IŠKILAUS LIETUVIO VARDAS PASAULIO MEDICINOJE

Janina Valančiūtė

                      Gruodžio 17 d. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete surengta mokslinė konferencija, skirta žymaus gydytojo dermatologo profesoriaus Jonui Lelio gimimo šimtmečiui paminėti.

Jonas LelisJonas Lelis gimė 1914 m. liepos 5 d. Skaistgirių kaime Panevėžio rajone. 1925 – 1933 m. jis mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje, o 1938 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Studijuodamas VDU, buvo aktyvus studentų medikų korporacijos „Fraternitas Lituanica“ narys, o 1991 m. dalyvavo atkuriant šią korporaciją Kauno medicinos akademijoje. Dirbo gydytoju Šakiuose, Panevėžyje, Akmenėje. 1944 m. buvo Lietuvos vietinės rinktinės gydytojas. Po karo gydytojo praktiką tęsė Ylakių miestelyje, Skuodo rajone, tačiau netrukus išvyko į Vilnių. 1946 – 1948 m. dirbo moksliniu bendradarbiu Dermatologijos ir venerologijos institute ir Sveikatos apsaugos ministerijos vyr.inspektoriumi kovai su odos ir venerinėmis ligomis. 1948 m. – 1958 m. – instituto direktorius.

1950 m. J. Lelis apgynė medicinos mokslų kandidato (dab. daktaro) disertaciją. 1948 – 1994 m. dėstė Vilniaus universitete. Studentai mėgo jo paskaitas, kuriose buvo demonstruojami ligoniai, pasakojamos apsikrėtimo istorijos. Didžiausią įspūdį jiems darė profesoriaus asmenybė. Nors J. Lelis dirbo tuo metu, kai dermatologija dar nebuvo tapusi prestižine medicinos sritimi Lietuvoje, tačiau jo darbai sulaukė pripažinimo pasaulio mokslininkų bendruomenėje.

Prof. J. Lelis – ilgametis Lietuvos dermatologų mokslinės draugijos pirmininkas. Jis paskelbė daugiau kaip 200 mokslinių straipsnių, parašė mokslo ir švietėjiškų knygų. Svarbūs jo darbai apie raudonąją vilkligę. 1962 m. jis pirmasis Tarybų Sąjungoje įrodė, kad raudmė yra vangios eigos sisteminė raudonoji vilkligė. 1963 m. apgynė medicinos mokslų daktaro (dab. habil.dr.) disertaciją apie raudonosios vilkligės kliniką, patogenezę ir gydymą. 1965m. išleido knygą „Raudonoji vilkligė“. Rusų kalba ši knyga išleista 1970 m.

1978–1981 m. J. Lelis ištyrė ir aprašė labai retą autosominiu recesyviuoju būdu paveldimą ligą – hipohidrozinę ektoderminę displaziją, kurią Tarptautinė dermatologų bendruomenė pavadino Lelio sindromu (Lelis syndrome). Šis sindromas cituojamas ir įtrauktas į enciklopedijas bei chrestomatijas užsienyje, į pasaulinį paveldimų ligų sąrašą Online Mendelian Inheritance in Man (OMIM) bei į dermatologinių sindromų žodyną „An Illustrated Dictionary of Dermatologic Syndromes“, išleistą 2006 m.

Pirmą kartą šį sindromą J.Lelis aprašė ir paskelbė žurnale „Vestnik dermatologiji“ 1978 m. Nr. 12. Straipsnyje, paskelbtame žurnale „Dermatologische Monatsschrift“ (1979) profesorius atskleidė sindromo savitumą. Lelio sindromas išsamiai aprašytas knygoje „Paveldimos dermatozės ir sindromai“ (1981). Leidinys skirtas ne tik dermatologams, bet ir pediatrams, neuropatologams bei kitų sričių specialistams. Pasak prof. J.Lelio, bet kurios specialybės gydytojas turi mokėti odoje surasti siūlo galą, jei nori išvynioti kamuolį, t.y. išsiaiškinti sudėtingą sindromą. Autorius rašo, kad sergantieji paveldimomis ligomis kartais vadinami likimo ligoniais. Jie laukia iš gydytojo ypatingo dėmesio, jautrumo, šilumos, o labiausiai – kvalifikuotos pagalbos.paveldimos dermatozes ir sindromai FR Saudinis lotynu lietuviu-Lelis Saulius Spokevicius_Iskilieji lietuviai Saudinis ir Lelis Zodynininkas Antanas Lalis

Profesoriaus J.Lelio knygos: apie Fricą Richardą Šaudinį, sudėtingą paveldimą ligą, pavadintą paties atradėjo vardu – Lelio sindromą, JAV kultūros veikėją, žodynų sudarytoją A. Lalį, lietuvių ir lotynų kalbų bendrybes

 

Išanalizavęs kitus literatūroje skelbtus atvejus ir remdamasis savo ligonių tyrimo duomenimis J. Lelis atskleidė, kad ektoderminė displazija skiriasi nuo anksčiau aprašytų hidrozinės ir anhidrozinės displazijų ne tik kliniškai, bet ir genetiškai. Jos požymiai: hipohidrozė, hipotrichija, padų ir delnų keratozė, acantosis nigrans tipo pakitimai tipiškose vietose, liežuvio, o neretai ir nagų bei dantų distrofijos, kartais – psichinis atsilikimas. Profesorius pabrėžia, kad autosominę recesyvinę ektoderminę displaziją reikia griežtai skirti nuo susijusios su lytimi anhidrozinės ektoderminės displazijos.

Būdamas odos ligų praktikas J. Lelis išleido plačiajam skaitytojų ratui skirtą odos priežiūros vadovą „Odos priežiūra ir gydomoji kosmetika“ (1959 ir 1961 m. leidimai). Knygoje supažindinama su odos ir plaukų priežiūra, pasitaikančiais jų sutrikimais, profilaktika ir gydymu. Pateikiamas vaistinėse be recepto gaunamų vaistų bei gatavų odos priežiūros kremų sąrašas.

Lelis ypatingą dėmesį skyrė sifilio ligos diagnostikai, gydymui ir profilaktikai. 1963 m. Lietuvoje nebuvo užregistruota nė vieno neišgydyto sifilio atvejo. 1974 m. prof. J. Lelis apdovanotas Valstybine premija. Paradoksas, kad 1994 m. duomenys rodo net 3761 ligos atvejus. Pasakojama, kad J. Lelis, išsiaiškinęs galimą sifilio kontaktą, pats rogėmis vykdavo pas susirgusįjį, kad jam padėtų.

Profesorius parašė apybraižą apie sifilio sukėlėjo atradėją, mikrobiologą, pasaulinio masto mokslininką tyrinėtoją, Rytų Prūsijos lietuvį Fricą Richardą Šaudinį – „Blyškiosios pabaisos atradėjas F. R. Šaudinis“, 1971).

Prof. J.Lelis – vadovėlio „Odos ir venerinės ligos“ (1985) rengėjas ir vienas iš autorių. 1995 m. išleista jo knygelė apie JAV lietuvių kultūros veikėją, žurnalistą, leksikografą Antaną Lalį („Žodininkas Antanas Lalis“), kurio lietuvių – anglų ir anglų – lietuvių kalbų žodynų keli leidimai padėjo lietuviams imigrantams išmokti anglų kalbą ir greičiau adaptuotis svetimame krašte. Vyresniame amžiuje prof. J. Lelis vis daugiau laiko skyrė publicistikai. 1998 m. išleista jo knygelė „Tragiškos ir komiškos miniatiūros, arba Okupacijų meto gydytojo užrašai“.

2002 m. pasirodė prof. J. Lelio trisdešimt metų su pertraukomis rengtas „Lotynų – lietuvių kalbų bendrybių žodynas“. Daug metų dirbdamas su studentais medikais profesorius pastebėjo, kad jiems sunku vartoti lotyniškus terminus. Jie iškraipo žodžių tarimą arba nesuvokia jų prasmės. Taip kilo mintis parengti medicinos terminų žodynėlį, kuriame pateikti lotyniški ir dažnai giminingi atitinkami lietuviški žodžiai, kuriuos lengva įsiminti ir perprasti. J. Lelis jo pratarmėje rašė: „Domėdamiesi lotynų ir lietuvių kalbų ryšiais ne tik lengviau pramoksime lotynų ir iš jos kilusių kalbų, bet ir daug geriau pažinsime savo gimtąją lietuvių kalbą, jos labai turtingą leksiką, žodžių kilmę, suprasime, kad lietuvių kalba, seniausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, yra neįkainojama žmonijos kultūros vertybė, kurią civilizuoti žmonės, o pirmiausia mes patys, privalo gerbti, puoselėti ir saugoti.“ Žodyne pateikiama apie 10 000 žodžių, giminingų lietuviškiems atitikmenims. Šis žodynas skirtas ne tik medikams, bet ir juristams, istorikams, lotynų kalbos mokytojams, mokiniams ir visiems, kurie domisi artima lotynų ir lietuvių kalbų giminyste.

2003 m. profesorius išleido atsiminimų knygą „Mokiniai, mokytojai ir garsenybės“ apie prieškario Lietuvos žymius žmones: rašytoją Joną Lindę – Dobilą, skulptorių Juozą Zikarą, operos solistą Kiprą Petrauską, visuomenės veikėją, oftalmologą, prof. Petrą Avižonį ir daugelį kitų, su kuriais jam teko bendrauti. 2012 m. Jau po Jono Lelio mirties (profesorius mirė 2011 m. gruodžio 11 d.) išleista dar viena autobiografinių atsiminimų knyga „Kur tie nameliai, kur takai… Tarpukario Lietuvą prisimenant, kurioje perteikiama tarpukario Lietuvos tikrovė.

Profesoriaus J. Lelio atminimui, šimtųjų gimimo metinių proga, buvęs jo studentas, dabar plastikos chirurgas dr. Saulius Špokevičius parašė knygą „Iškilieji lietuviai Fricas Šaudinis ir Jonas Lelis: pasaulinės reikšmės medicinos atradėjai“ (2014). Autorė yra Lietuvos medicinos bibliotekos darbuotoja, „Mokslo Lietuvos“ redakcinės kolegijos narė.

 

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.