Rimantas Matulis
Parašyti šį straipsnį paskatino akad. Eugenijaus Jovaišos monografijos „Aisčiai – kilmė“ ir „Aisčiai – raida“. Bandysiu ieškoti jungiančių grandžių tarp E. Jovaišos pateiktų archeologijos mokslo duomenų, Algirdo Patacko knygoje „Litua“ skelbiamos teorijos, kad baltai vos ne nuo ledynmečio buvo vietiniai mūsų girių gyventojai, ir Česlovo Gedgaudo bei Jūratės Statkutės Rosales teorijų, kuriose senovės baltai yra artimai tapatinami su getais – gotais ir apima didesnę Europos ir net Artimųjų Rytų dalį. Šiuose tyrinėjimuose labai didelį poslinkį suteikė E. Jovaišos ir kitų artimai dirbusių pagalbininkų naujausi bandymai nustatyti Ptolemėjo geografijoje minimų tautų gyventas vietas. Taigi, kaip galima bandyti suderinti šias, iš pažiūros visiškai prieštaraujančias viena kitai, teorijas?
Kuo giliau einame į praeitį, tuo daugiau nežinomųjų. O kai pasiekiame laikus, kurių nesiekia Biblija ir kiti seniausi raštai, tai pasineriame į tokią jūrą, kurios ne tik šaukštu, bet ir kibiru neišsemsim. Dažnai akademiniuose sluoksniuose susiformuoja „jau išspręstos ir visa apimančios sistemos“, tačiau vėliau, kaip čia minimu E. Jovaišos atveju, vėl daug ką reikia dėstyti iš naujo.
Turbūt į labiausiai dabar paplitusį ginčą, ar gotai buvo germanai, ar baltai, atsakysiu trumpai: savo kilme gotai daugiau artimesni baltams, nei germanams. Dabartines tautas ar jų junginius neįmanoma mechaniškai nukelti du ar tris tūkstančius metų į praeitį. Romėnų pavadinta „barbarų“ Europa yra neapsakomai sudėtingas tautų katilas, tačiau išvesti kažkokį siūlą, rišantį įvairias tautas, įmanoma ir netgi būtina. Kaip žinome, didžiosios tautos ir jų junginiai (germanai, slavai ir kt.) ne tik nukariauja silpnesnius kaimynus, bet ir savaime kuria istoriją „iš savo varpinės“, sau prirašo ir buvusias istorijoje tautas. Jeigu ne M. Gimbutienė, V. Toporovas ir kai kurie kiti žymiausi mokslo autoritetai, iki šiol būtumėme šaipęsi iš tokių nuomonių (o iš daug ko ir tebesišaipoma), kad baltų gentis galindai kažkada atsidūrė Ispanijoje ir prisidėjo prie ispanų kalbos suformavimo, arba kad baltai yra gyvenę iki Maskvos ir t. t.
Išsamesnį nagrinėjimą pradėsiu nuo Herodoto iš Halikarnaso (Halikarno), gyvenusio apie 484–430 m. pr. Kr., išsakytos žinios, kad trakų tauta yra pati didžiausia, neskaitant indų, ir jeigu trakai būtų vieningi, jie būtų nenugalimi. Turbūt niekas iš mūsų neabejoja, kad trakų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų grupei. Taigi, kuri iš dabartinių indoeuropiečių kalbų ar kalbų grupių yra artimiausia šios Herodoto minimos didžiosios trakų tautos kalbai ir kuri tauta šiuo metu, ar giminingų tautų grupė, yra artimiausia trakų tautai?
Bandysiu pagrįsti mintį, kad artimiausi šiai didžiausiai Herodoto minimai tautai, neskaitant indų, turėtų būti baltai. Herodotas tvirtina, kad getai yra „narsiausia ir tauriausia trakų gentis“. Netiesiogiai iš šio pasakymo galime daryti išvadą, kad getai etniniu požiūriu sudarė trakų genčių branduolį, t. y. didžiulė trakų genčių teritorija gali būti kildinama iš getų, o jau II–I a. pr. Kr., kaip rašo romėnų istoriniai šaltiniai, trakai persivadino dakais. Taigi, vėl nėra visiškai tikslu, nes Kristaus laikais Balkanų pusiasalyje dar buvo visi trys atskiri valstybiniai junginiai: Getija, Trakija ir Dakija. Tačiau tuo metu, kai Romos imperatorius Trajanas nukariavo Dakiją, kuri apėmė dabartinės Rumunijos teritoriją (II a. pr.), dakai jau užėmė svarbiausią vietą tarp trakų genčių. Tačiau kaip tik po šio Dakijos nukariavimo minėtų genčių junginyje vėl įsivyravo getų pavadinimas, Europoje paplitęs išvestiniais gotų, gudų, gitonų, masagetų, samogitų (samogetų), tirsagetų, geatų, heathobardų, jotvingių, jutų (jutai – getai, iš Jutlandijos atsikėlę į Britų salas, iš jų V a. išsikrausčius romėnams – R. M.), iš ankstesnių laikų chetų, hetų – hetitų ir kitais vardais. Apie tai labai taikliai daugelyje knygų yra rašiusi Jūratė Statkutė Rosales, taip pat Česlovas Gedgaudas. Tačiau daug kur, be getų, išlieka ir trakų bei dakų pavadinimai. Lietuvoje yra daug vietovardžių su šaknimi trak: Trakai (miestas), Trakai (kaimai Ignalinos, Jonavos, Jurbarko, Kėdainių, Marijampolės, Molėtų rajonuose), Trakų piliakalnis buv. Kovarsko rajone ir Radviliškio, Širvintų, Švenčionių rajonuose, Trakėnai (dabas – Jasnaja Poliana Rusijos valdomoje Karaliaučiaus srityje), Trakininkų kaimai Pagėgių ir Panevėžio rajonuose, Trakiškės kaimas Seinų apskrityje dabartinėje Lenkijoje, Trakiškių kaimas Kalvarijos ir Marijampolės rajonuose, Trakiškio kaimas Panevėžio rajone. Šilalės rajone yra Traksėdžio kaimas, kuris etniškai lyg ir reikštų „Trakų sodybą“. Tai pasakytina ir apie Traksėdžių kaimą Šilutės rajone ir t. t. Yra ir begalės pavardžių su šaknimi trak: Trakimas, Trakas, Trakelis, Traknys, Trakomaitis ir pan. Daugelis iš čia minėtų žodžių gali būti kilę ir iš žodžio trakas – „kirtavietė miške“ ar pan., tačiau daugelio jų kilmę iš minėtos trakų tautos vargu ar galėtume paneigti.
Įdomu, kad trakus ir dakus daugelis istorikų mini dar XI a. Apie tai daug rašė Teodoras Narbutas (T. Narbutt, Dzieje st. n. Lit., t. III, Wilno 1838, p. 203–205). Jis cituoja Voigtą, kad Mozurijos kunigaikštis Maslavas sujungė gentis Dacosque, Gethas kovai su Lenkijos karaliumi Kazimieru. Bogufalo leidinyje vietoj Dacosque, Gethas rašoma Ducesque, Gethos. Tai leistų daryti prielaidą, kad dakai Lietuvoje galėjo išvirsti į dukus, o šie vėliau į mūsų dzūkus, panašiai kaip prūsų ir trakų žodį „apė“ mes tariame kaip upė. Daugelį dzūkų kilus iš pietų rodo jų tamsesni plaukai ir tamsesnės akys, taip pat ir genetiniai tyrimai. Kaip čia neprisiminsi J. Basanavičiaus teorijos apie trakų ir frygų giminystę su lietuviais.
Įdomu, kad labai daug senųjų autorių Daniją, arba didesnę teritoriją greta Danijos prie Baltijos jūros, XI–XII a. vadina Dakija. Citata iš Helmoldo: „…in omnibus Borealibus regnis, Daciae scilicet, Suediae, Norwegiae, functus est authoritate Archiepiscopali, & legationis Apostolicae ministerio“. Karolio Lundijaus veikale danai vadinami Vakarų dakais: „…old boundaries of West Gothia with Sueonia and Dania („Senosios Vakarų Gotijos (vestgotų) sienos su Švedija ir Danija“ – R. M.)… toliau rašo: Danes (West Dacians).
Panašių tekstų, kur danai vadinami dakais, teko sutikti nemažai. J. Basanavičius pateikia tekstą, rašytą XII a., kuriame danai ir dakai minimi atskirai maždaug dabartinėje šiaurinėje Vokietijoje ir Danijoje: „Sunt etiam plurima…aliarum nationum regna, quae sicut sedes vel regni limites habuere videlicet Gothi, Dani, Daci, Rugi, Heruli, Gepidi etc.“ Apie 1346 m. Livonijos magistras puolė Daccones, Eystones ir Osolienses14. Čia gali būti minimi Dago ir Ezelio salų gyventojai Estijoje ir aisčiai (šiuo atveju – estai).
Dakijos ribų neapibrėžtumą senovėje rodo toks faktas, kad Agrippos žemėlapyje 12 m. pr. Kr. Vyslos upe eina siena tarp Germanijos ir Dakijos. Pagal tą patį Agrippos žemėlapį J. Basanavičius rašo, kad šiaurėje Dakija siekė Baltijos jūrą, taigi apėmė ir Lietuvą (J. Basanavičius, „Apie Trakų Prygų tautystę…“, V. 1921, p. 13. Detlefsen, Ursprung, Einrichtung und Bedeutung der Erdkarte Agrippas, Berlin 1906, p. 34).
Kadangi apie trakų, dakų ir getų giminystę esu parašęs daug straipsnių, toliau bandysiu įrodyti, kad Herodoto minimos antros didžiausios tautos trakų branduolys getai buvo baltai, arba kad baltų kilmė negali būti atsieta nuo getų. Turbūt niekas iš mūsų neabejoja, kad jotvingiai yra baltų gentis, o jie lotyniškuose tekstuose vadinami Getwesia, Getuesia, Getvezitae ir pan. Tik vėliau pirmasis garsas g pavirto į j. Beje šis garso pasikeitimas įvyko dar anksčiau, nei susiformavo slavai. Jau V a. Danija buvo vadinama Jutlandija, iš kurios jutai, kartu su anglais ir saksais, V a. iš Britų salų pasitraukus romėnams, įsiveržė į Britų salas ir ten įsikūrė. Žinome, kad anglų vardas išliko Anglijos pavadinime, saksai – Wessex (Vakarų saksų), Essex (Rytų saksų) ir Sussex (Pietų saksų) grafysčių pavadinimuose, o jutai, kituose šaltiniuose taip pat vadinami getais, įsikūrė pietvakarių Anglijoje. Kaip matome, jau V a. getų vardo pirmasis garsas kai kur buvo pakitęs į j. Tokius pakitimus galime aiškiai matyti slavų kalbose, kur žodžio gintaras tarimas yra pakitęs į „jantar“, Gediminas rusų šaltiniuose dažnai vadinamas Jedimin ir pan. Beje, šių eilučių autoriui anglų kalboje dažnai pasitaiko žodžiai, kuriuos galima būtų kildinti ne iš bendrosios indoeuropiečių prokalbės, bet iš baltų ar jiems labai artimų kalbų. Tačiau kol kas nuo šių nuomonių susilaikau, nes čia turėtų būti atlikti kruopštesni kalbiniai tyrimai. (Pabaiga – kitame numeryje)