Tarptautinio valiutos fondo tyrėjai parašė įdomią esė, kurioje daugiau ar mažiau tiesiogiai pasakė, kad neoliberali ideologija yra „pervertinta“ (žr. tekstą TVF svetainėje). Vienas įdomesnių šios esė įvertinimų pateko į mano akiratį – The Guardian apžvalgininkas „išrašė“ mirtiną diagnozę neoliberalizmui (žr. tekstą The Guardian svetainėje). Bet minčių iš originalaus TVF tyrėjų teksto galima pasisemti žymiai daugiau. Toliau dalinuosi savo mintimis apie perskaitytus tekstus.
Beskaitant šiuos du tekstus, ir menant praėjusią „laisvės nuo mokesčių“ dieną, man ėmė rutuliotis mintis, kad „ekonominio teisingumo“ vaikymasis yra visiškai beprasmis užsiėmimas. „Teisingumo“ paieškos yra netikras pasirinkimas. Ne vien todėl, kad žmogiškas „teisingumo“ suvokimas yra subjektyvus, bet dar ir todėl, kad galų gale vienintelis svarbus mums visiems dalykas yra ekonomikos „sveikata“ ir „gyvybingumas“. Gerai, kai sistema yra suvokiama kaip „teisinga“, bet tik „sveika“ ekonomika kuria geras paskatas žmonėms ir verslui. Tas turėtų būti akivaizdu, bet tas yra akivaizdu ne visiems.
Nevisai juokingas jumoristinis intarpas. Kuo skiriasi liberalus požiūris į ekonomiką nuo komunistinio? „Teisingumo“ supratimu.
Tuo tarpu klausimas kaip gerinti ekonomikos „sveikatą“ yra žymiai sudėtingesnis. Šiuo metu McKinsey institutas organizuoja esė konkursą, kurio tikslas atrasti būdus gaivinti ES ekonomiką (žr. konkurso skelbimą). Taip pat TVF ekspertai nuolat rengia rekomendacijas įvairioms valstybėms, o šios rekomendacijos kartais pastebimai prasilenkia su neoliberalizmo teorija (pvz., žr. TVF rekomendacijas Lietuvai). Man, kaip daugiau fizikui nei ekonomistui, konkrečias priemones sugalvoti greituoju būdu yra gana sunku, bet šnekant bendrais bruožais galima būtų iškelti tikslą suvokti konkuruojančių ekonominių ideologijų prielaidas. Juk tiek žlugęs komunizmas, tiek minėtuose tekstuose laidojamas liberalizmas yra paremti idealizuotomis prielaidomis, kurios susidūrimo su realiu pasauliu nelabai teatlaiko.
Stebimos neoliberalios ideologijos „konvulsijos“ didesne dalimi veikiausiai ir yra susijusios su tuo, kad ši elementari tiesa buvo pamiršta. Iš idealizuotų prielaidų seka paprasta ir eiliniam žmogui graži, bet visiškai neefektyvi (ne daug ką pasakanti), matematika. Rinkos, ir bendriau tariant pati visuomenė, nėra idealios – jose nerasime visiškai racionalių individų, o jiems gyvybiškai svarbi informacija tikrai nėra nemokama, laisvai prieinama ar greitai surandama. Taip pat yra problemų su paklausos-pasiūlos modelio galiojimu realioms rinkoms (neidealaus elastingumo, nepilnas rinkų atvirumo, ribotos pasirinkimo laisvės ir kitos problemos). Taip pat realiose rinkose žaidėjų skaičius nėra begalinis ir ne visi žaidėjai yra vienodai stiprūs (konkurencija nėra tobula).
Visgi greitai galiu surašyti du pasiūlymus. Pirmąjį nusižiūrėsiu tiesiogiai iš TVF teksto – perskirstymas siekiant užbėgti ekonomikos netobulumui už akių. Mintyje turiu ne „neteisingų“ ekonomikos rezultatų taisymą po fakto (angl. redistribution), bet bandymą įsikišti prieš įvykstant „neteisingumui“ (angl. predistribution). Dalis liberalų mato esminę problemą paveldėjime, nes tai sukuria geresnes pradines sąlygas mažai daliai išskirtinių individų. Todėl randasi radikalių pasiūlymų paveldėjimą apmokestinti 100% tarifu. Tačiau šią ir susijusias problemas galima spręsti paprasčiau ir efektyviau – investuojant į švietimą. Darant švietimą labiau prieinamą ir keliant jo kokybę. Juk labiau išsilavinęs žmogus gali susikurti geresnį ir tvaresnį nuosavą, o taip pat ir bendrą, gerbūvį.
Kokybiško švietimo prieinamumas čia itin svarbus, nes tai sukurtų lygesnes galimybes imtis veiklos. Antrasis pasiūlymas – didžiųjų duomenų (angl. Big Data) atvėrimas. Didieji duomenys yra labai plati sąvoka, tad geriau šnekėti per pavyzdžius. Įsivaizduokim telefono programėlę, kuri parodo artimiausią degalinę su pigiausiu norimos rūšies kuru. Arba programėlę, kuri pagal pasirinktą pirkinių krepšelį rekomenduoja jums optimaliausią (pagal kainą, pagal atstumą) parduotuvę. Nors tai du gana primityvūs buitiniai pavyzdžiai, bet juos galima apibendrinti. Atviri didieji duomenys (ir aktyvus darbas su jais) įgalintų žmones daryti protingesnius sprendimus ir tuo pačiu padidintų ekonominę konkurenciją.