Dr. Algimantas Nakas
Inžinierių vardai istorijoje
Pasaulio istorijoje nemažai statybos ir hidrotechnikos inžinierių, pasižymėjusių išskirtiniu talentu ir nuostabiais darbais. Pirmiausia minimas Imchotepas, pastatęs pirmąsias piramides Egipte. Naudojant kalkakmenį pasiektas apie 60 m faraono Džoserio piramidės aukštis. Ši piramidė yra išlikusi iki dabar, nors jos amžius beveik 5000 metų.
Ir šiandien stebina kiniečio Didžiojo Jui novatoriški hidrotechnikos darbai, padaryti maždaug prieš 4300 metų. Jis sukūrė būdus upių potvyniams suvaldyti, išvalant ir gilinant upes. Šie darbai tuomet lėmė sparčią Kinijos ekonomikos raidą.
Prieš maždaug 500 metų iki mūsų eros pradžios graikas Eupalinijus kalne iškirto apie 1 km ilgio tunelį vandeniui tiekti. Tiems laikams fantastiškas buvo sprendimas kirsti tunelį iš abiejų kalno pusių, išlaikant nuolydį. Darbus rankiniu būdu atliko dvi grupės vergų iš priešingų kalno pusių. Jos susitiko tik su 6 m nuokrypiu nuo nustatytos linijos!
Aleksandrijos uostą Egipte, Nilo deltoje įkūrė Aleksandras Makedonietis 332 m. prieš Kristų. Prieš uostą yra nedidelė Faro salelė. Joje Sostratas Kniedietis 300 m. prieš Kristų iš balto marmuro pastatė net 120 m aukščio Aleksandrijos švyturį, kuris buvo laikomas vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Tai buvo pirmasis pasaulyje jūros švyturys. Jo bokšte naktį liepsnojo ugnis, kurią buvo galima pamatyti iš toli. Keliaujantieji jūra orientuodavosi pagal topografinius kranto objektus, pavyzdžiui, aukštus kalnus, bet Egipto krantai yra gana lygūs, todėl be navigacinių prietaisų tiksliai plaukti nebuvo įmanoma. Faro salos švyturys geru oru buvo pastebimas net iš 100 jūrinių mylių atstumo, o blogu − iš 35 jūrinių mylių (1 jūrmylė lygi 1852 m). Aleksandrijos švyturio statyba – didžiulis tų laikų pasiekimas, reikšmingas Egipto ekonomikai. Jis tarnavo žmonėms beveik iki 14 amžiaus vidurio, kol sugriuvo per žemės drebėjimą.
Lietuviški garsių inžinierių vardai
Minėtų praeities keleto nuostabių darbų paletę galima papildyti daugybe kitų pavyzdžių. Istorijos tėkmėje randame ir mūsų krašto žmonių įspūdingų pasiekimų statyboje ir hidrotechnikoje. Didžiuojamės kraštiečiu Stanislovu Kerbedžiu, XIX a. pastačiusiu daug modernių tiltų, Petru Vileišiu, tapusiu 19-20 a. vienu žymiausiu kesoninių tiltų pamatų specialistu, Gabrieliumi Narutavičiumi, XX a.pradžioje pastačiusiu daugybę didelių hidroelektrinių Europoje, Vytautu Izbicku, pripažintu žymiu XX a. 20 a. antrosios pusės pramonės ir energetikos statinių specialistu įvairiose pasaulio valstybėse ir kt.
Vis dėlto apie kai kuriuos tarptautiniu mastu pagarsėjusius inžinierius šiuolaikinė Lietuvos visuomenė žino pernelyg mažai. Vienas tokių yra Juozas Danys-Daniliauskas, žinomas pasaulyje kaip žymus jūrinių užkrantinių švyturių projektų autorius, tokių statinių statybos technologijų kūrėjas, upių užtvankų ir hidroelektrinių projektuotojas, ledo jėgų tyrinėtojas. Daugelis jo publikuotų darbų ne tik supažindina su originaliais statybų projektais, bet ir buvo aukštai įvertinti žymių specialistų. Kiek apmaudu, kad J. Danys buvo priverstas talentą skirti mums draugiškos, o ne savosios valstybės labui. Toks likimas teko ne vienam lietuvių inžinieriui, Antrojo pasaulinio karo nublokštam į svetimas šalis.
J. V. Danio – Daniliausko šaknys
Juozas Vincentas Danys-Daniliauskas (toliau – Juozas Danys) gimė 1914 m. lapkričio 22 d. Padovinio kaime, esančiame už 8 km nuo Marijampolės. Juozo tėvas Vincas Daniliauskas buvo Padovinio pradžios mokyklos mokytojas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jį mobilizavo į Rusijos kariuomenę ir pasiuntė mokytis į Čugajevo karo mokyklą. Ją užbaigęs V. Daniliauskas gavo karininko laipsnį ir buvo paskirtas į aktyvią tarnybą.
1915 metais Padovinys ir jo apylinkės tapo rusų – vokiečių mūšių zona: beveik visos kaimo sodybos buvo sudegintos, o gyventojai priverstinai evakuoti į Rusiją. Vinco Daniliausko žmona Magdalena Montvilaitė-Daniliauskienė su vienerių metų Juozuku atsidūrė Voroneže, o vėliau persikėlė į Viatką, esančią netoli Europos-Azijos ribos, pas tėvo brolį Antaną Daniliauską, mokytojavusį tenykštėje gimnazijoje. Prieš karą Antanas negalėjo gauti mokytojo darbo Lietuvoje, nes kai nuo 1895 metų studijavo Sankt Peterburgo universiteto Filologijos fakultete, buvo įkalintas už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą.
Po karo grįžę į Lietuvą broliai Vincas ir Antanas Daniliauskai užėmė reikšmingas valstybės tarnautojų pareigas. Vincas tapo sienos apsaugos specialaus karinio dalinio viršininku, Antanas – Marijampolės gimnazijos direktoriumi, o vėliau – Švietimo ministerijos generaliniu sekretoriumi. Nuo 1922 m.Vincas Daniliauskas buvo Vilkaviškio miesto karo komendantas. Kartu buvo ir šeima, šiame mieste mokėsi ir jo vaikai. Juozukas buvo skautas, aktyvus skautininkų renginių dalyvis. Taigi Juozukas ir jo brolis Vytukas augo patriotiškoje aplinkoje.
1932 m. Juozas baigė Jono Basanavičiaus gimnaziją. B. Kvyklio enciklopedijoje pažymėta, kad joje dirbo daug patyrusių pedagogų. Mokykla išleido daug Lietuvoje žinomų kultūrininkų, visuomenės veikėjų, rašytojų, poetų ir kt. Gaila, kad istorikai retai prisimena net pasaulyje pagarsėjusius technikos specialistus – inžinierius. Taip buvo praeityje, taip yra ir dabar.
Studijų metai
Tais pačiais 1932 m. Juozas Danys atvyko į Kauną ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą. Jis pasirinko statybininko specialybę. Būsimiesiems statybos inžinieriams mokomąsias disciplinas pats J. Danys skirstė į 4 grupes: 1) gamtos mokslai ir matematika; 2) fundamentinės inžinerinės disciplinos; 3) statybos inžinerija; 4) architektūra. Įdomu, kad statybos inžinerijoje daug laiko buvo skirta hidrotechnikai. Studentams buvo dėstoma hidrologija ir hidrometrija, hidrotechnikos įrenginiai, jie darė hidrotechnikos projektus ir gavo žinių apie vandens kelius, vandentiekį, miestų kanalizaciją ir melioraciją. Toks statybos inžinieriaus rengimo pobūdis vėliau pasirodė labai palankus daugeliui statybininkų profesijas įgijusių emigrantų. Galima išvardinti daug tokių VDU absolventų, kurie sėkmingai vykdė hidrotechninius darbus, atsidūrę JAV, Kanadoje, Europoje ir kitur. Juozas Danys vėliau pasakojo, kad platus statybinis, architektūrinis ir hidrotechninis studijų profilis buvo naudingas ir inžinieriui statybininkui dirbusiam tuometinėje Lietuvoje, nes karo nuniokotame žemės ūkio krašte, dar neturinčiame išvystytos pramonės, siauros specialybės inžinieriui būtų buvę sunku įsidarbinti.
Jau studijų metu Juozas pastebėtas kaip labai sumanus, darbštus ir pareigingas studentas. Per tris vasaros statybos praktikas Šiaulių apskrities Ukmergės ir Vilkaviškio miestų savivaldybėse jis atkreipė į save Susisiekimo ministerijos specialistų dėmesį giliomis žiniomis ir nemaža kompetencija. Kadangi Lietuvoje buvo ruošiamasi panaudoti Nemuną elektros energijai gaminti, J. Danį 1937– 1939 m. Lietuvos energijos komitetas (LEK) pasiuntė į Latviją susipažinti su 70 000 kW galios Kegumo hidroelektrinės, staomos ant Dauguvos upės projektavimu ir statyba. Hidroelektrinės projektą parengė ir statė tarptautinį prapažinimą įgijusi švedų firma „Sentab“. Ten buvo taikomi moderniausi darbų metodai, remtasi JAV specialistų patyrimu.
J. Danys pasakojo, kad dideli ir sudėtingi darbai jam padarė gilų įspūdį. Vėliau, kai jis rengė diplominį darbą „Neries užtvanka ties Jonava“, LEK pageidavo, kad šis darbas būtų kiek didesnis, negu įprasta, prilygtų hidroelektrinės preliminariniam projektui, kuriuo būtų galima remtis, rengiant išsamius statinio pagrindų, hidrologinius, geologinius, topografinius ir ekonominius skaičiavimus.
Diplominį projektą J. Danys apgynė 1939 m. ir gavo statybos inžinieriaus diplomą. Laiške šio straipsnio autoriui jis rašė, kad jo studijų laikais diplominių projektų gynimas buvo ir savotiška vieša paroda. Daug dėmesio kreipta į brėžinių atlikimą. J. Danio eksponuoti jėgainės, užtvankos, žemių pylimų perspektyvų brėžiniai buvo nepriekaištingai atlikti, kiek paspalvinti. Stropiai parengtas diplominio darbo aiškinamasis raštas su visais skaičiavimais ir technologinių procesų fragmentais diplominio darbo komisijai padarė labai gerą įspūdį. J. Danys pademonstravo turįs daug žinių apie naujausias hidrotechninių statinių technologijas. Buvo pastebėti ir jo praktiniai įgūdžiai.
Pirmieji darbai – Lietuvoje
Gavęs inžinieriaus diplomą J. Danys pradėjo dirbti Lietuvos vandens kelių valdyboje. Tais pačiais metais, Vilnių grąžinus Lietuvai, jis buvo paskirtas Turniškių hidroelektrinės ant Neries upės statybos viršininku ir pakviestas eiti jaunesniojo asistento pareigas VDU hidrotechnikos katedroje. Ten jis dėstė hidrotechninių konstrukcijų kursą.
Anot pro. L. Ašmonto, keletą puikių knygų apie elektrinių statybas Lietuvoje parašęs išskirtiniu kruopštumu ir kantrybe pasižymėjęs Stasys Bilys, visą amžių darbavęsis elektros energetikoje, 2010 m. išleistoje knygoje „Hidroelektrinių miražai Lietuvoje 1909−2009” rašo, kad 1939 m. rudenį Lietuvos energetikos specialistai, vos po poros dienų, kai mūsų kariuomenė įžengė į Vilnių, aplankė Turniškių hidroelektrinės statybą. Jis tvirtina, kad statybą buvo galima tęsti, nes lenkų paliktas inventorius, sandėliai, projektai ir atlikti darbai buvo tvarkingi. Deja, anot S. Bilio, jeigu darbai skiriami savajai šaliai, jos energetinei nepriklausomybei stiprinti, Lietuvoje prasideda pragaištinga veikla. Statyba buvo nutraukta.
Nuo 1939 m. J. Danys buvo ir Lietuvos energijos komiteto narys. Jam teko kuruoti darbus, kaip išnaudoti šalies upių vandens jėgą. Tuo metu Lietuvos energijos komitete vyravo nuomonė, kad mūsų kraštą elektrifikuoti reikia, ant upių statant daug vidutinio galingumo elektros jėgainių, o taip pat šiluminių elektrinių, naudojančių durpes, statybai Prioritetais pripažintos Neries ir Minijos upės bei prie Šiaulių esantis Rėkyvos durpynas. J. Danys taip pat organizavo inžinerinius galimų hidroelektrinių tyrimus ne tik ant Neries ties Jonava, bet ir ant Minijos ties Kartena.
Dvi okupacijos
Kai Sovietų sąjunga Lietuvą, Vytauto Didžiojo universitetas buvo pavadintas Kauno universitetu. Maskva atsiuntė daug „pagrindinės studijų“ literatūros – marksizmo-leninizmo tematikos veikalus. Technikos fakultetą okupantai reorganizavo į du – Statybos ir Technologijos fakultetus. Prasidėjo Lietuvos žmonių persekiojimas. Juozas Danys skaudžiai pergyveno dėdės Antano ir jo šeimos tremtį ir jautė, kad toks likimas ištiks ir jo tėvą bei jo paties šeimą.
Antrasis pasaulinis karas netruko ateiti ir į Lietuvą.1941 m. birželio 25 d. vokiečiai įsiveržė į Kauną. Hitlerininkų kariuomenė užėmė daug universiteto patalpų, o nepraėjus nė porai mėnesių išvaikė Birželio sukilimo metu suformuotą Lietuvos vyriausybę.
1940-1944 metų laikotarpis buvo reikšmingas Lietuvai, kad universitetas išleido pirmuosius 22 hidrotechnikos-melioracijos diplomuotus inžinierius. Šiame darbe dideli ir J. Danio nuopelnai. Nuo 1941 m. liepos jis buvo pakeltas adjunkto-profesoriaus pareigoms ir paskirtas Hidrotechnikos katedros vedėju. J. Danys skaitė hidrotechnikams labai svarbių disciplinų paskaitas, vedė pratybas, vadovavo kursiniams darbams ir diplominiam projektavimui. Jis labai kruopščiai parengė Hidraulikos paskaitų konspektą, metodines priemones hidrotechninių konstrukcijų ir vandens jėgos naudojimo kursams.
Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, J. Danys suprato, kad tremties išvengti nepavyks ir su tėvais bei savo pasitraukė į Vakarus.
(Tęsinys – kitame numeryje)