Prof. Ona Voverienė
Pabaiga. Pradžia – 6 (538) numeryje
Pirmąjį Lietuvos moterų suvažiavimą, vykusį Kaune, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė vertino kaip vieną svarbiausių tuometinės Lietuvos istorinių įvykių po Vilniaus Didžiojo Seimo. „Įspūdžiuose iš moterų suvažiavimo“ ji akcentavo du dalykus:1) partijų vaidmenį šalies gyvenime, ir 2) didžiulį nusivylimą socialdemokratų partija. Ji pritarė minčiai, kad „be politinių partijų, be politinės kovos ginčų Lietuva tokiu pat ūmiu laiku iš savo dvasinio apmirimo nebūtų prisikėlusi… Vien partijų darbavimosi, vien jų kovos laiko liaudies mintį gyvą, manančią, trokštančią prisikėlimo“ (Ten pat, p. 264).
Nors pati Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo tų laikų socialdemokratė, gana objektyviai vertino tuometinės demokratų partijos, kuriai turėjo oponuoti, vaidmenį tautos gyvenime ir Lietuvos valstybės kūrime. Apie to meto demokratus ji kalbėjo: „Ta partija stengiasi labiausiai pasižinti su žmonių reikalavimais ir labiausiai prisitaikyti prie gyvenimo santykių. Ji skina kelius, tiesia tiltus per bedugnes ir vandenius, atskiriančius žmones nuo pageidaujamos laisvės. Ji gremžia tunelius, žmones viens nuo kito atskiriančiuose kalnuose“ (Ten pat, p. 258). Ji žavisi kunigų „neišsakomu darbštumu, jų rūpinimusi žmonių būvio gerinimu, kuriant įvairias bendroves, taip pat ir ubagines, kur pavargėliai prieglaudą gauna… O apart tokio veikimo, kiek laikraščių kunigų leidžiamų, kiek mokyklų jų įkurtų… Ant kiek jaunų dvasių jų įtėkmei patraukta…“ (Ten pat, p. 260).
Ir atvirkščiai, po suvažiavimo rašytoja, atrodo, buvo skaudžiai nusivylusi savo partiečiais – socialdemokratais. Minėtame straipsnyje juos apibūdino taip: „…Visur ir visuomet be paliovos, be poilsio kovojanti armija… atsineša su savimi gatavą formulą, į kurią gyvenimą brukte bruka… Silpna šneka, kaip ir be dvasios, apie luomų kovą, nuolatinis atkartojimas tų pačių išsireiškimų, tų pačių sakinių, tų pačių žodžių, vargino tik klausytojus…“ (Ten pat, p. 260) (Ko gero, tai – apie V.Mickevičių-Kapsuką, kuris kelis kartus veržėsi į suvažiavimo tribūną – O. V.)
Taigi, jau Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Gabrielė Petkevičaitė-Bitė suvokė, kad tuometinės Lietuvos partijų sistemoje dar XX amžiaus pradžioje grūmėsi dvi pagrindinės politinės jėgos: kuriančioji (demokratų) ir griaunančioji (socialdemokratai). Tarsi polemizuodama su socialdemokratais, matančiais tik vieną kovos būdą – klasių kovą, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė jiems priešpastatė mokslą ir švietimą, bet ne kaip savitikslius, o kaip tautos doros ugdymo būtinas sąlygas. Jos nuomone, „tik mokslu ir šviesa įgyta dora gali… visas žmonijos opas pagydyti. Be doros – niekuomet“ (Ten pat, p. 263). Tai suvokusi, ji vis dėlto iš socialdemokratų partijos gretų nepasitraukė. Matyt, to meto dalis Lietuvos inteligentijos dar gyveno socialistinių utopijų ir iliuzijų pasaulyje, pakerėti gražių šūkių – laisvė, lygybė, brolybė. Realią tų utopijų prasmę lietuvių tauta patyrė 1940–1941 m. bolševikinei Rusijai okupavus Lietuvą, ir ypač pokario metais, okupaciniam režimui vykdant kruviną lietuvių tautos genocidą.
Turėjo praeiti dar 90 metų, kad kita žymi pasaulio moteris, Sorbonos universiteto profesorė Fransuaza Thom, gerai išstudijavusi komunizmo ideologiją ir pamačiusi gyvenimą Lietuvoje, jau pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais, apibendrinusi savo žinias ir stebėjimus padarytų išvadą: „Jūsų visuomenė serga. Pagrindinis šios ligos simptomas – totalinė neapykanta žmogui, panieka artimui. Visa tai eina iš komunizmo ideologijos, kuri buvo jums brukama per prievartą visus tuos 50 metų. Komunizmas – neapykantos sistema. Juk svarbiausia komunisto užduotis – rasti priešą ir jį sunaikinti. Jūs sugriovėte Lietuvoje komunistinę sistemą, tačiau komunistinis mentalitetas – gyvas; jo taip greit nepakeisi“ (Fransuaza Thom. Tik valstybė gali įvesti teisinę tvarką // Lietuvos Aidas. 1993, rugpjūčio 25, p. 1, 6).
Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė to dar negalėjo žinoti. Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime rašytoja buvo išrinkta Lietuvos moterų sąjungos organizacinio komiteto nare. Nubrėžė ir gerai argumentavo Lietuvos moterų sąjungos veiklos pagrindines strategines kryptis – darbas visuomenės labui, kova už lygias moterų teises su vyrais, ypač už moterų balsavimo teisę; visų luomų, visų profesijų moterų vienijimas siekti bendrų tikslų; orientacija į tarptautines moterų organizacijas ir vienijimasis, siekiant bendrų tikslų, moters-pilietės ir moters-kovotojos už savo teises idealų formavimas ir jų siekimas. Suvažiavime Gabrielė Petkevičaitė-Bitė kvietė moteris stoti į Lietuvos moterų sąjungą: „Tik, negaiškite, pilietės! Pasirodykite vertos žmogaus-kovotojo vardo! Supraskite, jog tik laisvės ir teisybės trokštanti moterė-pilietė gali tikrai naudingus darbus Tėvynei gaminti.“ (Ten pat, p. 274).
Kaip minėjau, po Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo Lietuvos moterų judėjimas skilo į du sparnus – liberalųjį socialdemokratinį, kuris pasisakė už Lietuvos autonomijos siekį Rusijos imperijos sudėtyje, ir tautiškąjį-katalikiškąjį, kuris kategoriškai ir griežtai pasisakė už nepriklausomą Lietuvą, laisvą nuo bet kokių valstybinių įsipareigojimų Rusijai. Pastarasis moterų judėjimo sparnas 1908 m. sušaukė Lietuvos moterų-katalikių pirmąjį suvažiavimą. Jis įsikūrė Kaune, liberalusis – Vilniuje.
1908 m. gruodžio 13–17 d. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė kartu su rašytoja Julija Žymantiene-Žemaite dalyvavo Visos Rusijos moterų suvažiavime. Ten skaitė pranešimą „Moterė lietuvė šeimynoje ir draugijoje“, kuriame supažindino su Lietuvos moterų socialine nelygybe mieste ir kaime (Ten pat, p. 355–363). Pranešimą papildžius, 1910 m. buvo išleista jos knygelė „Apie moters klausimą“. Svarbiausiu Lietuvos moterų sąjūdžio tikslu rašytoja laikė darbą visuomenės labui: „Visos žmonėms naudingos, tikrais juos aprūpinančios teisės, visuomet buvo pačių žmonių jų sunkiose kovose iškovotos. Ne veltui sakoma, jog vien tas yra laisvės vertas, kas už ją kasdien kovoja. Be kovos niekas neįgys teisių, kaip be darbo – duonos. Kaip darbas, taip ir kova už teisybę ir teises yra tiesiog doriška žmogaus priedermė. Teisybė – tai tikslas, o kova – tai kelias prie jo vedantis.“ (Ten pat, p. 278)
Tėvynės ateitį ji matė doros atkūrime. „Mes laukiame moterų lygybės, idant nors sykį sulauktume tikrai dorų papročių… Visuose kraštuose, kur valdo vien tik vyrai, jie doros vėliavą nesiliauja dumblais drabstę.“ (Ten pat, p. 376). Pritardama norvegų rašytojai Selmai Lagerlof, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė rašė: „Laimingų šeimų pasaulyje esama nemažai, nes šeimą kuria vyras ir moteris. Bet valstybių, kurias imasi vien vyrai sudaryti, laimingų – pasaulis, kol kas nėra matęs.“ (Ten pat, p. 442). Laisva moteris – tai atnaujinta žmonija. Moterys geriausiai supranta, „kad valstybė į savo globą turi imti visa, kas tautai suteikia sielos ir kūno sveikatą, o ne tautos nuodijimo priemones. Valstybė turi imtis visomis jėgomis vyti lauk, kas tautai žalinga“ (Ten pat, p. 647).
1911–1913 m. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė redagavo laikraštį „Žibutė, Lietuvos moterų“, parašė jam daugiausia straipsnių. Beveik visą jį užpildydavo savo pasisakymais apie moterų ir vyrų lygybę. 1920 m. balandžio 15 d. rašytoja buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą, kaip socialistų liaudininkų demokratų partijos atstovė. Į Laikinąją Lietuvos Konstituciją jau 1920 m. balandžio 20 d. buvo įtrauktas straipsnis apie moterų ir vyrų lygias teises Lietuvoje; moterims suteikta teisė balsuoti rinkimuose. 1920 m. gegužės 15 d. rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kaip vyriausia amžiumi Seimo narė, pirmininkavo pirmajame Seimo posėdyje, dirbo Lietuvos Konstitucijos projekto rengimo komisijoje, įtvirtino Lietuvos moterų lygių teisių su vyrais straipsnį Konstitucijoje. 1922 m. lapkričio mėnesį rašytoja vėl buvo išrinkta į Pirmąjį Lietuvos Seimą. Tačiau jo darbe jau nedalyvavo, savanoriškai pasitraukė, pasakiusi, kad mokykloje ji labiau reikalinga, negu politikoje.
Iki pat senyvo amžiaus Gabrielė Petkevičaitė-Bitė liko ištikima Lietuvos moterų judėjimui. 1920 m. birželio 8–12 d. dalyvavo Aštuntajame tarptautiniame moterų suvažiavime Ženevoje. Čia skaitė pranešimą. 1933 m. Kauno leidykla „Dirva“ išleido rašytojos romaną „Ad astra“, kuriame yra daug jos autobiografijos fragmentų, atskleidžiamų per romano herojės Elzės Kęsgailaitės tautinio sąmonėjimo procesą. Ji buvo įsitikinusi, kad moterų politika – tai pirmiausia kova prieš visuomenės nedorybes: girtuokliavimą, žmonių tamsumą, tingėjimą, prostituciją, šeimų degradavimą, žmonių abejingumą politikai ir valstybės reikalams. Grįsdama savo mintis pasaulio žymiausių filosofų kūriniais, rašė: „Žmonės, kuriems nerūpi politika – tai žmonės, kuriems ir jų šalies gerovė nerūpi; kurie paskendę vien savo rūpesnyje apie savo smulkutį „aš“, apie savo kišenę, apie savo išsikėlimą prieš kitus. Tokie žmonės verti tik pasigailėjimo ir tauta už juos gali skirti tik pigią kainą.“ (Ten pat, p. 442); „Laisva Lietuva šaukia laisvus piliečius dėtis prie valstybės kuriamojo darbo. Čia pasireiškia visas mūsų tautos būdas savo kilnumu, savo gražumu.“ (Ten pat, p. 668). Lietuvos politiniame žmonių švietime ji ypač didelį vaidmenį skyrė inteligentijai ir rašė: „Mes, inteligentai, nesam to vardo verti, jei nesistengiame būti liaudžiai švyturiais kelrodžiais apsiautusiose ją tamsybėse.“ (Ten pat).
1937 m. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė dalyvavo Antrajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune. Skaitė pranešimą „Felicija Bortkevičienė kaip Lietuvos moteries visuomenininkės tipas“. Pranešimo pabaigoje kalbėjo: „Mes, Lietuvos moterys, vienos iš paskutiniųjų kelkimės iš amžiais tvėrusio vergavimo. Tas mūsų ruošimos į kovą už mums priderančias žmogaus-piliečio teises – tai naujos saulės pažibai, saulės, dildančios mūsų Tėvynės tamsumus ir nuoskaudas! Kelkimės, seserys, švieskimės! Teišdilsta Lietuvos moters pasiguodimas: „Auga medis iš ašarų, kur aš pati stovėjau“. Stenkimės į guodimos vietą, pilnos pajautimo žmogaus vertės, ištarti: „Mano kovų ir darbų medis klesti! Sodinau jį drauge su broliais, teisybės ištroškusiais! Teauga jis ir težydi! Tesuteikia jis atgajų Tėvynei ir per ją visai žmonijai puikius atnaujinimo vaisius!“ (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Apie moterų klausimą // Ten pat, p. 366–377).
Jeigu šios mintys nebūtų užrašytos rašytiniuose dokumentuose su konkrečiomis datomis, turbūt būtų sunku patikėti, kad Gabrielė Petkevičaitė-Bitė jas parašė prieš šimtą metų, o ne mūsų dienomis. Laikas jų aktualumo neužtemdė, tik dar labiau paryškino. Jos žadina, moko ir rodo kelią. Pasidžiaukime Gabrielės Petkevičaitės-Bitės darbų aktualumu ir šiandien.