Pokalbis su JAV fiziku Raymond J. Krisst (Rimu Kriščiokaičiu)
Kiekvieno mokslininko gyvenimas – nepakartojamai spalvingas. Tai lemia tiek jo asmeninis pasirinkimas, tiek ir daugelis atsitiktinių veiksnių bei aplinkybių. Mokslininko karjerą formuoja jo socialinė, ekonominė ir kultūrinė aplinka, kuri kiekvienoje valstybėje yra skirtinga. Mūsų stebėjimai rodo, kad gana dažnai stokojame informacijos apie iš Lietuvos kilusių, bet užsienyje gyvenančių mokslininkų veiklos sąlygas, jų sukauptą patirtį. Ne visada žinome apie jų tyrimų rezultatus ir ryšius su gimtuoju kraštu. Kiekvienas naujas susitikimas su kitose valstybėse subrendusiais mokslininkais padeda susidaryti išsamesnį vaizdą apie jų kūrybinę veiklą, suteikia daug informacijos apie institucijas, kuriose jie dirba, ir galimybes plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą.
Tokių motyvų skatinama Bostone gyvenanti žurnalistė Dalia Shilas kalbėjosi su JAV fiziku dr. Raymond J. Krisst, Lietuvoje žinomu kaip Rimas Kriščiokaitis, nuo pat atvykimo su tėvais į JAV (1949 m.) gyvenančiu Hartforde, Konektikuto (Connecticut) valstijoje. Mokslininkas vykdė fundamentinius ir taikomuosius tyrimus Mičigano (Michigan State University, East Lansing), Jeilio (Yale) ir Harvardo universitetuose, Argono nacionalinėje laboratorijoje (Argonne National Laboratory), Masačiusetso technologijos institute (Massachusetts Institute of Technology), Helmholtzo asociacijos mokslinių tyrimų centro DESY (Deutsches Elektronen-Synchrotron) laboratorijose Vokietijoje ir kt. Daugiaplanė dr. Rimo Kriščiokaičio veikla tikrai gali pasitarnauti mokslo ir verslo plėtrai Lietuvoje.
Esate gimęs Lietuvoje. Ką prisimenate iš savo vaikystės?
Gimiau 1937 m. Barzduose (Šakių r.). Vaikystės prisiminimai – labai malonūs. Lukšių mokykloje baigęs pirmą klasę, per vasarą stengiausi atmintinai išmokti daugybos lentelę. Pas mus dažnai lankydavosi pažįstamas studentas ir mudu, nepaisant amžiaus skirtumo, žiūrėdami į dangų, kalbėdavomės apie mėnulį, žvaigždes… Man visa tai buvo labai įdomu. Gal šie įspūdžiai ir paskatino susidomėti fizika. O po metų, kai Hirosimoje buvo susprogdinta pirmoji atominė bomba, atsimenu, kad labai norėjau suprasti, kaip ji veikia. Pastarasis įvykis tikrai turėjo didelės įtakos vėlesniam apsisprendimui pasirinkti fizikos studijas.
1944 m., būdamas vos septynerių, kartu su tėvais (Levantina ir Pranu Kriščiukaičiais) pasitraukėte iš Lietuvos. Kokie to meto Jūsų prisiminimai?
Trumpam sustojome Berlyne. Centrinėje stotyje (Hauptbahnhoff) mus staiga užklupo baisus bombardavimas. Kadangi spėjome pasislėpti trijų aukštų namo rūsyje, likome net nesužeisti. Tačiau vėliau, pakeliui į Kulmbach (Bavarijoje), ne kartą buvome patekę į tikras karo situacijas. Vienoje iš jų sužeidė mamą. Mačiau daug žmonių su šautinėmis žaizdomis.
1945–1949 m. praleidome Vokietijoje, pusiau sugriautose kareivinėse įkurtoje perkeltųjų asmenų (angl. displaced persons, DP) stovykloje Hanau prie Maino. Šią stovyklą rėmė Jungtinių Tautų paramos ir atkūrimo administracija (The United Nations Relief and Rehabilitation Administration, UNRRA). Ten jau buvo šiek tiek ramiau. Kartą stovykloje apsilankė JAV prezidento T. Ruzvelto (Franklin D. Roosevelt) žmona ir pasiūlė visiems grįžti namo. Buvo akivaizdu, kad ji visai nesuprato mūsų situacijos.
DP stovykloje gyveno latviai, estai, lenkai. Visi galėjo lankyti mokyklas, kuriose buvo dėstoma gimtąja kalba. Aš lankiau lietuviškąją, kuri, kiek tada supratau, buvo puiki. Tapau skautu, žaidžiau krepšinį, futbolą, tenisą. Man ten buvo visai neblogai. Tėtė dirbo stovyklos štabe. 1947-aisiais gimė mano sesuo.
1949 m. vasario 16 d. Jūsų šeima, kaip karo pabėgėliai, atvyko į Niujorką.
Mus priėmė ir padėjo įsikurti pasiturinti tėtės pusseserė Agnė Gizas, gyvenusi Hartforde. Taip mes ir atsidūrėme Konektikuto (Connecticut) valstijoje. Čia netrukus įsitraukiau į lietuvių bendruomenės veiklą. Buvau skautas, ateitininkas, lankiau šeštadieninę lietuviškąją mokyklą. Su tėvais gyvenau, kol man sukako šešiolika metų. Taigi, gana jaunas įstojau į universitetą. 1975 m. mano vardas ir pavardė Jungtinėse Valstijose buvo sutrumpinti. Tapau Raymond Krisst. Tačiau anksčiau parengti mano moksliniai straipsniai yra pasirašyti senąja pavarde, kuria ir dabar prisistatau, bendraudamas su lietuviais.
Ar dažnai lankotės Lietuvoje?
Nuo 1987 m. – beveik kasmet, atvykstu tiek darbo, tiek asmeniniais reikalais. Prieš 22 metus atgavau Lietuvos pilietybę ir dalį tėvų žemės Šakių rajone.
Ką manote apie dvigubą pilietybę?
Vyriausioji dukra Rima Lietuvos pilietybę turi jau 15 metų. Neseniai kalbėjomės Niujorko konsulate dėl pilietybės suteikimo ir mano sūnui. Jau rengiami dokumentai. Mano įsitikinimu, turėtų būti leidžiama turėti dvi pilietybes. Pavyzdžiui, Amerikos žydai, spręsdami šią problemą, įdėjo daug pastangų, nes kartu norėjo būti ir Izraelio piliečiais. Vargu ar kas nors tiki, kad gali kilti karas tarp Amerikos ir Lietuvos. Nesuprantu, kodėl visi, neseniai atvykę į Ameriką iš Lietuvos, yra apribojami viena pilietybe.
Kokia veikla užsiimate Lietuvoje, bendradarbiaudamas su mokslo institucijomis?
Dar 1989 m. Lietuvos mokslų akademijos kvietimu kelias savaites dėsčiau Kauno energetikos institute, kuriam tuo metu vadovavo prof. Jurgis Vilemas. Po metų naujasis Lietuvos vadovas prof. Vytautas Landsbergis pakvietė į pokalbius apie Lietuvos ekonomiką ir verslo galimybes. Kalbėjau ir Lietuvos televizijos laidose.
1994–1998 m. su dviem kolegomis – „Ensign-Bickford“ (Simsbury, Connecticut) vyresniuoju viceprezidentu ir verslininku iš Kalifornijos (California) – vedėme derybas dėl skaidulinės optikos gamyklos pardavimo Lietuvai. Ilgai svarstėme sutarties sąlygas, aptarėme finansinius klausimus, tačiau, kai liko tik pasirašyti sutartį, Lietuvos atstovai iš derybų pasitraukė. Tik vėliau jie aiškino, kad tikėjosi daug mažesnės kainos.
1995–1998 m. buvau generolo Jono Kronkaičio, pulkininko Algimanto Garsio ir kitų vadovaujamo Baltijos instituto valdybos nariu. Norint juo tapti, reikėjo turėti JAV karinį laipsnį ir būti lietuvių, latvių ar estų bendruomenės nariu. Ši organizacija vėliau tarpininkavo, kad generolas majoras J. Kronkaitis taptų Lietuvos kariuomenės vadu ir galėtų prisidėti modernizuojant Lietuvos ginkluotąsias pajėgas.
1998–2006 m. kasmet lankiausi Lietuvoje, spręsdamas tiek asmeninius, tiek mokslinio bendradarbiavimo klausimus. 2006 m. Hartforde kartu su dr. Dalia Giedrimiene įkūrėme pelno nesiekiančią organizaciją „Baltic – New England Development Network, Inc” (BALTNET). Jos tikslas – skatinti bendradarbiavimą tarp Baltijos valstybių ir Naujosios Anglijos (New England) regiono verslo, kultūros ir švietimo įstaigų. BALTNET kartu su prekybos rūmais „Metro Hartford Alliance” padėjo Naujojoje Anglijoje apsilankiusiems Baltijos šalių atstovams susitikti su vietiniais verslininkais.
Jau daug metų su JAV Lietuvių bendruomenės (LB) Naujosios Anglijos apygardos pirmininke, JAV LB Krašto valdybos Mokslo tarybos pirmininke dr. Regina Balčaitiene dalyvauju svečių iš Lietuvos – Švietimo ir mokslo, Ūkio, Užsienio reikalų ministerijų bei aukštojo mokslo institucijų atstovų – susitikimuose su garsių JAV universitetų, tokių kaip MIT (Massachusetts Institute of Technology), Harvardo ir pan., mokslininkais bei vadovais. Dalyvauju kuriant tarptautinių mainų programas ir analizuoju jų įgyvendinimo galimybes Lietuvoje ir JAV. Gerai žinau Kembridžo (Cambridge) ir Bostono universitetų infrastruktūrą. Teko ne vienerius metus dirbti su Nobelio premijos laureatų lygio mokslininkais.
2011–2013 m. trijų Baltijos valstybių atstovams sudarėme galimybę nemokamai dalyvauti MIT Liaison programos konferencijoje Briuselyje. Ši veikla tęsiama ir dabar. Pastaruosius porą metų organizuoju susitikimus su lietuvių kilmės profesoriumi, 2013 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatu Robertu Shiller‘iu iš Jeilio (Yale) universiteto. Dabar organizuojame Baltijos valstybių atstovų ir vietinių verslininkų susitikimą, kuris įvyks šių metų spalio mėnesį Hartforde. Šį renginį remia BALTNET.
Jūsų veikla – tikrai įspūdinga. Fizikos profesorius, vadybininkas, tarptautinio verslo konsultantas, derybininkas, dėstytojas. Kas Jums gyvenime svarbiausia?
Esu veiklos žmogus. Visada dariau tik tai, kas man buvo įdomu. Dariau tai, kas davė geriausią rezultatą.
Kuriose fizikos srityse dirbote ir kaip ši veikla keitėsi metams bėgant?
1961–1966 m. kartu su dr. Sherwood Haynes Argonne, Oakridge laboratorijose ir Mičigano universitete (Michigan State University) vykdėme eksperimentus su radioaktyviaisiais šaltiniais. Pirmieji pasaulyje išmatavome mažos energijos Ože (Auger) elektronų L-spektrą. Tyrėme elektronų apvalkalo sužadinimus dėl silpnos sąveikos reakcijų, vykstančių atomo branduolyje. Patys kūrėme beta spindulių spektrometrus ir greitintuvus. Vėliau Ože spektroskopija tapo labai plačiai naudojamu tyrimo metodu. Mūsų matavimai patvirtino tuo metu naudotas kvantines teorijas šiam reiškiniui aprašyti. Atliekant kvantinius skaičiavimus, teko bendrauti ir su akademiku Adolfu Juciu, sukūrusiu fizikos teoretikų Lietuvos mokyklą. Kurį laiką su juo susirašinėjau.
1965 m. pradėjau eksperimentuoti Kembridžo (Cambridge), Harvardo ir Masačiusetso (Massachusetts) technologijų institute su poliarizuotų mažos ir didelės energijos elektronų šaltiniais, dirbau Kembridže prie elektronų sinchrotroninio greitintuvo (CEA) (6GeV). Tyrimai vyko keliomis kryptimis. Pirmiausia reikėjo sukurti magnetinę mažos energijos elektronų gaudyklę, po to patobulinti vandenilinį mazerį ir kitus sudėtingus elektroninius prietaisus. Tuo metu buvau minėtų eksperimentų grupės vadovas. Motyvacija sukurti poliarizuotus elektronų srautus ir stacionarius poliarizuotus taikinius buvo labai stipri. Jau buvo pradėta kalbėti apie hadronus, kvarkus, gliuonus ir pan. Tai buvo pati Standartinio modelio kūrimo pradžia.
Dėl politinių priežasčių, vykstant Vietnamo karui, elektronų sinchrotroninis greitintuvas (CEA) buvo uždarytas, o visa mano laboratorija perkelta į Vokietiją – jau minėtą DESY. Pirmuosius svarbiausius rezultatus gavome ir paskelbėme dirbdami DESY. Aprašėme eksperimentus su aukštos energijos poliarizuotais elektronais ir pateikėme savo teorinius skaičiavimus kartu su bendraautoriu Wu-Yang Tsai 1970 m. publikuotame straipsnyje. Aukštų energijų fizikos srityje daug prisidėjau prie tiriamų procesų modeliavimo ir skaičiavimų. Taip pat ir dirbant su komerciniais reaktoriais „Combustion Engineering, Inc.“ Vindsore (Windsor, Connecticut), rimtai prisidėjau skaičiuojant visų sistemų veikimo paklaidas ir užtikrinant reaktorių saugumą. Esu pagrindinis stochastinio modeliavimo programos JAILAI ir jos pritaikymo branduoliniams reaktoriams autorius.
Mano dabartiniai moksliniai interesai apima fiziką, kosmologiją ir astronomiją. Domiuosi Alfa magnetinio spektrometro (AMS), kuris dabar dirba tarptautinėje kosminėje stotyje, matavimų duomenimis. Eksperimento, kuriam vadovauja Nobelio premijos laureatas, Masačiusetso technologijų instituto profesorius Samuel Chao Chung Ting, tikslas – tirti kosminius spindulius, nukreiptus į Žemę, išvengiant atmosferos poveikio. Mano pažintis su prof. Ting tęsiasi nuo darbo DESY laboratorijose laikų. Reguliariai gaunu CERN‘o pranešimus. Dabar nagrinėjami šie principiniai klausimai:
Kodėl visata yra sudaryta iš materijos, bet ne iš antimaterijos?
Kodėl kosminiai gama spinduliai prie tam tikrų energijų baigiasi ir ką ta energijos vertė reiškia?
Kokia yra tamsiosios materijos struktūra? Koks matuojamų pozitronų srautų ryšys su tamsiąja energija?
Nuolat stebiu CERN’o Didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo (Large Hadron Collider) naujienas apie bandymus, vėl pradėtus po dvejus metus trukusio šio įrenginio atnaujinimo, padidinant protonų spindulių energiją iki 14 TeV. Dalyvauju teoriniame tyrime, kuriuo siekiama paaiškinti, kodėl eksperimentiškai nustatyta Higso dalelė (Higgs boson) patvirtina elementarių dalelių mases. Analizuoju supersimetrijos teorijos išvadas. Domiuosi, ar Higso dalelės bus užfiksuotos, esant didesnei energijai, ir kokią įtaką tai turės standartinei lauko teorijai (Field Theory). Nuolat gaunu CERN’o Brukheveno (Brookhaven) nacionalinės laboratorijos pranešimus. Apžvelgiu gravitacinės teorijos problemas, atsirandančias už A. Einšteino bendrosios reliatyvumo teorijos ribų. Lankau Harvardo, MIT, Konektikuto ir Jeilio universitetų koliokviumus.
Turite savo konsultacinę firmą „Energy Transfer Systems, Inc.”. Papasakokite apie jos veiklą.
„Energy Transfer Systems, Inc.” konsultuoja visų rūšių energijos – branduolinės, saulės, vėjo ir kt. – gavybos klausimais. Dalyvaujame „Eko“ (Eko Green Power) specialios paskirties priemonių įgyvendinimo projekte. Ieškome investuotojų – reikia mažiausiai 43 mln. eurų, kad įsigytume žemės sklypus ir pradėtume statyti Jungtinėje Karalystėje (United Kingdom) pirmąją iš šešių gamyklų, kurioje energija būtų gaunama iš atliekų. „Eko“ sukūrė technologiją ir jau parengė investicinį projektą statyti energijos gavybos įmones, kurios perdirbs atliekas pirolizės būdu. Pirolizės metodas grindžiamas nenutrūkstamu katalitinės depolimerizacijos procesu, kurio metu atliekos nebus deginamos, todėl jėgainės neišmes jokių teršalų. ES CE sertifikatas patvirtina, kad tai yra įmanoma.
Kompanija rado ir numato įsigyti šešis žemės sklypus, kurių kiekviename bus pastatyta po 50 megavatų galios jėgainę. Kiekviena tokia jėgainė bus įsteigta kaip specialios paskirties priemonė. Energijos gavybą tikimasi pradėti po penkiolikos mėnesių nuo statybų pradžios. Kiekvienos įmonės statyba kainuotų po 75 mln. eurų. Manau, kad tai galėtų sudominti ir Lietuvos Vyriausybę bei Kauno energetikos institutą. Labai nauja ir pažangi technologija padėtų išspręsti daugelį atliekų tvarkymo ir energijos gavybos problemų.
Dar viena Jūsų veiklos sritis – kuriate televizijos laidas. Keletą metų vedėte laidą „Dr. Ray Krisst požiūris“. Kaip tapote tokios laidos vedėju?
Trys mano vaikai lankė Krosbio (Crosby) vidurinę mokyklą Vakarų Hartforde. Dalyvavau Mokytojų ir tėvų tarybos veikloje, vėliau buvau išrinktas tarybos prezidentu. Vietinis televizijos kanalas pakvietė dalyvauti. Šią laidą vedžiau apie dešimt metų.
Ačiū Jums už atsakymus.
Šį interviu inicijavo ir „Mokslo Lietuvai“ parengė aktyvi JAV lietuvių visuomenininkė Dalia Shilas, Bostono lituanistinės mokyklos mokytoja ir Ryšių su visuomene skyriaus vadovė. Ji yra JAV Lietuvių bendruomenės XXI tarybos narė ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) XV Seimo narė. PLB Seimo posėdžiai šių metų liepą rengiami Vilniuje. Iki išvykimo į JAV D. Shilas dirbo Lietuvos televizijoje.
