Valentinas Aleksa
Tęsinys. Pradžia Nr. 3 (535)
ARTĖJANT LIETUVOS ANTROSIOS RESPUBLIKOS 25-MEČIUI, PRISIMINKIME PIRMOSIOS RESPUBLIKOS ŽINGSNIUS
Naujasis ministras suprato, kad reikia nedelsiant plėsti žemės ūkio produktų gamybą, gerinti jų kokybę, modernizuoti senąsias žemės ūkio šakas, kurti naujas, plėtoti eksportą. Reikėjo kuo skubiau rūpintis esamų ir būsimų ūkininkų profesiniu ir kultūriniu išprusimu, įtraukti juos į žemės ūkio kultūros kėlimo veiklą, padėti tiesiogiai pasiekti rinką, apeinant įvairius tarpininkus, kurie labai mažino ir taip nedideles ūkių pajamas. Turėjo atsirasti ūkininkams atstovaujantis centras, kuris juos suburtų, padėtų gintis nuo žemės ūkio gaminių ir gamybos priemonių pirklių savivalės, taip pat padėtų greičiau pasiekti Vyriausybę, jai patardamas, kaip spręsti svarbius žemės ūkio klausimus. Lietuvos ūkininkų ateitį jis regėjo ir kaip išsilavinusių susivienijusių gamintojų sąjungą, kurios tikslas – sukurti savo jaukius namus Lietuvoje. J. P. Aleksa įsivaizdavo ūkininką kaip valstybės kūrėją, norėjo kuo greičiau leisti jam savarankiškai tvarkytis, kad galėtų tapti tikru savo žemės šeimininku ir valstybės gynėju.
metais
Tokiu vienijančiu centru J. P. Aleksa laikė Žemės ūkio rūmus. 1921 m. pateikė Žemės ūkio ministerijai pasiūlymą Žemės ūkio rūmams įsteigti, o po metų parengė atitinkamo įstatymo projektą. Tačiau dėl to meto politinių partijų nesutarimų ir per mažo domėjimosi žemės ūkio pažanga Seimas šiam sumanymui neskyrė dėmesio. 1921–1923 m. J. P. Aleksos iniciatyva kelis kartus buvo sušaukti žemės ūkio tarybų suvažiavimai. Jų veikla priminė vėlesnius Žemės ūkio rūmų narių suvažiavimus, iš pradžių vadintus visumos susirinkimais. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Žemės ūkio rūmų kūrimas buvo apsvarstytas Steigiamajame Seime ir įtvirtintas 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. 1923 m. lapkričio 23 d. Žemės ūkio tarybų suvažiavime nutarta įsteigti organizaciją, turinčią platesnes teises – Žemės ūkio rūmus. Kad Žemės ūkio rūmų įstatymo projektas lengviau skintųsi kelią Seime, suvažiavime buvo sudaryta komisija, į kurią buvo išrinkti J. P. Aleksa, J. Tūbelis ir F. Mikšys.
Tik 1924 m. lapkričio 16 d. pirmą kartą Žemės ūkio rūmų projektas pateko į Seimą. Šiame dokumente buvo numatytas dvejopas atstovavimas ūkininkams: tiesioginis ir per ūkininkų organizacijas. Taip pat numatyta, kad išrinkti atstovai ne rečiau kaip du kartus per metus suvažiuotų į Kauną apsvarstyti aktualiausių žemės ūkio reikalų. Be tiesioginės ūkininkų atstovybės, į suvažiavimus dar turėjo būti siunčiami atstovai ir iš įvairių ekonominių ūkininkų organizacijų bei žemės ūkio draugijų. Deja, po labai ilgai trukusių ginčų Seimas šį įstatymo projektą 1925 m. lapkričio 6 d. pripažino nesvarstytinu.
Artėjant rinkimams į Trečiąjį Lietuvos Respublikos Seimą, tuometinio Seimo nariams labai norėjosi parodyti dėmesį mūsų krašto ūkininkams, kurių tarp tuometinių Lietuvos rinkėjų buvo dauguma. Žemės ūkio rūmų įstatymo projektas, parengtas susiaurinus jų veiklos ribas ir pakeitus sudarymo tvarką, antrą kartą pasiekė Seimą ir 1925 m. gruodžio 19 d. trečiuoju skaitymu buvo priimtas. Deja, toks Žemės ūkio rūmų įstatymas labai nuvylė vadinamąjį ūkininkų savivaldos Lietuvoje architektą – J. P. Aleksą, kuris suprato, kad Žemės ūkio rūmai negalės ginti ūkininkų reikalų. Jo žodžiais tariant, „bus vien žemės ūkio ministeriui lyg koksai papuošalas ar pataikūnas, mat iš ko norės, iš to ministeris tuos rūmus ir sudarys, ką jiems įsakys, tą jie ir kalbės“. Toks įstatymas, matyt, daug kam sukėlė abejonių. Praėjo net keturi mėnesiai nuo jo priėmimo Seime, kol Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis ir Ministras Pirmininkas Leonas Bistras pasirašė po šiuo įstatymu. 1926 m. balandžio 21 d. įstatymas buvo paskelbtas „Vyriausybės žiniose“.
Apie Žemės ūkio rūmų steigimą ir Seimo narių „išmintį“ J. P. Aleksa vėliau (1927 m.) rašė: „… valstiečių liaudininkų frakcija, pasiėmusi šitą projektą, įnešė jį Seiman. Padarė lyg šiokių tokių „pataisų“. Sakysime, visur vieton žodžio „ūkininkas“ įrašė žodį „valstietis“. Tai būta liaudininkų svarbiausios pataisos. Seimo žemės ūkio komisijoje krikščionys demokratai, kadangi projektas buvo įneštas liaudininkų, jį atmetė. Kiek laiko praėjus tą patį projektą pasiėmė krikščionys demokratai. Jie projektan įnešė reikšmingesnių pataisų, negu liaudininkai, būtent labai aprėžė rūmų kompetenciją, lygiai susiaurino ir rūmų sudėtį.“
Įstatymui įsigaliojus, Ministrų kabinetas 1926 m. gegužės 18 d. patvirtino Žemės ūkio rūmų sudarymo taisykles, pagal kurias Žemės ūkio rūmus turėjo sudaryti tik visuomeninių organizacijų ir žemės ūkio prekybos bei pramonės įmonių atstovai. Žemės ūkio ministro Mykolo Krupavičiaus įsakymu buvo paskirta I Žemės ūkio rūmų suvažiavimo diena – 1926 m. gegužės 27 d. Dabar ji laikoma Žemės ūkio rūmų įkūrimo data.
Į I Žemės ūkio rūmų suvažiavimą, vykusį Kaune, Žemės ūkio ministerijos patalpose (dabar Kęstučio g. 27) atvyko tuometinis žemės ūkio ministras M. Krupavičius ir 17 įvairių žemės ūkio srities organizacijų atstovų, nors buvo laukiama 33 išrinktų atstovų. Menką atstovų dalyvavimą suvažiavime lėmė tiek nusivylimas paskelbtomis Rūmų sudarymo taisyklėmis, tiek ir tai, kad parengiamieji darbai buvo daromi skubotai. Didelės įtakos turėjo ir 1926 m. gegužės 8–10 d. įvykę rinkimai į Trečiąjį Lietuvos Respublikos Seimą. Jų rezultatai iš esmės pakeitė buvusį Antrojo Seimo politinių jėgų santykį, todėl daug organizacijų dėl šios priežasties neatsiuntė savo atstovų.
Suvažiavime Žemės ūkio departamento direktorius A. Vienožinskis kalbėjo, kad suvažiavimas yra teisėtas ir gali vykdyti savo funkcijas, kadangi susirinko daugiau nei pusė įstatymo numatytų narių. Deja, į Rūmų valdybą vietoje penkių narių buvo išrinkti trys, paliekant kitas dvi laisvas vietas suvažiavime nedalyvavusių organizacijų atstovams. Pirmąją valdybą sudarė J. Valatka, A. Kubilius ir F. Lapinas. Suvažiavimas, patvirtinęs ne visą valdybą ir du iš trijų revizijos komisijos narių, išsiskirstė. Išrinkta valdybai taip ir nenuveikė jokių darbų. Pirmasis Žemės ūkio rūmų veiklos etapas iš tikrųjų buvo tik formalus. 1926 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos Prezidentui Kaziui Griniui patvirtinus naująjį Ministrų kabinetą, šis 1926 m. birželio 24 d. Žemės ūkio rūmus paleido.
1926 m. rugpjūčio 18 d. Ministrų kabinetas priėmė naujas Žemės ūkio rūmų sudarymo taisykles, tačiau ir jose nebuvo suteikta teisė tiesiogiai atstovauti ūkininkams. Rūmus turėjo sudaryti 18 atstovų. Šešis atstovus turėjo skirti Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga („Lietūkis“), keturis – pieno perdirbimo įmonės, tris – žemės ūkio augalų ir gyvulių augintojų organizacijos, du – Lietuvos agronomų sąjunga, po vieną – Centrinės galvijų kontrolės sąjunga, Žemės ūkio akademija ir Žemės bankas.
1926 m. rugsėjo 23–24 d. Žemės ūkio ministerijos patalpose įvyko II Žemės ūkio rūmų suvažiavimas. Į naująją valdybą buvo išrinkti: J. P. Aleksa, P. Kregždė, J. Kriščiūnas, J. Fledžinskis, J. Tonkūnas. Pirmuoju Rūmų pirmininku išrinktas J. P. Aleksa, Rūmų sekretoriumi – P. Kregždė, iždininku – J. Kriščiūnas. Vėliau J. Kriščiūną pakeitė J. Glemža.
2003 m. profesorius Antanas Stancevičius rašė: ,,Bet dėl naujosios Vyriausybės abejingumo Rūmams ir dėl kai kurių objektyvių priežasčių, sakysim, menko ūkininkų atstovavimo Rūmuose, negausių formalizuotų ūkiškų organizacijų, siauro veiklos profilio, kai svarbios žemės ūkio šakos nesulaukė Rūmų dėmesio, jų darbą labai sunkiai sekėsi išjudinti. Jei ne Rūmų pirmininko J. P. Aleksos autoritetas ir organizaciniai sugebėjimai, kažin ar ta veikla nebūtų visai užgesusi.“
III Žemės ūkio rūmų suvažiavimas ir tikrosios veiklos pradžia
1926 m. gruodžio 17 d. Ministras Pirmininkas profesorius Augustinas Voldemaras pakvietė J. P. Aleksą tapti žemės ūkio ministru (šiame poste J. P. Aleksa išbuvo iki 1935 m. rugsėjo 6 d.). Ministras tuoj pat grįžo prie savo idėjos įgyvendinimo – padaryti Žemės ūkio rūmus kompetentinga ir daugeliu atvejų pajėgia įstaiga, galinčia spręsti sudėtingus žemės ūkio reikalus. Jis tikėjo, kad Žemės ūkio rūmai gali geriausiai palaikyti nuolatinį tiesioginį ryšį tarp ūkininkų ir Ministrų kabineto.
Naujoji Žemės ūkio rūmų valdyba, kurios pirmininkas buvo J. P. Aleksa, nusprendė nuodugniai susipažinti su 1927 m. Lietuvos valstybės biudžeto projektu. Valdybai buvo pavesta išnagrinėti ir žemės ūkio gaminių eksporto sąlygas bei galimybes, kadangi nuo eksporto plėtros priklausė ir viso krašto ekonominė gerovė. Šie klausimai buvo apsvarstyti III Žemės ūkio rūmų suvažiavime, įvykusiame 1926 m. spalio 31–lapkričio 1 d. Nuo šio suvažiavimo prasidėjo tikroji Žemės ūkio rūmų veikla, kuriai teko labai svarbus vaidmuo Lietuvos ekonominiame ir kultūriniame gyvenime.
Rūmų veiklos turinys
P. Aleksai vadovaujant Žemės ūkio ministerijai, pradėta laipsniškai dalintis veikla tarp jos ir Žemės ūkio rūmų. Rūmams buvo pavesti visi darbai, susiję su žemės ūkio švietimu, patriotiniu auklėjimu, kultūros plėtra, gamybos skatinimu, žemės ūkio parodų, paskaitų ir ekskursijų organizavimu, o ministerijai liko valstybės turto tvarkymo ir naudojimo rūpesčiai. Taip buvo išvengta ministerijos ir Rūmų veiklos dubliavimosi. Ministerija kūrė žemės ūkio strategiją, nustatė krašto agrarinės politikos gaires, ieškojo užsienyje rinkų žemės ūkio gaminiams ir sudarė sąlygas Rūmams sutelktomis ūkininkų jėgomis tą politiką vykdyti bei spręsti krašto ekonomikai svarbius uždavinius.
Nuo 1927 m. pradžios Rūmams buvo perduota mėnraščio ,,Ūkininko patarėjas“ leidyba. Rūmai iš ministerijos perėmė ir žemės ūkio mokslo žurnalo ,,Žemės ūkis“ leidimą. Pradėtos leisti knygelės įvairiais žemės ūkio klausimais. Vėliau tokios literatūros leidyba buvo išplėsta ir sudarė numeruotų vienkartinių leidinių seriją, pavadintą ,,Ūkininko knygynėlis“.
Nuo 1927 m. pradžios ministerija perdavė Žemės ūkio rūmų žinion visus apskričių ir rajonų agronomus. Nors Lietuvoje buvo numatyta turėti 60 agronominių rajonų, Rūmai veiklą pradėjo su 43 rajoniniais agronomais, kadangi trūko kvalifikuotų specialistų. Netrukus jų būrį papildė Žemės ūkio akademiją baigę absolventai.
Rūmų reorganizacija
Ministrų kabineto nutarimu senosios sudėties Rūmai nuo 1927 m. lapkričio 10 d. buvo paleisti. Žemės ūkio ministras J. P. Aleksa iki rengiamo Rūmų suvažiavimo reikalus tvarkyti pavedė laikinajai komisijai, į kurią paskyrė: agronomus J. Tallat-Kelpšą (pirmininkas, kartu ir Rūmų direktorius), A. Gilvydį, P. Kregždę, J. Masiulį, J. Bulvičių, J. Glemžą ir L. Račiūną. 1927 m. rugpjūčio 12 d. buvo paskelbta instrukcija, kaip organizuoti Žemės ūkio tarybų rinkimus. Ministrų kabinetas nutarė dar prieš Rūmų rinkimus suformuoti apskričių žemės ūkio tarybas, kurios vėliau turėjo rinkti ir didžiąją dalį Rūmų narių. Buvo parengtos „Apskričių žemės ūkio tarybos sudarymo taisyklės“ ir „Žemės ūkio rūmų sudarymo taisyklės“.
Prasidėta intensyviai ruoštis Rūmų suvažiavimui, į kurį turėjo susirinkti kitaip nei iki tol rinkti ūkininkų atstovai. Rinkimams organizuoti buvo sudaryta Vyriausioji Žemės ūkio rūmų komisija. Žemės ūkio organizacijos savo atstovus į rūmus rinko tų organizacijų nusistatyta tvarka. Rūmų sudarymo taisyklėse buvo iš anksto numatyta, kad Lietuvos ūkininkams atstovaus 22 nariai, tiesiogiai išrinkti apskričių žemės ūkio tarybų, dar du atsiųs Klaipėdos krašto žemės ūkio rūmai. Nutarta, kad pieno perdirbimo bendrovės rūmuose turės 3 narius, žemės ūkio draugijos ir kitos ūkininkų ekonominės ir kooperatinės organizacijos – 3, Centrinė galvijų kontrolės sąjunga, Gyvulių ir Sėklų augintojų sąjungos bei kitos žemės ūkio kultūros kėlimo srityje veikiančios organizacijos – 3, Žemės bankas – 1, Agronomų sąjunga – 1 ir Žemės ūkio akademija – 1 narį. Iš viso bus 36 Žemės ūkio rūmų nariai. Taigi, Žemės ūkio rūmuose buvo numatyta turėti žemės ūkio produkcijos gamintojų, jos supirkėjų, perdirbėjų ir ūkininkams skirtų žemės ūkio gamybos priemonių tiekėjų atstovų.
Produktyviausios veiklos laikotarpis
Pirmasis reformuotų naujos sudėties Žemės ūkio rūmų narių suvažiavimas įvyko 1928 m. kovo 1–6 d. Kaune, Lietuvos šaulių sąjungos rūmuose. Iš 36 narių suvažiavime dalyvavo 35. Žemės ūkio ministras J. P. Aleksa nurodė pagrindinius Rūmų darbus, kuriuos reikėjo atlikti kiek galima greičiau: pertvarkyti ir modernizuoti Lietuvos žemės ūkį pasinaudojant mokslo pažanga, šviesti ir lavinti kaimo žmones, kurie taptų organizuota lietuvių ūkininkų visuomene. Suvažiavimas svarstė ir Rūmų įstatymo pakeitimo projektą. Buvo pasiūlyta mažinti apskrities žemės ūkio tarybos narių skaičių, mėginta rasti nuolatinį Rūmų finansavimo šaltinį, priimta apskričių žemės ūkio taryboms skirta jų veiklos instrukcija. Apsvarstyta ir daugybė kitų klausimų, pradedant žemės ūkio kreditavimu ir mokesčiais, baigiant įvairių žemės ūkio produktų eksportu ir pavasario sėjos reikalais.
Suvažiavime išrinkta 7 asmenų Žemės ūkio rūmų valdyba: J. P. Aleksa, J. Tonkūnas, P. Kregždė, P. Variakojis, J. Krikščiūnas, A. Gilvydis ir J. Girnius. Valdybos pirmininku išrinktas prof. J. Tonkūnas.
Suvažiavimas buvo tarsi antrasis Žemės ūkio rūmų gimimas. Nuo 1928 m. kovo mėnesio prasidėjo produktyviausias Rūmų veiklos laikotarpis. Jų veikla buvo tęsiama, nepaisant kai kurių sutrikimų, iki pat Lietuvos aneksijos.
Žemės ūkio rūmų pagrindinės funkcijos
- Rūpinimasis kaimo žmonių žemės ūkio švietimu ir patriotiniu auklėjimu per žiemos žemės ūkio klases, mokyklas ir kursus, Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos veiklą ir žemės ūkio specialistų paskaitas.
- Žemės ūkio parodų, paskaitų ir ekskursijų organizavimas.
- Periodinės žemės ūkio spaudos, populiarių bei mokslinių knygų leidyba ir specialių radijo laidų organizavimas.
- Tautodailės ir amatų, namudinių verslų, besiremiančių lietuvių tautos tradicijomis ir pritaikytų nūdienos gyvenimui, atkūrimas.
- Rūpinimasis ūkininkų, organizuojančių agrarinę veiklą, ir ūkininkių, tvarkančių namų ūkio reikalus, profesinės kvalifikacijos kėlimas.
- Rūpinimasis kraštui svarbiausių žemės ūkio šakų plėtra ir derinimu, tam parenkant tinkamiausius būdus ir priemones.
- Įvairiapusė pagalba žemės ūkio ekonomikos, kooperatinėms, profesinėms organizacijoms ir jų veiklos priežiūra.
- Ekonominės ir teisinės padėties žemės ūkyje stebėjimas, siekiant teikti Ministrų kabinetui žinias, pasiūlymus ir patarimus visais žemės ūkio reikalais.
- Žemės ūkio mokslinių tyrimų plėtra, kad kiltų žemės ūkio kultūra ir modernėtų ūkiai.
Žemės ūkio rūmų veiklos pagrindinės sritys
- Žemės ūkio klasės.
- Žiemos žemės ūkio mokyklos.
- Suaugusių ūkininkų ir dirbančio kaimo jaunimo profesinis švietimas.
- Namų ūkio pažangos skatinimas.
- Tradicinių kaimo amatų plėtra.
- Parodos.
- Spaudos darbai.
- Kooperacija.
- Žemės ūkio tyrimai.
- Žemės ūkio gamybos modernizavimas.
- Žemės ūkio sąskaityba ir ekonomika.
- Statybų reikalai.
- Gyvulių ūkio pertvarka.
- Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos veikla.
2003 m. profesorius A. Stancevičius rašė: „Žemės ūkio rūmų vardas buvo išgarsintas net pačiose nuošaliausiose Lietuvos vietovėse. Tai buvo žemės ūkio ministro J. P. Aleksos dovana Lietuvos ūkininkams: persitvarkę Žemės ūkio rūmai sustiprėjo ir į savo rankas galėjo perimti visą mūsų krašto žemės ūkio modernizavimo procesą bei finansines įtakos priemones.” Profesorius Algimantas Mikelėnas 2011 m. rašė: „Ką galima pasakyti daugiau, svariau ir reikšmingiau apie vieną didžiausių Lietuvos XX amžiaus žemės ūkio strategijos kūrėjo, padėjusio naujo tipo pamatus žemės ūkiui intensyvinti šalyje, jei ne vienas iš svarbiausių monumentų, sukurtų J. P. Aleksos iniciatyva ir padovanotų mūsų kartai. Tai Žemės ūkio rūmai.”
Žemės ūkio rūmai Pirmojoje Lietuvos Respublikoje tapo svarbiausia ir įtakingiausia ūkiškosios savivaldos organizacija šalies ekonominiame ir socialiniame gyvenime. Lietuvos žemės ūkis per aptariamąjį laikotarpį padarė milžinišką pažangą. Pagal žemės ūkio pažangos tempus Lietuva buvo tarp pirmaujančių valstybių Europoje.
Rūmų veiklos sužlugdymas
1940 m. birželio 15 d. sovietų armija užėmė Lietuvą, ir visą jos politinį, visuomeninį bei ūkinį gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Okupantai nuo pirmųjų dienų griebėsi svarbiausios užduoties – sunaikinti lietuviškos valdžios organus ir įkurti savus. Pirmomis okupacijos dienomis buvo areštuotas ir įkalintas pirmasis Žemės ūkio rūmų pirmininkas J. P. Aleksa. 1940 m. liepos 21 d. sovietų okupantų sufabrikuotas Liaudies seimas panaikino Lietuvos valstybingumą, pasiprašęs į SSRS. Prasidėjo valstybės vadinamoji sovietizacija.
Sovietinei sistemai Žemės ūkio rūmai buvo nereikalingi. Todėl 1940 m. rugpjūčio 27 d. M. Mickio, žemės ūkio liaudies komisaro, buvusio žemės ūkio ministro įsakymu buvo sudaryta Žemės ūkio rūmų likvidacinė komisija. Jos pirmininku paskirtas P. Vasinauskas, pavaduotoju – agronomas A. Vaškelis, nariais: M. Brazauskas, K. Bielinis ir A. Kundrotas. Taigi, P. Vasinauskas buvo paskutinis Pirmosios Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų direktorius, kuriam likimas lėmė įvykdyti nepavydėtiną užduotį – likviduoti šią pažangią, tiek daug Lietuvos žemės ūkiui davusią organizaciją. Likvidacinė komisija dar kurį laiką vykdė buvusių Žemės ūkio rūmų funkcijas, kol jas perėmė okupacinės valdžios paskirtas Žemės ūkio komisariatas.
Šaltiniai
Aleksa Valentinas. Asmeninis archyvas.
Aleksa Jonas. Lietuvių tautos likimo klausimu. I tomas. Lietuvos kaimas ir žemės ūkis. Kaunas. 1925.
Aleksa Valentinas; Jasaitis Jonas. Profesorius Jonas Pranas Aleksa ir jo idėjos ateities Lietuvai. Šiaulių universitetas. Vilnius: BMK leidykla, 2013.
Gumuliauskas Arūnas. Lietuvos istorija (1795–2009). Šiauliai. 2010.
Lietuvos valstybės teisės aktai (1918 II 16–1940 VI 15). Sudarytojai: V. Andriulis, R. Mockevičius, V. Valeckaitė. Vilnius. 1996.
Meškauskas Kazimieras. Lietuvos ūkis 1900–1940. Vilnius. 1992.
Mikelėnas Algimantas. J. P. Aleksa ir Žemės ūkio rūmai. Valstybininkas ir mokslininkas Jonas Pranas Aleksa. Žvilgsnis iš dabarties. Sudarytojai Valentinas Aleksa ir Jonas Čaplikas. Akademija. 2011.
Stancevičius Antanas (2003). Jonas Pranas Aleksa – Žemės ūkio rūmų kūrėjas ir puoselėtojas. / Žukas Vladas. Margi gyvenimo puslapiai. Salomėja ir Jonas Aleksos. Vilnius.