m ilgio.
Šio grandiozinio tilto idėja buvo brandinta net 35 metus. Labai svarbu buvo suprojektuoti tilto taurų atraminę bazę, kyšančią vandens svyravimo lygyje. Čia ir prireikė Juozo Danio, kuris jau buvo išgarsėjęs kaip panašių problemų sprendimo specialistas, pagalbos. J. Danys tris kartus buvo nuvykęs į tilto statybą konsultuoti, kaip įrengti kūgio formos taurų bazes (panašiai pagal jo projektą ir jam vadovaujant buvo statomas Price Shoal švyturys). Daugiausia laiko tam buvo skirta 1968 metais, tilto statybos pradžioje. Taigi lietuvio Juozo Danio darbo pėdsakai palikti ir vieno didžiausių pasaulyje tilto statyboje. Ilgesnių tiltų yra nemažai, bet Konfederacijos tiltas priskiriamas prie dešimties gražiausių pasaulio tiltų. Kanados pašto ženklas su Konfederacijos tilto vaizdu neabejotinai yra ir kiekvieno lietuvio filatelisto kolekcijos puošmena.
1973-1979 m. J. Danys buvo Kanados Ledo ir sniego valstybinio komiteto narys. 1978-1979 m. jis kartu su kitais specialistais parengė projektavimo žinyną, išspausdintą 1981 m. Tais pačiais metais J. Danys skaitė kursą Viskonsino (Wisconsin) universitete apie žiemos laivininkystę upėse.
Nuo 1968 iki 1972 m.J. Danys buvo Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų centro valdybos pirmininkas. Jis daug nuveikė ir kitoje visuomeninėje veikloje. Net 18 metų jis buvo Kanados lietuvių bendruomenės tarybos narys, 15 metų – Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo narys. Apie 20 metų J. Danys buvo Kanados baltiečių federacijos Otavoje valdybos narys. Jis aktyviai dalyvavo ir politinėje bei kultūrinėje veikloje. Kanados lietuvių bendruomenė jam pavedė palaikyti ryšius su parlamentu ir kitomis valdžios institucijomis. Jis susitikdavo su visais iš sovietų okupuotos Lietuvos ištrūkusiais disidentais ir juos pristatydavo Kanados senatoriams, kad šie susipažintų su tikrąja padėtimi jo tėvynėje. 1980 m. J. Danys, pasinaudodamas savo, kaip žymaus inžinieriaus ir visuomenės veikėjo autoritetu, suorganizavo disidento Vlado Šakalio susitikimą su Kanados senatoriumi Paul Yuzyk, kuris daug metų buvo savo šalies atstovu NATO komisijoje, stebėjusioje žmogaus teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoje. Tą patį J. Danys padarė, kai Kanadoje 1983 m. lankėsi disidentas dr. Kazys Eiringis.
J. Danys buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės visuomeninės komisijos vicepirmininkas ir daug nuveikė, skleisdamas informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Šiais klausimais jis skaitė pranešimus konferencijoje Otavoje 1985 m. ir Vienoje 1986 m. Kai Lietuvoje Sąjūdis pakvietė tautą į ryžtingą kovą, siekiant atkurti valstybės nepriklausomybę, dar labiau suintensyvėjo Kanados lietuvių bendruomenės veikla. J. Danys susitikdavo su atvykusiais iš Lietuvos – Vytautu Landsbergiu, Kazimieru Antanavičiumi, Zigmu Vaišvila, Kazimiera Prunskiene, Gediminu Vagnoriumi, Aleksandru Abišala ir kitais. Jis labai domėjosi Lietuvos problemomis ir apie šiuos susitikimus skelbė Kanados spaudoje.
Labai plati buvo J. Danio kultūrinė veikla. 1975 m. jis Otavoje suorganizavo lietuvių tautodailės parodą, kuriai pasibaigus Kanados etnografijos muziejus įsigijo keliasdešimt eksponatų savo rinkiniui. J. Danys parengė šios parodos katalogą. M. K. Čiurlionio 100-ųjų metinių proga J. Danys surengė tautos genijaus paveikslų reprodukcijų parodą, parengė „Čiurlionio festivalio“, vykusio 1976 m. Otavoje, renginių katalogą ir buvo šio festivalio pagrindinis organizatorius. Septyniolika metų J. Danys padėjo rengti koncertus, parodas, susitikimus „Baltiečių vakaruose“, rengiamus Kanados parlamento rūmuose. Jis nuolat rūpinosi lietuvybės išlaikymu ir stiprinimu Kanados lietuvių tarpe.
1992 m. Kanados lietuvių bendruomenė apdovanojo J. Danį visuomenininko ir kultūrininko premija už ilgametę veiklą lietuvių tautos ir Kanados lietuvių naudai. Ypač maloni žinia J. Danį pasiekė 2000 metais. Jis buvo įrašytas į enciklopedinį žinyną „Canada at the Millenium: a Transcultural Society“. Jame pateikta medžiaga apie Kanados etninių grupių veiklą ir pagrindinius veikėjus, kurių darbai tapo reikšmingu įnašu į Kanados kultūrą ir visuomeninį gyvenimą.
J. Danys paskelbė daug straipsnių ne tik technikos, bet ir politikos, dailės ir muzikos temomis, bendradarbiavo leidžiant „Lietuvių enciklopediją“, „Technikos žodį“, kartu su J. Gimbutu parašė knygą apie garsųjį VDU profesorių Steponą Kolupailą. Po karo Vokietijoje jis buvo „Inžinieriaus kelio“ redaktorius.
Juozas Danys labai džiaugėsi jo kultūrinės ir visuomeninės veiklos aukštu įvertinimu. Jis nepasižymėjo vadinamuoju „putotu patriotizmu“ (Bronio Railos pateiktas kai kurių visuomenės veikėjų apibūdinimas). Jam buvo būdinga intensyvi ir išmintinga, dažnai net tyli veikla Lietuvos laisvės klausimais, pažymėta daugybė straipsnių lietuvių ir anglų kalbomis, pokalbiais su Kanados valdžios atstovais apie okupuotąją Lietuvą, įmanoma parama ištrūkusiems iš netekusio nepriklausomybės krašto disidentams ir kt.
Pabaigos žodis
Dar caro laikais visi Daniliauskai garsėjo lietuvybės stiprinimo darbais, buvo persekiojami, tremiami, jiems nebuvo leidžiama dirbti profesinio darbo Lietuvoje. Juozo Danio patriotizmas formavosi šeimoje, mokykloje, Vytauto Didžiojo universitete. Nors Antrasis pasaulinis karas nubloškė jį toli nuo Lietuvos, visą gyvenimą jis buvo didelis savojo krašto patriotas. Pasitraukimą iš okupuoto krašto jis sunkiai išgyveno, bet niekada neprarado vilties, kad Lietuva vėl taps laisva ir nepriklausoma valstybe.
Suprantama, kad Juozui Daniui pasaulinį garsą atnešė jo inžineriniai darbai. Jis buvo labai talentingas statybos ir ypač hidrotechnikos inžinierius. Jo konstruktoriniams darbams būdinga aukšta kompetencija, projektinės naujovės, išradingumas. Konstruktoriaus darbas – sudėtingas ir nėra labai populiarus. Bet ir konstruojant, jei dirbama kūrybiškai, būna atradimo džiaugsmo. Tai pasireiškia nauja tobulesne konstrukcine statinio sandara, didesniu patikimumu, efektyvesne gamybos arba statybos technologija, geresniais ekonominiais rodikliais ir pagaliau, aukštesnio lygio estetika. Pasitaiko, kad projektuotojai pasiūlo ir naujus skaičiavimo ar konstravimo būdus, o tai palengvina konstruktoriaus darbą, išplečia sukurto produkto panaudojimo galimybes. J. Danys dirbo ne tik kūrybiškai, bet ir labai našiai. Todėl jis greitai tapo pripažintu specialistu, turėjo didelį autoritetą ne tik Kanadoje, bet ir kitose valstybėse, tarp jų ir labiausiai išsivysčiusiose – JAV.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Juozas Danys gražiai bendradarbiavo su Vilniaus Gedimino technikos universitetu. Kanados lietuvių spaudoje jis yra paskelbęs keletą publikacijų apie VGTU, palaikė ryšius su tuometiniu jo rektoriumi prof. E. K. Zavadsku bei mokslo istorikais. Keturiose VGTU tradicinėse mokslo istorikų konferencijose buvo perskaityti ir konferencijos darbuose išspausdinti jo parengti pranešimai apie vandens jėgos naudojimo planus tarpukario Lietuvoje, apie to meto statybos mokslus Vytauto Didžiojo universitete, statybos inžinierių rengimą ir VDU profesorių Joną Šimoliūną. VGTU iniciatyva jo darbų parodos buvo surengtos Lietuvos architektūros ir Lietuvos jūrų muziejuose, VGTU bibliotekoje, VGTU istorijos ir statybos mokslo muziejuose. Pastarajame įrengta ir nuolatinė ekspozicija apie J. Danio inžinerinę veiklą.
Juozas Danys ilgiausiai gyveno Kanados sostinėje Otavoje. Su žmona Dana jis užaugino dvi dukras. Viena iš jų – Milda, dirbo VDU, dėstė anglų kalbą, buvo katedros vedėja. Juozas Vincentas Danys-Daniliauskas mirė eidamas 91-uosius metus – 2005 m. rugsėjo 28 d. Otavoje. Palaidotas Šv. Jono vardu pavadintose lietuvių kapinėse.
Juozas Danys – vienas žymiausių lietuvių inžinierių statybininkų. Jo vardas mūsų technikos istorijoje bus įrašytas greta įžymiųjų lietuvių arba iš Lietuvos kilusių statybų inžinierių Stanislovo Kerbedžio, Petro Vileišio, Gabrieliaus Narutavičiaus, Pranciškaus Markūno, Anatolijaus Rozenbliumo, Vytauto Izbicko, Jeronimo Dabrilos, Viktoro Ražaičio ir kitų, palikusių ryškius pėdsakus pasaulio ar mūsų krašto technikos raidoje.