Pirmoji lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazija įžengė į antrąjį šimtmetį

Prof. dr. Libertas Klimka

Pirmosios lietuvių gimnazijos įkūrimo istorinės aplinkybės – labai sudėtingos. Mūsų krašto šviesuoliai šio darbo ėmėsi, išnaudodami menkiausią palankią spragą tarp didžių pasaulio XX a. pradžios politinių įvykių, suprasdami tą nepaprastą naudą, kurią būsimai nepriklausomai Lietuvai gali atnešti tautinio švietimo židinys. Neabejotina, kad, steigiant gimnaziją, buvo galvojama apie atsikursiančią valstybę. Vokiečių kariuomenei 1915 m. rugsėjo 5 (18) d. užėmus Vilnių, iniciatyvos ėmėsi „Lietuvių draugijos dėl karo nukentėjusiems šelpti“ centro komitetas. Gimnazija buvo įsteigta be jokio leidimo ir pavadinta „J. Basanavičiaus, M. Biržiškos ir P. Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokomis“. Vadovauti pasiūlyta Mykolui Biržiškai (1882–1962), literatūros istorikui, baigusiam Maskvos universitetą.

 

Pirmasis mokytojų tarybos posėdis įvyko 1915 m. rugsėjo 26 d. (spalio 9 d.). Dirbti pradėjo 15 mokytojų, o į pirmąsias pamokas penkiose klasėse susirinko vos 47 mokiniai (30 berniukų ir 17 mergaičių). Patalpos gimnazijai buvo išnuomotos Pimonovo namuose Didžiosios Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus) ir Kaukazo (dabar Mindaugo) gatvių sankirtoje (Nr. 14/17). Po kelių mėnesių gimnaziją į savo globą perėmė Vilniaus lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Nuo 1916 m. vasario 16 d. M. Biržiškos vadovaujamos mokyklos oficialus pavadinimas – „Ryto“ draugijos Vilniaus lietuvių gimnazija. Ji jau veikė pagal mokytojų apsvarstytą ir patvirtintą programą.

 

Mokinių skaičius dėl įvairiausių karo nulemtų priežasčių nuolat keitėsi: vieni išstodavo iš gimnazijos, kiti atvykdavo. Didesnę jų dalį sudarė gyvenantys įvairiose lietuvių prieglaudose ir bendrabučiuose. Vilniuje buvo kelios lietuvių vaikų prieglaudos: Antakalnio, Agronomų, Aušros Vartų (Nr. 12), Didžioji (Subačiaus g. 23), Markučių, šv. Mikalojaus, Pranciškonų (priešais šv. Mikalojaus bažnyčią), Panamarų (Filaretų g.), Žiburėlio (Literatų g. 11). Vėliau dar įkurta Birutės mergaičių prieglauda Žvėryne. Visu tuo „ūkiu“ rūpinosi Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti (po karo pertvarkyta į Labdarybės draugiją). Jos valdybos centro komitetui vadovavo Jonas Basanavičius.

Skurdus maistas, šiltesnių rūbų stygius ir su tuo susijusios ligos labai trikdė normalų mokymąsi. Vadinamieji bendrabutiečiai daržoves augindavo patys, o tuos daržus naktimis dar ir saugodavo nuo vagių. Pranciškonų prieglauda turėjo visą ūkį Markučiuose: žemės sklypą, sodą, dvi karves ir arklį. Bendrabučiai ne tik priglaudė ir maitino lietuvių vaikus. Jų personalas tęsė mokyklinį ugdymo procesą, daugiausia padėdamas geriau išmokti lietuvių kalbą. Tik geru žodžiu prisimenamos šv. Mikalojaus bendrabučio, įsikūrusio ant Tauro kalno (Pamėnkalnio g.), vedėja Marija Žukauskaitė (1882–1966) ir jos bendrapavardė Marijona, dirbusi virėja. Pagarbą užsitarnavo ir „Panamarų respublikos“ vedėjas mokytojas Adomas Cicėnas. Iš pradžių kaimo vaikai kai kuriuose bendrabučiuose jautėsi nejaukiai, nes kiti juos pravardžiuodavo „vesniokais“ (lenkiškai „kaimiečiais“) arba „piemenimis“. Mat nemaža dalis bendrabučio gyventojų buvo miesto vaikai, čia apgyvendinti dėl labai įvairių karo ir okupacijų nulemtų priežasčių. Pasiturinčių tėvų vaikai gimnazijoje išsiskyrė savimi pasitikinčia laikysena, taigi kiti juos praminė „zingeriais“. Susibičiuliavę vaikai vieni kitus jau vadindavo draugais. Didžiausia to meto prieglaudos vaikų pramoga buvo kolektyvinis kino filmų lankymas.

 

Trūko ir mokytojų. Dauguma pedagogų buvo pasitraukę į Rusiją ir ten dirbo Voronežo lietuvių gimnazijose. Gimnazija iki 1922 m. turėjo parengiamąją klasę, vadinamąjį prieklasį, kur buvo išlyginamas labai nevienodas, karo sąlygotas mokinių pasirengimas. Vienas prieklasis būdavo skiriamas nemokantiems arba silpnai mokantiems lietuvių kalbą. Dvejus mokslo metus buvo įvestas netgi „priešprieklasis“.

Paskelbus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, gimnazija 1918 m. lapkričio 27 d. perėjo Švietimo ministerijos žinion. Metų pabaigoje mokinių skaičius labai išaugo, nes iš Voronežo ėmė grįžti karo pabėgėliai. Tuomet trylikoje klasių 21 mokytojas mokė 320 vaikų. Gimnazijai buvo paskirtos patalpos Jurgio pr. 38, name, kur anksčiau buvo rusų moterų gimnazija, vėliau – vokiečių karo ligoninė, o dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos I rūmai (Gedimino pr.). Mokykla pavadinta Pirmąja Vilniaus vyrų gimnazija, nes lygiagrečiai buvo steigiama ir moterų gimnazija, vadovaujama Onos Mašiotienės.

 

1919 m. sausio 5 d. bolševikams užėmus Vilnių, gimnazijai vėl teko glaustis po „Ryto“ švietimo draugijos sparnu. Į ją sugrįžo mergaitės, gimnazijai atiduotas uždaromos rusų vyrų mokyklos turtas – kabinetų prietaisai ir biblioteka. 1919 m. kovo mėnesį išleista pirmoji abiturientų laida, gimnaziją baigė vienuolika mokinių. Rugpjūčio 23 d. dar vienai mokinių grupei buvo įteikti gimnazijos baigimo liudijimai.

 

Po L. Želigovskio įvykdytos 1920 m. spalio 9 d. Vilnijos okupacijos pradėta daug rimčiau varžyti tiek lietuvių kultūrinę veiklą, tiek ir gimnazijos darbą. Bendrabučiuose – kratos ir suėmimai, kaltinimai prolietuviška veikla. 1921 m. rugpjūčio 18 d. Švietimo departamento įsakymu buvo uždaryta Lietuvių mergaičių gimnazija. Lenkų valdžia pareikalavo pakeisti ir vyrų gimnazijos vardą bei išsikraustyti iš užimamų patalpų. O pastatas per vasaros atostogas jau buvo suremontuotas, net malkų žiemai parūpinta. Pedagogų tarybos 1921 m. rugpjūčio 22 d. atsakas buvo toks: gimnazija vadinsis Vytauto Didžiojo vardu. Spalio 1 d. popietę gimnazija ir mokytojų seminarija buvo prievarta iškraustytos iš užimamų patalpų. Policijai talkino Stepono Batoro universiteto studentai korporantai ir lenkų skautai, taigi būta ir tokių tautinio nepakantumo apraiškų. Mokiniai buvo iki kraujo mušami, niokojamas inventorius. Užpuolikus ypač įsiutino skriaudžiamųjų sugiedotas himnas „Lietuva, tėvyne mūsų“. Per šią antilietuvišką akciją, spaudoje pavadintą „Trečiaisiais Kražiais“, iš gimnazijos atėmė ne tik patalpas, bet ir biblioteką bei mokymo kabinetus. Po kelių dienų buvo įvykdytas dar vienas valdžios išpuolis – 250 vaikų ir 30 tarnautojų naktį išvaryti iš Didžiosios prieglaudos Našlaičių gatvėje.

 

Mokslą gimnazijoje pavyko atnaujinti spalio 15-ąją, prisiglaudus žydų realinėje gimnazijoje Arklių g. 1., Lichtenšteino namuose, ir tik popietinėmis valandomis. Nuo 1921 m. gruodžio 1 d. buvo išsinuomotos buvusio viešbučio patalpos Pilypo g. 12, Lukaševičių namuose (dabar Šermukšnių g. 3). Visos klasės negalėjo tilpti dvylikoje kambarių, todėl vyresniosios klasės mokėsi popietiniu laiku – nuo 15 valandos. Mokyklos biblioteka buvo įsprausta dviejuose mažuose kambarėliuose. Ne ką daugiau vietos galima buvo skirti ir dviem kabinetams – fizikos bei bendram botanikos, zoologijos ir chemijos. Tiesą sakant, ir demonstracinių prietaisų nedaug turėta. Pavyzdžiui, optikos reiškinius, dėstant fiziką, buvo galima iliustruoti tik mikroskopu ir teleskopu. Ypač trūko galimybių atlikti chemijos bandymus. Tačiau lenkų valdžios represijos nesibaigė tik patalpų ir turto iš gimnazijos atėmimu: 1922 m. direktorius Mykolas Biržiška, mokytojai Vaclovas ir Viktoras Biržiškos, Andrius Rondomanskis, mokyklos gydytojas Jonas Augevičius buvo deportuoti iš Lietuvos. Iš mokytojų gretų įvairiomis priekabėmis buvo išstumti šie pedagogai: dr. D. Alseika, kunigai M. Pšemeneckis ir N. Pakalka, P. Karazija, O. Žebrauskaitė, V. Bucevičius, A. Krutulys, P. Valavičiūtė ir kiti.

 

Nepaisant sunkių karo ir okupacijų aplinkybių, nestabilaus mokinių skaičiaus mokslo metais, lietuvių gimnazija savo gabių vedėjų ir mokytojų dėka, taip pat bendruomenės pastangomis augo ir tvirtėjo. Ne vienas pirmųjų dirbo gimnazijos mokytoju, neturėdamas specialiojo pedagoginio išsilavinimo. Vyriausias gimnazijos mokytojas, vienas iš jos steigėjų, Povilas Gaidelionis netgi nebuvo baigęs aukštojo mokslo, tik studijavęs Peterburgo technologijos institute, tačiau turėjo įgimtą pedagoginį talentą. Jį mokiniai labai gerbė ir mėgo.

Mokytojauti į gimnaziją atėjo lietuvių tautinio atgimimo pašaukti Vilniaus krašto šviesuoliai, kurie šio darbo ėmėsi ne dėl užmokesčio, bet iš būtinybės, dėl kilnios tautinės idėjos. Kartu tai buvo ir ryškūs visuomenininkai, įvairių lietuviškų organizacijų vadovai. Pirmųjų mokytojų sąraše buvo būsimieji Lietuvos Respublikos prezidentai – Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis, trijų universitetų (Kauno, Vilniaus ir Pinebergo) profesoriai broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos, kompozitoriai Juozas Naujalis ir Teodoras Brazys, garsūs dailininkai Antanas Žmuidzinavičius, Vytautas Kairiūkštis ir Adomas Varnas, dailės istorikas ir muziejininkas Paulius Galaunė, vyskupas Mečislovas Rainys, švietimo ministras Konstantinas Šakenis. Tautos patriarchas Jonas Basanavičius buvo ne tik gimnazijos steigėjas, bet ir jos gydytojas. Vilniuje nuolat besikeičiant politinėms sąlygoms, keitėsi ir personalo sudėtis. Dalis mokytojų pasitraukė į Kauną.

(Tęsinys – kitame numeryje)