Tarsi gerokai aplenkęs savo metus, kūrybingas, žavintis veiklumu ir energija – toks yra chirurgas onkologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras Algirdas Jackevičius.
Ankstyvoje jaunystėje užvaldžiusi kelionių aistra suteikia jam energijos ir jaunatviškumo, net ir sulaukus brandaus amžiaus. Aštuoniasdešimt devynerių profesorius laisvalaikiui renkasi aktyvų poilsį ir prisipažįsta, kad niekada nėra buvęs sanatorijoje ar poilsio namuose. Tiesa, tik praėjusią vasarą jam teko trumpam pasinaudoti reabilitacijos paslaugomis.
Prof. A. Jackevičius yra apkeliavęs daugybę šalių. Gal net šešiasdešimt penkerius metus didžiausias jo pomėgis buvo kalnų slidinėjimas. Jaunystėje su Lietuvos rinktine važiuodavo į Kaukazo kalnus. Vėliau atostogas praleisdavo Švedijos, Austrijos, Italijos, Čekijos ir kitų šalių slidinėjimo centruose. 2013 m. dar slidinėjo Andoroje.
Kelionių įspūdžius, kitus užsiėmimus ir svarbiausius darbus prof. A. Jackevičius aprašė prisiminimų knygoje „Mintys apie gyvenimą“. Šią knygą galite skaityti internetiniame šaltinyje, žr. Lietuvos medicinos bibliotekos tinklalapyje: http://www.lmb.lt/; http://issuu.com/lmbtau/docs/algirdas_jackevicius_mintys_apie_gy/1 Parengė Janina Valančiūtė.
Ištrauka iš knygos „Mintys apie gyvenimą“.
Antroje poroje – A. Jackevičius. Asmeninio archyvo nuotr.
MINTYS APIE GYVENIMĄ
(ištraukos) Prof. Algirdas Jackevičius
PRATARMĖ
Veseniai pavyko išleisti knygą apie savo tėvą Stasį Jackevičių, gyvenusį ir dirbusį labai įdomiu Lietuvai laikotarpiu. Jaunas kaimo bernelis nuo pat vaikystės bendravo su knygnešiais, kurių Panevėžio apskrityje buvo nemažai, vėliau darbavosi viename pirmųjų Lietuvoje Juozo Masiulio knygyne, kol pats ryžosi steigti savo verslą.
Gulėdamas Santariškių ligoninėje ir laukdamas širdies bei kraujagyslių ištyrimo, pradėjau rašyti ir apie savo nueitą kelią. Ir man teko gyventi Nepriklausomos Lietuvos metu, mokytis lietuviškose mokyklose, gyventi vykstant Antrajam pasauliniam karui, kai jaunam vyrui grėsė pavojus būti pašauktam į sovietinę armiją. Vėliau laukė įdomus darbas Onkologijos moksliniame institute. Noriu pasidalinti ir tais įspūdžiais, kuriuos teko patirti per 76 keliones po įvairias šalis.
1944 m. vasarą, kai Sovietų armija pradėjo spausti vokiečius, mes gyvenome Valakampiuose. Prieš Sovietų armijai užimant Vilnių, su mama sugrįžome į butą, kuriame jau pasidarbavo vagys. Sutvarkę jį ir paėmę duonos kepalėlį, norėjome pasiekti Valakampius, tačiau prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios mus sustabdė vokiečių kareiviai ir pasakė, kad Valakampiuose jau yra sovietų daliniai. Grįžti į namus buvo pavojinga, todėl pasukome į bažnyčią. Mus priėmė kunigas, pernakvojome rūsyje.
Kadangi buvo karšta, aš iš namų buvau išėjęs su marškiniais trumpomis rankovėmis. Rytą kunigas davė savo apsiaustą. Norėdamas pažiūrėti, kas vyksta už bažnyčios sienų, nuėjau per šventorių prie vartų. Ir dabar prisimenu, kad maždaug už 50 metrų nuo vartų per aikštę ėjo trys kareiviai, vienas jų – su perrišta galva. Kareivis, pamatęs mane, sušuko „Partizanas!“ ir griebė šautuvą, tačiau viduryje einantis sužeistasis, matyt, pagal karinį laipsnį vyresnis, pamojo ranka ir tas šautuvą nuleido. Tikriausiai kunigiškas apsiaustas tada išgelbėjo man gyvybę. Po šio įvykio dvi paras neišėjau iš bažnyčios patalpų. Pagaliau grįžome į Valakampius, kur liko tėvas ir sesutė Aldona. Laimei, namiškius radome sveikus. Ten pabuvome dar savaitę, kol mieste baigėsi karo veiksmai. Dažnai tekdavo matyti, kai pavakariais nemažai žmonių su ryšuliais, prisigrobę vertybių, paliktų ištuštėjusiuose namuose, eidavo Neries pakrante.
Pasibaigus karo veiksmams mieste, iškilo grėsmė būti mobilizuotam į Raudonąją armiją, iš kur po mėnesio apmokymų būčiau nuvežtas kovoti kur nors prie Oderio. Mano amžius kariuomenei buvo tinkamas, nes per vokiečių okupaciją tėvas mane „pasendino“ šešeriais metais, kad nebūčiau šaukiamas į „arbeitsdinstą“. Vokiečiai jaunus vaikinus gaudė ir siuntė į Vokietiją darbams, kur buvo mokoma ir karinių dalykų.
Kartą, einant Totorių gatve, mane sustabdė sovietiniai kariai. Nors rodžiau dokumentus, kad esu Medicinos fakulteto studentas (dekanato administracija mums aiškino, kad studentų medikų nešauks į kariuomenę), jie liepė eiti su kitais sulaikytais vyrais į komendantūrą, o tai reiškė būti įtrauktam į sovietų armiją. Kadangi sulaikytų vaikinų būrio gerai nesaugojo, aš, gerai žinodamas Vilniaus kiemus, pabėgau. Tris dienas nakvojau sodo namelyje, bijojau, kad neateitų kareiviai į namus manęs ieškoti.
Laikraštyje perskaičiau, kad Lietuvos valstybinė dainų ir šokių ansamblio administracija kviečia atvykti į konkursą ir tapti ansamblio artistais. Kadangi mėgau šokti, nuėjau į šokių grupę. Man pavyko išlaikyti bandomąjį laikotarpį. Tapęs ansamblio artistu, gavau atleidimą nuo karinės prievolės. Grupei tuo metu vadovavo Zenonas Parulis, kuris vėliau buvo suimtas ir ištremtas į Sovietų Sąjungos gilumą. Jis grižo į Lietuvą po 4 ar 5 metų.
Ansamblio vadovybė, kuriai vadovavo žinomas kompozitorius Jonas Švedas, sudarė patenkinamas sąlygas tęsti medicinos mokslus. Aš gaudavau egzaminų sesijai nemokamų atostogų, todėl pavyko išlaikyti egzaminus ir atsiskaityti už praktinius užsiėmimus. Padėdavo ir Marytės Ašmonaitės (vėliau tapusios mano antrąja puse) paskaitų užrašai. Mes neretai kartu ruošdavomės egzaminams ant kalnelio prieš Šv. Rapolo bažnyčią. Vėliau šį kalnelį, kuriame augo alyvų medeliai, platinant Kalvarijų gatvę, nukasė.
Ansamblyje buvo nemažai artistų, tarp jų ir direktorius ūkio reikalams, atvykęs iš Sovietų Sąjungos. Jis buvo pasitraukęs vokiečiams užėmus Lietuvą. Tuo metu ansamblio ūkiniams reikalams vadovavo Galdikas, kuris, įsitraukęs į politiką, mums, ansambliečiams, vesdavo politines valandėles. Vieną kartą politinio užsiėmimo metu kažką pasakiau dėl jo teiginių. Kitą dieną mane pasikvietė kompozitorius Jonas Švedas ir tėviškai pamokė: „Jackevičiau, jeigu nori toliau studijuoti medicinos mokslus, užčiaupk savo burną.” Tai buvo labai geras tėviškas pamokymas, nes ansamblyje buvo nemažai asmenų, kurie klausydavosi mūsų kalbų ir vėliau pranešdavo atitinkamiems organams. Šokių vadovas Zenonas Parulis turbūt dėl to ir nukentėjo, nes nevengdavo išgėręs kalbėti prieš sovietinę santvarką.
Kadangi buvau jaunas vaikinas, o tuo metu tokių buvo mažai, nes vyko karas, merginos dažnai kviesdavosi į vakarėlius. Prisimenu, kai viename vakarėlyje dalyvavo Medicinos fakulteto Anatomijos katedros vedėjas dr. Markulis. Jau įsilinksminęs, neatsimenu kodėl, iš kišenės jis išsitraukė revolverį. Matyt, norėjo pasigirti. Jau tada man toptelėjo mintis, kad Markulis gali būti provokatorius. Vėliau, po daugelio metų, sutikau buvusį kurso draugą Lašą, kuris papasakojo, kad Markulis jį įskundė ir šis buvo suimtas bei išsiųstas į tremtį. Vėliau lankantis Paryžiuje pas kunigą Petrošių, kuris buvo lietuvių, atvykusių į Prancūziją, dvasinis vadovas, jis man davė paskaityti žinomo Lietuvos partizano Lukšio knygą. Lukšys aprašė, kaip Markulis išdavė partizanų vadovybę. Partizanai norėjo jį nubausti už išdavystę, tačiau Markulis tada visiems metams dingo iš Vilniaus. Matyt, saugumo organai patarė laikinai pasitraukti į Sankt Peterburgą (anksčiau vadintą Leningradu).
Pasibaigus karui, išėjau iš Lietuvos valstybinio dainų ir šokių ansamblio, tačiau iki studijų pabaigos dalyvavau Vilniaus universiteto šokių ansamblio veikloje. Universiteto šokių ansamblis buvo vienas geriausių Lietuvoje. Koncertavome Maskvos Didžiajame teatre, Latvijoje. Baigęs medicinos studijas, vadovavau Sveikatos ministerijos Profsąjungų tautinių šokių kolektyvui.
Pokaryje mes gyvenome gražiame trijų kambarių bute, Gedimino prospekte. Mus buvę kariškiai nuolat spausdavo, kad apleistume šį butą. 1946 m. kovo 1d. tėvą pasodino į Lukiškių kalėjimą dėl neva galimų finansinių pažeidimų, nes tuo metu jis dirbo Komunalinio ūkio komisariate ir padėdavo valgyklai gauti maisto produktų, kuriuos atveždavo iš Panevėžio. Vieną dieną atėjo kariškis su ramentais ir motinai pasakė, kad paliktume šį butą jiems, o patys kraustytumėmės į medinį namelį be patogumų Ankštojoje gatvėje. Jis pagrasino mamai, kad, jeigu nepaliksime šio buto, pamatysime baltąsias meškas, t. y. būsime ištremti į Sibirą. Namelyje nebuvo vandentiekio, kieme – šulinys su kartimi, netoli – lauko tualetas. Namelyje buvo trys nedideli kambariai. Šalia namo buvo nemažas (apie 15 arų) sklypas, kuriame persikėlę auginome daržoves, penėjome paršelį, laikėme ožką. Laimei, tėvą išteisino, bet mes taip ir likome gyventi šioje trobelėje. (Tęsinys – kitame numeryje)